Карин Слотер - Širdies randai

– Kaip atsitiko, kad į tave kreipėsi Dotė? – paklausė Džefris.

Fainui, atrodo, palengvėjo, išgirdus Džefrio klausimą.

– Ji ne tiek priprašė mane, kiek sugundė, – tarė jis. – Adomas niekada nebūtų ragavęs uždrausto vaisiaus, jeigu jo nebūtų sugundžiusi Ieva.

– Manding, čia neapsieita be žalčio.

– Nieko panašaus, – apsiniaukė Fainas. – Man niekada nerūpėjo seksas.

– Bet judu mylėjotės, – tarė Nikas.

Fainas prikando lūpą.

– Iš pradžių ne, – tarė. – Man patikdavo tiesiog su ja pabūti. – Patylėjęs pridūrė: – Dotė leisdavo man vestis ją į kiną, o kartais mes važiuodavome į Meikoną nupirkti jai drabužių. – Jis dirstelėjo į Džefrį ir Niką, lyg tikėdamasis pritarimo. – Jos tėvas pametė šeimą, – pridūrė jis. – Aš stengiausi jį pavaduoti, kad ji jaustųsi mylima ir geidžiama.

Nikas tylėjo. Džefris matė, kaip įsiręžia jo rankų raumenys.

– Aš tiesiog norėjau ją globoti, patarti jai.

– Ir kaip sekėsi? – paklausė Nikas, nesistengdamas nuslėpti priešiškumo.

– Aš suprantu, ką jūs galvojate, bet taip nebuvo. Buvo visiškai kitaip.

– Na, o kaip buvo? – vargais negalais valdydamasis paklausė Džefris.

– Tai buvo… – Fainas skėstelėjo rankomis. – Tai buvo meilė. Man malonu klausytis vaikų, tenkinti jų norus ir poreikius.

– Ar ji pati panoro su tavim pasimylėti? – paklausė Nikas.

Fainas nuleido rankas.

– Aš niekada nebūčiau drįsęs jos paliesti, tokių ketinimų vedamas. Man tiesiog būdavo gera su ja bendrauti.

– Ir kas gi pasikeitė? – paklausė Džefris.

– Dotė. – Jis išspjovė šį žodį kaip nuodus. – Aš dažnai svajodavau apie tai, bet ne su Džene, o su kitomis mergaitėmis. Su mergaitėmis, kurias matydavau mieste.

Jis sumirkčiojo, ir Džefris nustebo, kaip greitai tokie žmonės ima savęs gailėtis. Jie niekada nesigaili nuskriaustų vaikų.

– Bet aš visada tenkinausi savo svajonėmis, – tarė Fainas. – To man visada užtekdavo. – Jis prabilo įtaigiu balsu: – Aš didžiuojuosi savo šeimyniniu gyvenimu. Myliu žmoną ir sūnus.

– Kas be ko, – tarė Nikas, atgavęs ironišką toną.

Fainas papurtė galvą.

– Jūs nesuprantate.

– Paaiškink man, Deivi, – persilenkęs per stalą, tarė Džefris. – Aš noriu suprasti.

– Ji buvo labai protinga mergaitė, tokia iškalbi. – Jis vėl paėmė į rankas Bibliją. – Ji skaitydavo su manimi Bibliją. Mudu melsdavomės. Mudu puikiai suprasdavome vienas kitą.

Džefris dirstelėjo į Bibliją. Širdies gilumoje Džefris visada tikėjo gėriu ir blogiu, tačiau niekada neteikdavo tiems žodžiams biblinės prasmės. Išvydus Deivio Faino ranką ant Biblijos, jo pasakojimas apie Dženės Viver gundymą pasirodė jam kaip pati didžiausia šventvagystė.

– Gerai, judu melsdavotės, – tarė Nikas. – Tai kas gi įvyko, kad viskas pasikeitė?

Fainas padėjo knygą ant stalo.

– Dotė kalta, kad viskas pasikeitė, – tarė jis. – Kartą ji pakvietė mane atvažiuoti vidury nakties.

– Kada tai buvo?

– Apie Padėkos šventę, – tarė jis. – Pernai.

– Na ir kas atsitiko? – paklausė Džefris, manydamas, jog pašlemėkas tikriausiai meluoja.

– Atvažiavau pas juos į namus, nes ji pasakė, kad Dženė blogai jaučiasi. Pasakė, kad mergaitė kaip nesava ir nori su manimi pasikalbėti. – Jo akys pritvino ašarų. – Aš buvau jos draugas ir negalėjau neatsiliepti į pagalbos šauksmą.

Džefris linktelėjo, kad jis kalbėtų toliau, stengdamasis neprisiminti rentgeno nuotraukos, kurioje Sara parodė jam dubens kaulo lūžį. Mergaitė buvo žvėriškai išžaginta. Tai buvo Deivio Faino darbas.

Deivis atsikrenkštė.

