Карин Слотер - Širdies randai

– Kas atsitiko paskiau?

Leisė sunkiai atsiduso.

– Tarp kojų mamai iškrito kūdikis ir plūstelėjo kraujas… – Ji nutilo, vis dar nusukusi akis nuo Saros. – Mama pasakė, kad kūdikis nesveikas, nes ji gėrė vaistus nuo vėžio, ir kad reikia pasirūpinti kūdikiu.

Sara nurijo galugerklyje įstrigusį gumulą.

– Ji liepė man sėdėti automobilyje ir laukti, kol jiedvi su Džene pasirūpins kūdikiu.

– Kodėl ji liepė Dženei pasilikti?

– Kad ją nubaustų. Visa kuo kalta buvo Dženė. Jeigu ji nebūtų buvusi su Marku, mama nebūtų to dariusi.

Sara atsirėmė pakaušiu į duris, nesumodama ką sakyti. Ji negalėjo atsistebėti, kokią įtaką vaikams turėjo Greisė Paterson ir Dotė Viver. Negalėjo sau atleisti už tai, kad buvo tokia neatidi ir nepastebėjo moterų žiaurumo.

Supratusi, kad Sara susidomėjo jos pasakojimu, Leisė pridūrė:

– Mama pasakė Dženei, kad, jeigu ji nepasiliks ir jai nepadės, papasakos jums, ką ji išdarinėja.

– Man? – paklausė Sara, negalėdama nuslėpti nuostabos.

– Dženė norėjo būti vaikų gydytoja kaip ir jūs, – tarė mergaitė. – Ji manė, kad jūs nepadėsite jai, jeigu sužinosite, kad ji mylisi su visais. – Ir vėl pakartojo išmoktus žodžius: – Jeigu tu man nepadėsi, pasakysiu daktarei Linton, kad tu kekšė.

Sara pasibaisėjo išgirdusi, kad jos vardu buvo gąsdinama mergaitė.

– Tai netiesa! – sušuko Sara. – Tai melas!

Leisė gūžtelėjo pečiais: girdi, didelio čia daikto!

Sarai pašoko noras ją krestelėti, kad ji atsipeikėtų, nesėdėtų tokia abejinga.

– Aš būčiau viską padariusi, kad tik galėčiau jai padėti, Leise. Aš pasiruošusi ir tau padėti, kiek įmanydama.

– Dabar man nereikia pagalbos, – atsakė ji tokiu tonu, kad jau per vėlu siūlytis jai padėti.

Sarai ištryško ašaros iš pykčio. Ji atliko naujagimio skrodimą ir puikiai žinojo, ką Greisė su Džene padarė vargšei mažytei būtybei. Pagalvojus, kad Dženė susižalojo bijodama, jog Sara sužinos apie jos elgesį, sunkus akmuo užgulė jai krūtinę.

– Mama dažnai kartodavo, jog Dženė norėjo, kad jūs galvotumėte apie ją kaip apie gerą mergaitę, – tarė Leisė.

Sara prisidėjo ranką prie kaklo.

– Ji iš tikrųjų buvo gera.

Leisė nudelbė akis.

– Kas iš to?

– Tai, kas atsitiko Dženei, – siaubinga. Ji buvo niekuo dėta.

Leisė vėl gūžtelėjo pečiais.

– Vaikeli, – tarė Sara, stengdamasi kalbėti įtaigiu balsu, ir bandė paimti Leisei už rankos, bet ši atšlijo.

– Ar, tavo nuomone, Dženė tikrai ketino nušauti Marką? – patylėjusi paklausė ji.

Leisė gūžtelėjo pečiais, bet Sara suprato, kad ji žino atsakymą.

– Gal ji norėjo padaryti tam galą? Kaip manai?

Ji vėl gūžtelėjo pečiais.

– Kaip manai, ar tik šitaip ji galėjo padaryti tam galą – nukreipdama į Marką revolverį? Užbaigdama…

Sara nutilo, jausdama, kaip sunkus akmuo užgula krūtinę. Dženė žinojo, kad galiausiai atsidurs lavoninėje ant skrodimo stalo. Privertusi Džefrį šauti, ji atskleidė Sarai, kas jai iš tikrųjų atsitiko.

Leisė pakėlė akis. Jos veidas atrodė visiškai ramus.

– Dženė žinojo visa tai geriau nei kiti. Žinojo, kad tam nebus galo.

Sara svarstė, kaip turėtų atsakyti Leisei, baisiausia jai atrodė tai, kad mergaitė sako tiesą.

– Mes pagausime Dotę, Leise, ji nespės vėl imtis savo darbelių. Duodu tau žodį: mes pasistengsime padaryti tam galą.

– Aha, gerai…

Ji gūžtelėjo pečiais, lyg Sara būtų jai pasekusi pasaką.

– Ar tėtis greit ateis? – paklausė ji. – Aš noriu namo.

– Leise, – prabilo Sara ir sustojo, nesumodama, ką sakyti toliau.

