Карин Слотер - Širdies randai

Nuo gatvės pusės namą užstojo medžiai ir krūmai. Arčiau priėjęs, Džefris pastebėjo, kad jis pastatytas iš plytų ir aptaisytas lentelėmis. Laštakai buvo priderinti prie apdailos – nudažyti baltai. Namas buvo nedidelis, tikriausiai dviejų miegamųjų su vonios kambariu ir virtuve, sujungta su svetaine. Tokių pigių namelių, skirtų veteranams, po karo pridygo visame Grante. Vietoj pamatų buvo cementiniai blokai su ventiliacijos angomis.

– Rūsio nėra, – tarė Nikas.

Džefris linktelėjo ir parodė į stogą. Antro aukšto irgi nebuvo, bet kas nors tikrai galėjo slėptis palėpėje.

Pirmas nuėjo Volesas, lengvai peršoko penkių pėdų aukščio metalinę tvorą toje vietoje, kur tankiausiai žėlė krūmai. Nikui pavyko truputį sunkiau, ir jis tyliai sudejavo, kitoje tvoros pusėje suklupęs ir užpakaliu šleptelėjęs ant žemės. Džefris pasekė jų pavyzdžiu, stebėdamasis, kodėl jam skauda kelį, paskiau prisiminė, kad susimušė jį puldamas Fainą.

Kai jie pagaliau laimingai prisėlino prie namo, Nikas išsitraukė iš kišenės nedidelę radijo stotelę ir tarė:

– Mes jau prie objekto.

Pasigirdo tylus: „Pradėkit“, ir visi pasiruošė.

Džefris išsitraukė revolverį ir ženklu parodė, kad jiems reikia eiti prie pagrindinių durų. Prisėlinę arčiau, išgirdo viduje tyliai griežiant muziką. Džefris atpažino vyrų ansamblį, bet neprisiminė jo pavadinimo.

Volesas sustojo prie durų, aukštai iškėlęs revolverį. Suskaičiavo iki trijų ir spyrė į duris.

Nieko neatsitiko.

– Po velnių! – nusikeikė Volesas, kratydamas koją.

Džefriui dingtelėjo mintis, kad jie gal atėjo ne į tą namą. Paskiau pagalvojo, jog kas nors gal slepiasi už užrakintų pagrindinių durų su dvivamzdžiu šautuvu rankose, pasiruošęs paleisti šūvį jiems į galvą. Prisiminė Sarą, jos baimingą susirūpinimą, paskiau prisiminė Leisę Paterson ir išmetė iš galvos visas mintis.

Džefris ženklu parodė Volesui, kad jiedu turi spirti drauge į duris. Jis suskaičiavo iki trijų, ir šįkart durys neišlaikė.

– Policija! – suriko Nikas, įsiverždamas į vidų.

Priešais išdygo ne žmogus su dvivamzdžiu šautuvu, o mergaitė trumpais rožiniais marškinėliais ir tokios pat spalvos kelnaitėmis. Regis, ji ką tik pabudo.

Džefris nukreipė revolverį į lubas. Jis jau buvo beklausiąs mergaitės, kaip ji jaučiasi, bet ji, netardama nė žodžio, parodė į koridorių.

Džefris nusivilko švarką ir uždėjo jį mergaitei ant petukų, o Nikas su Volesu tuo metu nubėgo apžiūrėti namo. Jis išvedė mergaitę į priebutį ir liepė laukti kieme prie vartų. Buvo dar kažką jai besakąs, norėjo paglostyti, nuraminti, kad dabar jai negresia joks pavojus, tačiau ji žiūrėjo tokiomis neveizdžiomis akimis, kad jis atsisakė bet kokių ketinimų. Atrodė, kad jai niekas negali padėti.

Grįžę atgal Nikas ir Volesas papurtė galvas: kitoje namo pusėje nieko neradę. Nikas, kryptelėjęs smakru, parodė į koridorių. Džefris nejučia prisiminė Dotės Viver namą: panašus išplanavimas, tik skirtingi pojūčiai. Žingsnius slopino nešvarus kiliminės dangos takas, patiestas ant medinių grindų. Ant sienų kabojo įrėminti vaikų piešiniai.

Priėjęs uždaras duris, Nikas prisiplojo prie sienos. Iš kambario sklido tyli muzika, ir Džefris dabar išgirdo choro žodžius: „Myliu tave, myliu, mano pupyte.“

Nikas prisilenkė, atidarė duris ir susigūžęs vienu šuoliu puolė į vidų. Jam ištįso veidas, kai jis atsitiesė su revolveriu rankoje ir apžvelgė kambarį. Įėjęs įkandin, Džefris išvydo plačią lovą, iš visų pusių apstatytą veidrodžiais. Paklodės gulėjo sumaigytos, lyg lovoje ką tik būtų vykusios grumtynės. Kambaryje tvyrojo tvaikas, kurio Džefris nebūtų norėjęs įvardyti. Iš garsiakalbių sklido ta pati šleikščiai jausminga melodija. Čia pat ant trikojų stovėjo dvi vaizdo kameros, nutaikytos į lovą, veidrodžiuose atsispindėjo visa scena. Džefris nieko daugiau nenorėjo, tik kuo greičiau dingti iš šio kambario. Tuo tarpu Nikas apžiūrėjo palovį, drabužių spintą.

