Карин Слотер - Širdies randai

– Tai va, Dinė sako girdėjusi policininkus kalbant, kad Dotė prikišusi nagus prie Leisės Paterson pagrobimo.

Sara vos susivaldė nesuvaitojusi. Beveik visą gyvenimą praleidusi Grante, ji ligi šiol negalėjo atsistebėti, kaip greitai mieste sklinda gandai.

– Nereikia tikėti paskalomis, – tarė ji Nelei, nors labai nustebo, kad gandai artimi tiesai. Nežinia, ką pasakys žmonės, kai paaiškės, kad Dotė Viver iš tiesų buvo Vanda Dženings. Sara pati tik vargais negalais susitaikė su tuo faktu, ką jau kalbėti apie tai, jog, atlikus skrodimą laidotuvių biure, paaiškėjo, kad Greisė Paterson neseniai pagimdė kūdikį.

– Žinoma, ponia daktare, – šelmiškai šypsodama, atsiliepė Nelė.

Ji skaitė Saros mintis ne ką blogiau nei Ketė Linton.

– Ar dar kas nors skambino, kai manęs čia nebuvo?

– Trys niurzgliai ligoniai, – atsakė Nelė, paduodama jai keletą popieriaus lapelių.

– Kada ateis mano pirmasis ligonis? – paklausė ji, akimis permetusi žinutes.

– Po penkių minučių turėtų pasirodyti Džordanai, – tarė Nelė. – Turėjo ateiti pusę antros, betgi jūs žinote, Gilijana visada vėluoja.

Sara dirstelėjo į rankinį laikrodėlį, stebėdamasi, kad Džefris dar neskambino. Nejaugi neužteko vienos valandos Tedžiui Patersonui suimti, juo labiau kad faktiškai tuo turėjo užsiimti Nikas? Ji buvo pati beskambinanti, bet apsigalvojo: Džefriui tikriausiai nepatiktų, kad ji tikrina jį, nors ir prasimesdama svarbia dingstimi.

– Einu atsinešti kokakolos, – tarė ji Nelei. – Tuoj grįšiu.

Eidama koridoriumi, ji dirstelėjo į rankinį laikrodėlį. Paskaičiavusi sumetė, kad Džefris grįš į Grantą ne vėliau kaip po valandos.

Įėjusi į septintą kabinetą, ji uždegė šviesą. Pastaruosius dešimt metų jie naudojo šį kabinetą kaip sandėlį. Nelyginant bibliotekoje čia rikiavosi lentynos. Sara jau nebeprisiminė didumos čia laikomų daiktų.

Atidariusi šaldytuvą, nusikeikė: nebeliko nė vienos skardinės su dietine kokakola. „Eliotas“, – suniurzgė ji, nes jis visada vogė produktus iš šaldytuvo. Ji atidarė šaldiklį ir nė kiek nenustebo, neradusi nei savo pirktų „Dove“ šokolado plytelių, nei šaldytų pietų. Beje, kai ką rado. Eliotas kaip paprastai šaldiklyje sąžiningai paliko tuščias dėžutes ir popieriukus.

– Aš jį nudėsiu! – sušuko Sara, užtrenkdama šaldytuvo dureles.

Ji nuėjo koridoriumi, jausdama, kaip smogia į galvą pastarąją savaitę susikaupęs pyktis. Stabtelėjusi prie savo kabineto, pagalvojo, kad būtų negražu išlieti ant Elioto visą pagiežą, nors jis ir šeškas, vagiantis jos šokoladukus.

– Luktelk, – tarė ji Nelei, nešančiai visą šūsnį ligonių kortelių.

Įėjusi į savo kabinetą, ji užsidarė duris. Apžvelgė mažytę patalpą, nuotraukas, prisegtas ant sienos, kol žvilgsnis užkliuvo už Leisės Paterson. Nuotrauka buvo daryta prieš kelerius metus, mergaitės plaukai tuomet buvo trumpesni. Palyginti su mokykline nuotrauka, išsiuntinėta po visą šalį, Leisė atrodė visiškai kitokia. Įprastas dalykas – paaugliai per kelerius metus neatpažįstamai pasikeičia. Papilnėja arba sulysta. Plaukai pašviesėja arba patamsėja. Išsišauna skruostikauliai, sušvelnėja smakro linijos. Dotė Viver – ar kuo ji ten vardu – dabar turėjo kozirį: Leisė galėjo gerokai pasikeisti. Savaime suprantama, tam, kas išnaudoja mergaites, tai bus ne į naudą. Kas atsitiks Leisei, kai ji nebetiks tam verslui? Ar ji seks savo motinos pavyzdžiu ir prekiaus vaikais? Ar stengsis ištrūkti iš Dotės žabangų?

– Daktare Linton! – Į duris pasibeldė Nelė. – Viršininkas skambina.

Puolusi prie stalo, Sara pakėlė ragelį.