Leisė pakėlė galvą ir pažvelgė ašarų pritvinusiomis akimis. Per kelias pastarąsias dienas ji subrendo. Nebeatrodė kaip nerūpestinga mergaitė, kuriai svarbiausia, ar ji bus priimta į sirgalių komandą. Tvirkinę ją žmonės dingo, tačiau jie visada liks jos širdyje. Pažvelgusi į ją, Sara pasijuto bejėgė. Ji mielai būtų ką nors jai padariusi, padėjusi, bet žinojo, jog per vėlu. Žinojo, kad esama daugiau tokių vaikų, Dotės Viver aukų. Ir gali paaiškėti, kad jų esama dar daugiau.

Leisė nusišluostė nosį atgalia ranka ir garsiai nusičiaudėjo. Paskiau, nusišypsojusi Sarai, pakartojo:

– Ar tėtis greit ateis? Aš noriu namo.

Sekmadienis

Po savaitės

23

Tesa išsidrėbė ant kėdės valgomajame prie stalo ir paklausė priešais sėdinčią Sarą:

– Ar mane taip ir pykins visą gyvenimą, ką?

– Tikiuosi, ne, – sumurmėjo Sara, nelabai klausydamasi jos žodžių. Ji sklaidė ligos istoriją, vargiai įskaitydama savo raštą. – Kas čia parašyta? – paklausė, skersai stalo atkišdama aplanką Tesai.

Tesa įdėmiai įsižiūrėjo į kripes.

– Nuolatiniai obuoliai? – spėjo ji.

– Ir man atrodo, kad taip parašyta, – sumurmėjo Sara, atsiimdama aplanką, ir vėl įsispoksojo į savo raštą, stengdamasi suprasti, kas ten parašyta.

Siektelėjusi Saros lagaminėlio, Tesa ištraukė žurnalą.

– Tai žurnalas, – tarė Sara.

– Gal aš ir ne gydytoja, bet skaityti moku, – tarė Tesa, paskubomis sklaidydama žurnalą. Netrukus, užvertusi jį, pareiškė: – Betgi čia nėra paveikslėlių.

– Paveikslėliai pačiame gale, – tarė Sara ir, persilenkusi per stalą, parodė seseriai labai padidintą raudonos kirmėlinės ataugos nuotrauką. Paskiau atskleidė kitą puslapį, kur visu grožiu puikavosi kruvinai raudonas organo skerspjūvis.

– Viešpatie! – suvaitojo Tesa ir, delnu užsiėmusi burną, pašoko nuo stalo. Bėgdama iš kambario, vos nepartrenkė Ketės.

– Kas jai atsitiko? – paklausė Ketė, ant stalo dėdama lėkštę su įdarytais kiaušiniais.

– Nežinau, – atsakė Sara, žiūrėdama į ligos istoriją. – Aha, – pagaliau susivokusi tarė ji: – Kirmėlinės ataugos uždegimas.

Ketė susiraukė.

– Ar būtina visa tai laikyti valgomajame ant stalo?

Sara sudėjo visas bylas į krūvelę.

– Baigta, – tarė ji. – Tai buvo paskutinė.

Ketė atsisėdo priešais Sarą ir gurkštelėjo šaldytos arbatos iš jos puodelio.

– Kaip sekasi? – paklausė, rodydama į bylas.

– Lėtai, – atsakė Sara. – Bet geriau, nei maniau. Turiu galvoje Grantą. Čia ji nebandė išplėtoti savo veiklos.

– Kaip sako tavo tėvas, neteršk savo lizdo.

– Tikrai, – pritarė Sara, nenorom nusišypsodama.

– Beje, girdėjau, kad Deivis Fainas stos prieš teismą, – tarė Ketė.

Sara linktelėjo.

– Jis mano, kad nesės į kalėjimą.

– Man regis, dabar saugiausia jam būtų kalėjime, – tarė Ketė, vėl gurkštelėjusi arbatos. – Ar prašei Leisės tėvą, kad leistų jai po pamokų padėti tau klinikoje?

Sara linktelėjo, susikraudama bylas į lagaminėlį.

– Jis sakė, kad pagalvos.

– Vargu ar jie ilgai čia užsibus, – tarė Ketė, baugščiai žvilgtelėdama į Sarą. – Nesvarbu, ką jis šneka, žmonės įsitikinę, kad jis viską žinojo.

Sara gūžtelėjo pečiais: jai buvo nesmagu apie tai kalbėtis su motina.

– Girdėjau, kad šiomis dienomis kažkas jam perdūrė padangas prie „Tūkstančio smulkmenų“.

Sara pažvelgė į motiną, bandydama įspėti, ką ji turi galvoje.

– Tiesiog nenoriu, kad turėtum nemalonumų, – pagaliau tarė Ketė. – Nenoriu, kad tu bendrautum su ta mergaite. Būtų geriau, jeigu tėvas išvažiuotų su ja kur nors kitur.

Sara įniko tvarkyti popierius lagaminėlyje. Praeitą vakarą Džefris jai sakė tą patį.