Карин Слотер - Širdies randai

– Aš jausdavausi tokia vieniša, kai jis mane ten palikdavo, – dusliu balsu pakuždomis prabilo Lena, lyg grįžusi į aną kraupią vietą.

Ji sukando dantis, nesuvokdama, ar sugebės pasakoti toliau. Kiekvienąsyk, atgijus tiems prisiminimams, jai sustodavo širdis, todėl ji bijojo lankytis pas psichoterapeutą, bijojo pasakoti žmonėms, kas toje patalpoje jai iš tikrųjų atsitiko prieš keturis mėnesius.

– Kai jis grįždavo… į tą patalpą… aš nebesijausdavau vieniša…

Rauda užgniaužė Lenai gerklę, ir ji nutilo. Ji nedrįso niekam to pasakyti, prisipažinti, netgi Markui, tai bedvasei iškamšai, kuri nebeturėjo nieko bendra su Marku. Ji nesijautė tokia stipri. Neturėjo jėgų žengti dar vieną žingsnį.

– Velniop! – sukliko Lena, stengdamasi susitvardyti, nepalūžti.

Ji drebėjo kūkčiodama. Jeigu Markui būtų grįžusi sąmonė, jis būtų pajutęs, kaip dreba jai rankos, kaip baimė gniaužia ją plieniniais gniaužtais. Jis būtų supratęs, kaip giliai įsismelkęs jos esybėje glūdi skausmas, kurio niekas nebūtų gebėjęs įžvelgti. Jokios tabletės jo nenuslopintų! Net kulka, perskrodusi smegenis, nebūtų jo ištrėškusi iš atminties, ir Lena suprato, kad tuomet, paleidusi sau kulką į galvą ar išgėrusi visas tabletes, būtų atsisveikinusi su gyvenimu, lydima tų prisiminimų.

– Ne! – suriko Lena, įnirtingai purtydama galvą. – Ne, ne, ne! – kartojo ji, pagalvojusi, ką pasakytų Nena, ką pasakytų Sibilė, jeigu būtų gyva.

– Stiprybės! – įsakė sau Lena, įsivaizduodama, jog tai sako Sibilė. – Tu turi užtektinai jėgų!

Lena prisiminė Henką: jis sėdėjo ant grindų vonios kambaryje ir verkė nesidrovėdamas, kaip dabar verkia ji.

– Kai jis grįždavo į tą patalpą pas mane, – prisivertusi prabilo Lena, išdrįsdama ištarti jo vardą. – Kai jis grįždavo pas mane, – pakartojo ji, – man palengvėdavo.

Ji nutilo, suvokdama, jog pasakė tik dalį tiesos. Ji galėjo prisipažinti tik Markui, nes jis vienintelis būtų supratęs. Jis žinojo, ką reiškia vidujai būti tokiam tuščiam, kad priimtum viską, ką tau duoda žmonės. Ji prisiminė, kokia vieniša jautėsi toje tamsioje patalpoje, kur nieko kita nelieka, tik laukti. Žinojo, kad ateina tokia valanda, kai protas priešinasi blogiui, o kūnas tave išduoda, godėdamasis menkiausio malonumo.

Ji nurijo galugerklyje įstrigusį gumulą.

– Kai jis grįždavo pas mane, – tarė ji, – aš jausdavausi… laiminga.

22

Sara sėdėjo ant grindų priešais Leisę Paterson vaikų klinikos galiniame kambaryje. Viso labo prieš kelias dienas Leisė buvo atėjusi prašyti pagalbos. Dabar ji grįžo, patyrusi neapsakomas kančias, ir Sara laukė, kol mergaitė ims kalbėti.

– Dotė paliko tave Veino namuose, ar ne? – paklausė Sara.

– Aha, – atsakė Leisė, įsmeigusi akis į batelių galus.

Nežinia kodėl ji užsimanė atsisėsti ant grindų, ir Sara sutiko, norėdama, kad mergaitė jaustųsi kuo patogiau. Leisė nenorėjo, kad Sara sėdėtų šalia, tad ji įsitaisė tolėliau, nugara atsirėmusi į uždaras duris. Leisė sėdėjo vidury kambario.

– Nuo tablečių ima miegas, – tarė Leisė.

– Vadinasi, tu nieko nebeprisimeni, kas tau atsitiko prieš tai, kai atsipeikėjai ligoninėje?

Ji papurtė galvą ir įniko kramtyti nagus. Laikas bėgo, mergaitė nukramtė nagą iki gyvuonies ir ėmėsi rausvo pirštuko. Sara palinko į priekį, bandydama ją sustabdyti.

– Skaudės, – tarė ji ir iš mergaitės veido išraiškos suvokė, kad beprasmiška ją mokyti.

Krimstelėjusi atsišerpetojusią odelę, Leisė paklausė:

– Ar Markas pasveiks?

– Nežinau, vaikeli.

Leisės akys pritvino ašarų, bet ji neapsiverkė.