– Anksčiau aš niekada nesilankiau jų namuose. Dženė visada manęs laukdavo priebutyje ant laiptų. – Jis nusišluostė ašaras atgalia ranka. – Kai aš atvažiavau, Dotė nuvedė mane į antrą aukštą. Ten buvo Dženės kambarys.

Fainas nutilo. Nei Džefris, nei Nikas neragino jo pasakoti toliau. Po užsitęsusios valandėlės jis ėmė pasakoti nuo tos vietos, kur buvo sustojęs.

– Mes ištvirkavome, – tyliai tarė jis. – Man gėda prisipažinti, kad mes ištvirkavome.

– Tu ištvirkavai, – metė jam Džefris, pabrėždamas pirmą žodį.

– Taip, – sutiko Fainas. – Aš ištvirkavau.

– Ar judu santykiavote tik Dženės kambaryje? – paklausė Džefris, manydamas, kad tik dėl to Dotė nutarė neiškraustyti Dženės kambario. Vienintelis įkaltis, kurį jie rado, turėjo nukreipti dėmesį į Deivį Fainą.

– Taip. – Jis nurijo seiles. – Tik jos kambaryje.

Vyrai vėl nutilo. Fainas sėdėjo susimąstęs. Jis puikiai nupiešė save kaip bejėgišką auką. Trylikametė mergaitė gal ir būtų tuo patikėjusi, tačiau kuo labiau teisinosi Fainas, tuo labiau Džefris troško jį nudėti.

– Dotė fotografavo, – pagaliau tarė Fainas. – Apie tai sužinojau vėliau. – Jis liūdnai prunkštelėjo. – Rytojaus dieną ji atnešė nuotraukas į bažnyčią ir pagrasino, kad jas parodys, jeigu nedarysiu to, ką ji man įsakys.

– Ir ko ji norėjo?

– Vežioti žurnalus, – tarė jis. – Aš vežiodavau juos bažnyčios furgonu. – Jis delnu užspaudė sau burną. – Viešpatie, atleisk man, aš vežiojau juos bažnyčios furgonu.

Džefris susinėrė rankas, stengdamasis nusiraminti. Nikas Šeltonas buvo toks įsiutęs, kad nuo jo kilo garas. Kaip tas šlykštus iškrypėlis gali maldauti Dievo malonės? Deivis Fainas labiau gailėjosi savęs nei išžagintos mergaitės!

– Kur dabar Dotė? – paklausė Džefris.

– Nežinau, – tarė Fainas, dėl visa ko plekšnodamas per Bibliją. – Kaip Dievą myliu.

– Kada matei ją paskutinį kartą? – paklausė Džefris, suvokdamas, jog nevalia juo tikėti.

– Pirmadienį. Jos namuose buvo Markas. Jie viską kraustė, dažė sienas. Išgabeno spausdinimo mašiną.

– Kur viską pervežė?

– Nežinau, – atsakė jis ir, regis, nemelavo. – Viską krovė į sunkvežimį be numerių.

– O paskiau?

– Ji liepė man paskutinį kartą išvežioti prekes, kitaip nusiųsianti nuotraukas į policiją.

– O ką žinai apie Leisę Paterson?

Džefris nepastebėjo, ar kas nors šmėkštelėjo Faino akyse.

– Nieko nežinau, – atsakė jis. – Dotė man to nesakė. Tokių dalykų ji man nepatikėdavo. Aš dariau tik tai, ką ji man liepdavo. Kad apsaugočiau savo šeimą. Vaikų ir žmonos gyvybę.

– Kada paėmei žurnalus? – paklausė Džefris, susinerdamas rankas.

– Aną naktį, – atsakė jis. – Sukroviau juos bažnyčios rūsyje.

– Ar jau žinojai, kad turėsi važiuoti į Ogastą?

– Ne, – jis stipriai pakratė galvą. – Ji paskambino man vakare. Man regis, mobiliuoju telefonu.

– Sakei, kad paskutinį kartą matei ją pirmadienį, – priminė Džefris.

– Taip, paskutinį kartą, – linktelėjo Fainas. – Jūs klausėte, kada paskutinį kartą ją mačiau, o ne kada paskutinį kartą su ja kalbėjausi.

Džefris praleido jo žodžius pro ausis.

– Ką ji sakė?

– Sakė, kokiame viešbutyje ir kelintą valandą turėsiu susitikti su Džo, pasakė slaptažodį. – Patylėjęs Fainas pridūrė: – Pasakė, kad bus kažkur netoliese, seks mane.

– Ir tu tuo tiki? – paklausė Nikas. – Tu manai, kad ligi šiolei ji tebėra mieste?

Fainas patraukė pečiais.

– Iš jos visko galima tikėtis, – tarė.

– Pavyzdžiui, ko? – paklausė Džefris. Fainui neatsakius, vėl paklausė: – Kaip tu manai, ką ji ketina daryti su Leise Paterson?

Fainas nusisuko.