Карин Слотер - Širdies randai

Jis papurtė galvą.

– Ne.

– Aš visus juos gerai pažįstu, – tarė Sara. – Ir Marką, ir Leisę pažįstu beveik nuo pat gimimo dienos. Dženė buvo mano pacientė. Vadinasi, aš kalta?

– Žinoma, ne.

– Tai kuo tu čia dėtas?

Džefris ranka prisidengė veidą, nenorėdamas, kad ji matytų, koks jis prislėgtas.

– Ne tu paleidai šūvį, – tarė jis. – Ne tu ją nužudei.

Pasikėlusi nuo krėslo, Sara priklaupė šalia Džefrio.

– Prisimeni, aš sakiau tau, kad man neramu, kai nežinau, kur tu esi, ir kai man neskambini? – paklausė ji, suspaudusi jam rankas.

Jis linktelėjo.

– Man neramu todėl, kad gerai tave pažįstu, – tarė ji ir jaudindamasi dar stipriau suspaudė jam rankas. – Aš pažįstu tave ir kaip policininką, ir kaip žmogų.

– Na, o koks aš žmogus? – paklausė jis.

Ji prabilo švelnesniu tonu:

– Žmogus, kuris nesvyruodamas pirmas veržiasi į namą, įsakęs Lenai sekti iš paskos. Žmogus, kuris, gelbėdamas kitus, kas dieną rizikuoja gyvybe. Tokį žmogų aš labiausiai vertinu ir gerbiu, – tarė ji. – Man patinka, kad esi stiprus, kad pirmiausia viską apgalvoji, o ne puoli aklomis. – Ji paglostė jam skruostą. – Man patinka, kad esi jautrus ir rūpiniesi Lena, kad jautiesi atsakingas už viską, kas vyksta mieste.

Jis buvo kažką besakąs, bet ji pridėjo pirštą jam prie lūpų, kad jos nepertrauktų.

– Aš myliu tave, nes tu moki mane nuraminti ir išvesti iš kantrybės, moki taip įsiutinti mano tėtį, kad jam nagai panyžta tave prikulti. – Ji prabilo pakuždomis: – Aš myliu tave, nes tu švelniai mane glamonėji, ir aš jaučiuosi saugi su tavimi. – Ji išbučiavo jam rankas. – Tu esi geras žmogus, Džefri, – tarė ji. – Klausyk Polo Dženingso. Klausyk manęs. Tu gerai padarei.

Ji prisikišo jo rankas prie lūpų ir išbučiavo visus pirštus.

– Gerai, kad tu, Džefri, klausai sąžinės balso. Tu teisingai pasielgei, o dabar netrypčiok vietoje ir nesikrimsk.

Žiūrėdamas į uolas, kyšančias iš vandens, jis pagalvojo, ar kada nors sugebės pamiršti Dženę Viver, nebesikankinti, prisimindamas, kad jis kaltas dėl jos mirties.

– Tu geras žmogus, Džefri, – tarė Sara.

Jis netikėjo jos žodžiais. Gal nusiristų akmuo nuo krūtinės, jei neskaudėtų kelio, susimušto puolant prie Deivio Faino, jei neprisimintų, kaip buvo malonu spirti Artūrui Prinui. Jei ligi šiol nesivaidentų spintoje susigūžęs vaikas siaubo sklidinomis akimis.

– Džefri, – pakartojo Sara, – tu geras žmogus.

– Žinau, – sumelavo jis.

– Pajusk tai širdimi, – tarė ji, pirštais paliesdama jam krūtinę.

Džefris subraukė plaukus Sarai už ausies ir, nieko kita nesugalvojęs, tarė:

– Tu labai graži.

Išgirdusi tokį komplimentą, Sara meiliai pažvelgė į jį.

– Tik tiek ir gali pasakyti?

– Eime į vidų, – pasiūlė jis. – Tuomet aš tau viską pasakysiu.

Sara atsilošė, pasirėmusi rankomis į krėslą, ir šelmiškai nusišypsojo.

– O ko gi mums eiti į vidų?

Penktadienis

21

Lena bėgo sukandusi dantis. Užpakaly girdėjo sunkius Henko žingsnius. Lyg lazdelės į būgną dunksėjo jo pigūs, Volmarte pirkti teniso bateliai.

– Išsikvėpei? – paklausė jis, užbėgdamas jai už akių.

Kurį laiką ji bėgo iš paskos, žiūrėdama jam į nugarą. Saulė jam buvo negailestinga: baltas kaip tešla kūnas, užuot įdegęs, buvo nesveikai paraudęs, ant rankų išryškėjusios adatos dūrių žymės, sprandas raudonas kaip ugnis.

Sunkiai švokšdamas, jis stengėsi neatsilikti, kai ji prisivijusi ėmė bėgti šalia. Gelsvai žili plaukai buvo sulipę nuo prakaito, sulig kiekvienu žingsniu ant krūtinės tabalavo medalis su kalakuto atvaizdu. Šiaip ar taip, Lena negalėjo nepripažinti, kad, būdamas senyvo amžiaus, jis atrodė visai neblogai. Kas be ko, jai pasitaikė susidurti ir su prastesnės formos seniais.