Volesas krenkštelėjo, norėdamas atkreipti jų dėmesį, ir parodė į koridorių. Džefris atbulas išėjo iš kambario, Nikas patikrino paskutinę spintą ir pasekė jo pavyzdžiu.

– Štai ten mačiau berniuką, – prisikišęs prie Džefrio ausies, sukuždėjo Volesas ir parodė į uždaras duris kitame koridoriaus gale.

Nikas parodė į virvę, nukarusią nuo lubų toje vietoje, kur buvo suskleidžiami laiptai į palėpę. Virvė nejudėjo, bet nežinia, ar kas nors buvo viršuje.

Džefris praėjo pro vonios kambarį, mažytį ir nešvarų. Ant staliuko ir tuščioje vonioje mėtėsi žaislai. Nebuvo nei užuolaidos, nei spintelės, bet koridoriuje buvo kelios sieninės spintos. Džefris atidarė pirmą spintą, bet ten, kaip ir tikėjosi, gulėjo įprasti daiktai: rankšluosčiai, skiautės valymui, vienkartiniai vystyklai. Išvydus vystyklus, pirmąsyk tą dieną jam dingtelėjo mintis, kad nebėra vilties surasti Leisę Paterson gyvą.

Nikas uždėjo ranką Džefriui ant peties, ir jam dingtelėjo, kad Niką irgi kankina tokia pat nuojauta.

Namelyje liko neapžiūrėtas dar vienas kambarys, ir dabar pirmas nuėjo Džefris. Prisiplojo kaip ir Nikas prie sienos, paskiau staigiai atplėšė duris ir su revolveriu rankose susigūžęs įpuolė iš už kampo. Kambaryje nebuvo nė gyvos dvasios. Kampe stovėjo trys dvigulės lovos, ant jų mėtėsi suglamžytos nešvarios paklodės. Tiesą pasakius, tai buvo ne lovos, o tik čiužiniai, patiesti ant grindų. Langai buvo aklinai uždangstyti paklodėmis – taip užtempiama drobė ant molberto. Kambaryje stovėjo tik viena spinta. Džefris priėjo, tikėdamasis pamatyti ką nors baisaus. Atsistojęs iš šono, atidarė duris, bet išvydo tik lentynas, kraute prikrautas raudonais skaičiais išmargintų dėžių. Ištraukęs vieną, Džefris susiraukė, pamatęs, kad ji prikimšta nuotraukų. Peržiūrėjo ir kitas dėžes ir sumetė, kad skaičiais tikriausiai pažymėtas vaikų amžius. Viršutinėje eilėje stovėjo kelios dėžės, paženklintos skaičiais „0-1“.

Jis prisiminė, kad Volesas sakė pastebėjęs berniuką, ir priklaupė ant vieno kelio. Dvi dėžės spintos dugne stovėjo pakrypusios. Džefris ištraukė jas ir pasilenkęs išvydo išsigandusį kokių šešerių metų berniuką, susigūžusį, tarp kelių įspraudusį galvą. Pamatęs Džefrį, berniukas vėl prisitraukė dėžes, bandydamas už jų pasislėpti. Jis buvo toks išsigandęs, kad drebėjo jo paliestos dėžės.

Džefris atsistojo, tardamas sau, kad iki gyvenimo pabaigos negalės pamiršti siaubo sklidinų vaiko akių. Jis ketino ištempti vaiką iš slėptuvės, pasakyti jam, kad nebėra ko bijoti, tačiau ir pats nebuvo tuo tikras. Galimas daiktas, vienas ar keli suaugusieji, vaiko skriaudėjai, vis dar slapstosi kur nors name. Geriau kol kas palikti vaiką ten, kur jis jaučiasi saugus: nežinia, koks pavojus gali grėsti jam šiame name.

Džefris išgirdo užpakaly Niko žingsnius ir atsigręžęs pamatė jį einant durų link. Nikas nuleido palėpės laiptus – spyruoklės taip sudžeržgė, kad Džefriui užspengė ausis. Dunkstelėjo grindys, kai įrėmė juos į lentas. Išsitraukė žibintuvėlį, sukando jį dantimis ir, viena ranka laikydamasis laiptų, o kitoje gniauždamas revolverį, ėmė kopti. Džefris laukė sulaikęs kvapą, kol pagaliau Nikas kyštelėjo galvą į palėpę. Apsižvalgęs jis papurtė galvą ir išsiėmė žibintuvėlį iš dantų.

– Tuščia, – tarė.

Ištraukęs iš kišenės radijo stotelę, paklausė:

– Ar niekas neišėjo pro užpakalines duris?

Pasigirdo traškėjimas, paskiau moters balsas:

– Ne, pone. Mes stebime iš visų pusių.