Карин Слотер - Širdies randai

– Nebandyk mūsų mulkinti, Deivi, – perspėjo Džefris ir pasuko į dešinę, trečiąsyk važiuodamas aplink kvartalą.

– Juk aš sakiau, kad nežinau tikslaus adreso, – pasiteisino Fainas. – Dotė tik vieną kartą buvo mane ten nuvežusi.

– Ko ji ten tave vežė? – paklausė Nikas.

– Šiaip sau, – suniurzgė jis, žiūrėdamas pro langelį.

Džefris pažvelgė į jį, pakėlęs akis į užpakalinio vaizdo veidrodėlį.

– Kuriems galams atidėlioti tai, kas neišvengiama?

– Aš ir neketinu atidėlioti, – atšovė Fainas. – Aš jums sakiau: čia ji turi verslą.

– Kokį verslą? – paklausė Džefris.

Sprendžiant iš Faino išraiškos, jis nė nesiruošė atsakyti, bet nežinia kodėl atsakė. Džefriui dingtelėjo, jog Fainui prabilo sąžinė, tačiau jis užtektinai ilgai tarnavo policijoje ir puikiai suvokė, jog tai paprasčiausias kvailumas, ir tiek.

– Tas tipas… jis kartais saugo vaikus, – tarė Fainas.

– Ar tikrai žinai, kad jis čia vienas? – paklausė Džefris.

– Taip, – atsakė Fainas. – Šis namas laikomas saugiu.

– Saugiu kam? – paklausė Nikas.

– O kaip jūs manote? – atrėžė Fainas. – Daugiausia jis čia saugo nuotraukas, bet kelis kartus esu matęs ir vaikų, ir fotoaparatų.

– Ir, sąžinei prabilus, įdavei jį policijai, ar ne? – pridūrė Nikas.

Fainas spoksojo pro langelį, matyt, be galo sielvartaudamas dėl savo likimo. Jie visą valandą važiavo iki Meikono ir dar dvi valandas blaškėsi po įvairius kvartalus, ieškodami namo, kurį, pasak Deivio Faino, jis galėtų atpažinti. Žvilgčiodamas į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, Džefris spėliojo, kada kas nors paskambins į Meikono policiją ir praneš apie du įtartinus automobilius.

Jų padėtis buvo dviprasmiška. Kas be ko, Džordžijos tyrimų biuras turėjo teisę čia atlikti savo pareigą, tačiau iš mandagumo privalėjo pranešti Meikono policijos skyriui, kad ieško nusikaltėlio. Tačiau Džefris ir Nikas negalėjo duoti jokios žinios vietiniam policijos skyriui, nes nebuvo tikri, ar Deivis Fainas apskritai kada nors čia lankėsi, o ką jau kalbėti apie Leisės Paterson slėpimą. Jie nebūtų gavę arešto orderio, nes nežinojo netgi adreso, tačiau Nikas galėjo remtis tuo, kad ieškomam asmeniui gresia pavojus. Vėliau jie visada galėtų pasiteisinti, jog tame name pastebėję kažką įtartina. Ieškoma vaiko, brangi kiekviena minutė, tad jie nebijojo, kad už tai gali jiems kliūti.

– Pasukite čia, – tarė Fainas. – Į kairę. Gatvė atrodo pažįstama.

Džefris pasuko, galvodamas, jog visa tai neturi prasmės, nes šia gatve jų jau važiuota.

– O dabar į dešinę, – jaudindamasis pridūrė Fainas.

Džefris pasuko į dešinę ir atsidūrė kitoje gatvėje. Jiedu susižvelgė su Niku.

– Štai jis, – tarė Fainas. – Štai šitas, iš dešinės, su vartais.

Nelėtindamas greičio, Džefris pravažiavo pro šalį, bet spėjo pastebėti, kad ant visų langų nuleistos žaliuzės. Nors buvo vidurdienis, kieme degė žibintai. Ant vartų kabojo didelė spyna. Nežinia kodėl: ar kad niekas neįeitų į vidų, ar kad niekas nepabėgtų.

Džefris sustabdė automobilį gatvės gale ir palaukė, kol privažiuos Tyrimų biuro agentai. Už keliolikos metrų greitkeliu kaukdami lėkė automobiliai, ir Džefriui dingtelėjo mintis, kad vietiniai tikriausiai pripratę prie triukšmo, o tuo tarpu jį kiekvienas praūžiantis automobilis veikė taip, lyg kas nors nagais būtų brėžtelėjęs per stalą.

Agentas Volesas išlipo iš automobilio, kuriame sėdėjo dar du vyrai ir viena moteris, pasitaisė diržą, nors segėjo petnešas. Tai buvo augalotas jaunas vyriškis taip stropiai nuskustais skruostais, kad Džefris kone matė skustuvo pėdsakus. Jis vilkėjo marškinius trumpomis rankovėmis, lyg apsivijusiomis putlias rankas.