– Aš nenorėjau jo sužeisti, – tarė ji.

– O kaip tu jį sužeidei?

– Jis mane vijosi, ir aš griebiau peilį.

– Vadinasi, tu jį sužeidei?

Ji linktelėjo, imdamasi kito piršto.

– Jie buvo pas Dotę, nešė daiktus iš namų ir dažė. Aš pasislėpiau, bet Markas mane surado. Aš spyriau jam į galvą. – Ji atitraukė ranką nuo lūpų. – Markas nenorėjo, kad aš eičiau pas jus. Aš norėjau su jumis atsisveikinti, bet taip išsigandau, kad apsivėmiau. Atsiprašau.

– Nieko baisaus, – nuramino ją Sara. – Vadinasi, tu atėjai čionai, ir atbėgo Markas? Tada tu sprukai, o Dotė įsodino tave į juodąjį automobilį?

Leisė linktelėjo, bet nepasakė, kas vairavo automobilį.

– Ar jūs nežinote, kodėl jis bandė nusižudyti? Gal todėl, kad aš jam trenkiau?

– Ne, – atsakė Sara. – Man rodos, Markas, tiek patyręs visokių bėdų, pagalvojo, kad neturi kitos išeities.

– Gal galėčiau jį aplankyti? – paklausė ji graudžiu balseliu.

– Jeigu nori.

– Noriu.

Sara atsitiesė, žiūrėdama į mergaitę, be perstojo kramtančią nagus. Leisės plaukai buvo beveik plikai nukirpti. Tikriausiai Dotė ketino ją perrengti berniuko drabužiais ir kuo brangiau parduoti.

– Ar tėtis greit ateis? – paklausė Leisė.

– Tu nori jį pamatyti?

– Nežinau, – atsakė ji, lyg įminusi Saros mintis. – Aš viską žinojau apie Marką ir mamą, o tėtis nieko nežinojo.

– Ar tikrai?

Ji linktelėjo.

– Jeigu jis būtų sužinojęs, būtų užmušęs Marką.

– Na, o tave, vaikeli? – paklausė Sara. – Ar Markas tave lietė?

Ji nusisuko.

– Leise!

Ji papurtė galvą, bet Sara ja nepatikėjo. Ji vis dar nežinojo, ką turėtų galvoti apie Marką Patersoną. Viena vertus, jis buvo auka, kita vertus, – prievartautojas.

– Markas buvo man geras, – tarė Leisė.

Sara nukreipė kalbą kitur.

– Ar Dotė tave fotografuodavo?

– Ne, – atsakė ji. – Tik Marką ir Dženę. Kartais fotografuodavo, o kartais filmuodavo. Aš mačiau, ką jie darydavo.

– Bet tu to nedarei?

Leisė vėl prisikišo ranką prie burnos.

– Markas pagrasino, kad, užklupęs mane tai darant, pasakys tėčiui.

– Vadinasi, Markas neleido tau to daryti?

– O aš norėjau! – aikštingai atsakė ji. – Dženė tai darė, vaikščiojo į vakarėlius ir darė tai su visais berniukais.

– Tavo nuomone, Dženei tai patiko?

– Kartą ir aš bandžiau, bet Markas mane užklupo. – Ji nuleido ranką ant kelių. – Tada jis mane ir primušė.

Sara susimąstė. Ji net negalėjo įsivaizduoti, kad Markas galėtų globoti sesutę.

– Tada Marką suėmė policija, ar ne?

Leisė nustebo, kad Sarai viskas žinoma.

– Aha.

– Bet jis nepaskundė tėvui?

– Aš pagrasinau, kad, jeigu jis paskųs, papasakosiu apie jį ir mamą.

Paskutinius žodžius ji ištarė progiesmiu, lyg būtų dažnai juos kartojusi. Sarai dingtelėjo mintis, kad Leisė tikriausiai ne kartą grasino Markui. Ji buvo dar vaikas, o diduma vaikų, ko nors užsigeidę, nieku gyvu nenori to atsisakyti.

– Šiaip ar taip, man nepatiko, – tarė Leisė. – Aš jam pažadėjau, kad niekada to nebedarysiu. Man nepatiko. – Ji susiraukė. – Dotė buvo nepatenkinta. Kai mes žaisdavome, ji būdavo surūgusi.

– Jūs žaisdavote su ja?

– Kartais ji mus prižiūrėdavo, – nusišypsojo Leisė. – Ji buvo sugalvojusi tokį žaidimą: mes visi išsipuošdavome, ir ji vesdavosi mus į kiną.

– Įdomu.

– Tik kartais ji taip žaisdavo, – tarė Leisė ir ėmė krapštyti šašiuką ant kojos. – Kartais būdavo labai bjauri. Tada ji man nepatikdavo.

– Tu čia niekuo dėta, – tarė Sara. – Ar ji kalbėdavo jums apie apsivalymą?

Leisė kilstelėjo galvą.

– Kas jums sakė?

Sara nutarė pameluoti.

– Markas.