– Čionai, – tarė jis.

Lena nusekė įkandin, kai jis, staigiai pasukęs iš kelio, leidosi takeliu per mišką. Bėgti minkšta žeme buvo tikra palaima geliantiems keliams, šlaunys nebedegė nuo karščio, ji tarytum atgavo antrą kvėpavimą. Pagaliau ji įveikė nenumaldomą skausmą, valios pastangomis susigrąžino ankstesnes jėgas, įrodydama sau, kad gali bėgti kiek tinkama. Ji pasijuto stipri ir pajėgi nugalėti visus sunkumus, padaryti viską, ką nori. Tarsi vėl tapo tokia, kokia buvo kadaise.

Širdies gilumoje ji suvokė, kur jis bėga, bet vis dėlto nustebo, kai jie atsidūrė kapinėse. Jie risnojo takeliu pro antkapių eiles, įsmeigę akis į priekį, ir sustojo tik prie Sibilės kapo.

Atsirėmusi į antkapį, ji atsitiesė, įtempė kojų raumenis. Buvo malonu liesti šaltą juodą marmurą. Palietusi jį, tarsi prisilietė prie sesers.

Henkas atsistojo šalia, marškinėlių apačia šluostydamasis suprakaitavusį veidą.

– Viešpatie, Henkai! – tarė Lena ir prisidengė akis, išvydusi jo spindintį baltą pilvą.

– Karšta, – tarė Henkas. – Beje, man regis, karščiai greit praeis. Kaip tu manai?

Lena iškart nesusivokė, kad jis kreipiasi į ją, o ne į Sibilę.

– Aha, – sumurmėjo ji.

Henkas toliau šnekėjo apie orą, o Lena, stovėdama šalia, stengėsi neišsiduoti, kad jai nesmagu.

Ji nukreipė akis į Sibilės antkapį. Henkas užsakė jį, parinko užrašą. Virš gimimo ir mirties datos buvo išraižyti žodžiai: SIBILĖ MARIJA ADAMS, DUKTERĖČIA, SESUO, DRAUGĖ. Lena nustebo, kad, pagerbdamas Neną, jis neužrašė žodžio „meilužė“. Iš jo buvo galima to tikėtis.

– Pažiūrėk, – tarė jis, pritūpdamas prie antkapio.

Kažkas buvo pastatęs vazelę su viena vienintele balta rože, jau apvytusia nuo rytinio karščio.

– Gražu, ar ne?

– Taip, – tarė Lena, tačiau, kai jis nustebęs žvilgtelėjo į ją, suprato, kad jis kreipiasi į Sibilę.

– Galiu lažintis, kad ją atnešė Nena. Sibilė visada mėgo rožes, – tarė jis.

Lena neatsiliepė. Nena tikriausiai atnešė rožę anksti rytą. Matyt, ji visada atbėgdavo anksti, nes jie niekada jos nesutiko. Lena retai lankydavo Sibilės kapą. Iš pradžių neturėjo jėgų, buvo sunku vaikščioti, o vienai automobiliu važiuoti iš namų suvis neįmanoma. Vėliau ji tiesiog drovėdavosi, manydama, jog Sibilei žinoma, kas jai atsitiko: ji jautėsi kitokia, pažeminta. Paskiau ji paprasčiausiai bijodavo lankyti mirusią seserį. Jai pasidarė nejauku, kai ji išgirdo Henką kalbant su Sibile.

– Gražu, ar ne, balta juodame fone? – paklausė Henkas.

– Taip.

Jie stovėjo, žiūrėdami į antkapį: Lena – rankas susinėrusi ant krūtinės, Henkas – susikišęs į kišenes. Rožė iš tiesų gražiai atrodė juodo marmuro fone. Anksčiau Lena nesuprasdavo, kodėl žmonės neša gėles į laidotuves, bet pagaliau suvokė, jog gėlės skiriamos gyviesiems, kad jie džiaugtųsi gyvenimu: jie gyvi, turi nenuleisti rankų.

Henkas atsigręžė į ją.

– Ruošiuosi važiuoti į Rysą, – tarė jis. – Gal rytoj.

Lena linktelėjo, nurydama gerklėje įstrigusį gumulą.

– Aha, – tarė. – Ko gero, būtų ne pro šalį.

Ji nepasisakė, kad Džefris paskelbė ultimatumą: jeigu ji nepabus namie, nepasigydys, gali suvis nebegrįžti į darbą. Slėpė tai nuo Henko, nenorėdama, kad jis pasiūlytų jai išeitį. Kas be ko, jis mielai parsivežtų ją į Rysą, lieptų dirbti bare, kad ji gyventų jo prižiūrima. Vis dėlto tai ne išeitis, nes vieną gražią dieną Henkas vis viena mirs. Jis jau senas. Negyvens amžių amžius. O ką ji darys, likusi vienui viena?

Jai ištryško ašaros, pagalvojus, kad Henkas gali veikiai mirti. Nukreipusi akis į šalį, ji bandė susivaldyti. Netardamas nė žodžio, iš kišenės jis išsitraukė nosinę ir padavė jai. Nosinė buvo sudrėkusi nuo prakaito, bet ji vis dėlto nusišnypštė.