– Ar namas su vartais? – paklausė jis, nusiimdamas tamsius akinius.

– Taip sako mūsų žmogus, – tarė Džefris.

Dirstelėjęs į automobilį, Volesas susidūrė žvilgsniu su Deiviu Fainu. Nusispjovęs ant kelio, susinėrė rankas ant plačios krūtinės ir tyliai nusikeikė. Atsistojęs kitoje automobilio pusėje, Nikas skambino į Meikono policijos skyrių.

– Jis nelabai patenkintas, – tarė Nikas.

– To ir reikėjo tikėtis, – tarė Džefris: vargu ar jis pats labai džiaugtųsi, jeigu jam paskambintų Džordžijos tyrimų biuro agentas ir praneštų, kad Grante vykdoma akcija.

– Jie neskuba atplėšti subinės nuo šiltos kėdės, – tarė Nikas.

– Ar pasakei, kur mes esame?

Nikas nusišypsojo.

– Ak, velniai griebtų! Net negalėjau prisiminti gatvės pavadinimo.

Džefris nusijuokė, džiaugdamasis, kad jis ne Meikono policijos skyriuje.

Atidaręs užpakalines dureles, Nikas griebė Deiviui Fainui už rankų. Pastoriui nespėjus nė prasižioti, Nikas antrankiais prisegė jį prie durelių.

– Niekur nepabėgsi.

– Nepalikite čia manęs vieno, – paprašė Fainas.

– Tavimi dėtas, tik džiaugčiausi galėdamas pabūti vienas, – atkirto Nikas.

Fainas paraudo.

– Policijos skyriuje jūs pažadėjote, kad uždarysite mane į vienutę.

– Aha, – linktelėjo Džefris. – Policijos skyriuje aš galiu žadėti, bet nieko negaliu pasakyti, kas tau atsitiks kalėjime.

Nikas nusikvatojo, trinktelėjęs kumščiu per variklio gaubtą.

– Nesijaudink, Deivi. Kalėjime sutiksi žmonių kaip reikiant, garbės žodis.

– Jūs neturite teisės, – neatlyžo Fainas.

Nikas nusišypsojo.

– Nesijaudink, pastoriau. Beveik visi jie jau tiki Dievą. Galėsi melstis su jais, kiek tik širdis geidžia.

Fainas baikščiai pažvelgė į Džefrį.

– Juk jūs pažadėjote!

– Aš turėjau omeny savo kalėjimą, Deivi, – priminė jam Džefris. – Nieko negaliu pasakyti, kas tau gali atsitikti dideliame kalėjime. Viskas priklauso nuo tavęs ir valstijos teisingumo.

– Jūs sakėte, kad mes galėtume susiderėti.

– Galėtume pasiderėti dėl bausmės sumažinimo, bet tau vis viena tektų sėsti į kalėjimą, – tarė Džefris.

Fainas buvo dar kažką besakąs, bet Nikas užtrenkė dureles pastoriui panosėje.

– Užsikišk! – riktelėjo Nikas.

– Ten tikrai kas nors jam užkiš, – tarė Džefris ir, spustelėjęs nuotolinio valdymo pultelio mygtuką, užrakino automobilio dureles.

– Velniai rautų! – suniurzgė Nikas, ir akyse žybtelėjo pyktis, kai jis išsitraukė revolverį. – Protas neneša, kad tą pačią dieną tenka antrąsyk griebtis ginklo.

– Imam jaunėlį.

Džefris parodė į Volesą, nestygstantį vietoje. Ko gero, Džefris irgi panašiai atrodė. Jo kraujyje susikaupė tiek adrenalino, kad silpnesnį žmogų būtų ištikęs infarktas.

Spyruokliuojančiais žingsniais priėjęs prie antro automobilio, Nikas pasakė trims jame sėdintiems agentams dengti juos iš užnugario.

– Palaukim dvi tris minutes, kol jie susiruoš, – tarė Nikas, žvilgtelėjęs į rankinį laikrodėlį. Tokiais atvejais kaip šis laikas arba sustoja, arba bėga kaip pasiutęs.

Dirstelėjęs į automobilį, kur sėdėjo susiraukęs Deivis Fainas, Nikas tarė:

– Aš nė šuns nepalikčiau automobilyje per tokį karštį.

– Ir aš, – tarė Džefris, nė neketindamas atidaryti langelių.

Jie stovėjo spoksodami į ūžiantį greitkelį ir laukdami Niko ženklo.

Pagaliau, dirstelėjęs į rankinį laikrodėlį, Nikas tarė:

– Eime.

Džefris beeidamas įsikišo revolverį į dėklą po pažastimi. Dar vienas dėklas kabojo prisegtas prie kulkšnies. Taip apsiginklavęs Džefris paprastai jausdavosi gana nesmagiai, bet šįkart jis buvo pasiruošęs viskam, kas gali laukti nedideliame name.