– Džefri! – sušuko ji viltingu balsu.

– Mes jos neradome, – tarė jis, nevilties palaužtas.

Sara bandė nuslėpti nusiminimą. Kuo daugiau laiko prabėga, tuo mažiau vilčių rasti mergaitę.

– Laimė, kad tau nieko bloga neatsitiko, – tarė ji. – Ar Tedis nesipriešino suimamas?

– Tai buvo ne Tedis, – tarė jis ir pasakė, kas suimtas.

Sarai pasirodė, kad ji nenugirdo.

– Pastorius?

– Aš tau paskambinsiu vėliau. Gerai?

– Gerai, – tarė ji ir padėjo ragelį.

Sara vėl apžvelgė savo kabinetą. Rado abiejų Deivio Faino vaikų nuotraukas po kairei nuo Leisės, paskiau perbėgo akimis kitas: mergaites, kurios dainavo Deivio diriguojamame chore, jo treniruojamą softbolo komandą. Sunku pasakyti, kiek vaikų buvo patikėta Deiviui Fainui. Sunku pasakyti, kelių vaikų pasitikėjimą jis apvylė.

19

Deivis Fainas paprašė Biblijos ir, uždėjęs ant jos dešinę ranką, neveizdžiomis akimis įsispitrėjo į Niką Šeltoną. Atrodė, kad jis visiškai nesuvokia, kodėl čia atsidūrė.

– Aš myliu vaikus, – tarė Fainas. – Aš visada mylėjau vaikus.

Nikas atsilošė su visa kėde, linguodamas ant jos užpakalinių kojų.

– Žinoma, dvasiškasis tėve.

Džefris tylėjo, nes Deivis Fainas buvo Niko grobis. Jam niežėjo rankos prikulti pastorių. Galvoje be perstojo dūzgė mintis, kad Dotė tebėra laisvėje ir dievaižin ką išdarinėja su Leise Paterson, o šis prakeiktas iškrypėlis, sėdintis kitapus stalo, – vienas tų, kurie padėjo jai pasprukti.

– Na, pasek man savo pasaką, – tarė Nikas, patraukdamas pečiais.

Fainas spoksojo į Bibliją, lyg semdamasis iš jos jėgų. Jam prakaitavo rankos, ir Džefris matė, kaip plečiasi drėgmės dėmė ant juodo viršelio.

– Jau penkiolika metų dirbu bažnyčioje, – tarė Fainas. – Aš užaugau Grante. Čia ir buvau krikštytas.

Nikas dar labiau atsilošė su visa kėde, laukdamas tęsinio.

– Susituokiau šičia, – toliau kalbėjo Fainas. – Čia pakrikštijau abu savo vaikus.

Stojo tyla. Džefris pažvelgė į Deivį Fainą. Jis buvo vienas tų, kurie vadinami bendruomenės šulais. Fainas dirbo savanoriu, savaitgaliais išvežiodavo pensininkams maistą. Treniravo mergaičių softbolo komandą, o jo vaikai žaidė softbolą jaunių lygoje.

Džefris prasisegė apykaklę, mąstydamas apie mergaites, su kuriomis Fainas kas dieną bendravo, ir nejučia vėl sugniaužė kumščius.

– Aš niekada nesu jų palietęs, – tarė Fainas, lyg įspėjęs Džefrio mintis. – Suprantu, jog tai nuodėmė. Puikiai suprantu. – Jis perbraukė nykščiu per Biblijos nugarėlę. – Aš meldžiau Dievą, kad suteiktų jėgų, ir Dievas man jų suteikė.

Nikas susinėrė rankas, ir Džefris įsivaizdavo, kas vyksta jo širdyje. Nikas nesiskelbė esąs religingas, bet Džefris žinojo, kad jis kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią. Tarp auksinių pakabukų ant krūtinės jam kabojo kryželis su deimantu vidury.

– Aš niekada nesu lietęs vaikų, – neatlyžo Fainas. – Niekada nesu skriaudęs berniukų.

– Ar tu supranti, kad mes negalime tikėti tavo žodžiais, – tarė Nikas.

Fainas tarsi pasipiktino, išgirdęs, kad juo netikima.

– Kaip gyvas nebūčiau lietęs savo sūnaus, – gynėsi jis. – Niekada.

– Mes žinome, kad tu domiesi anaiptol ne berniukais, – tarė Nikas. – Bet tu turi suvokti, kad mums reikia viską patikrinti.

Fainas vis dar spoksojo į Bibliją.

– Aš niekada nebūčiau taip pasielgęs, jeigu ji nebūtų prašiusi.

– Ar Dotė Viver? – pasitikslino Nikas.

– Dženė buvo tokia miela mergaitė. Ji spinduliavo šviesą. Tikrąją šviesą, Viešpaties jai dovanotą. – Faino lūpas iškreipė šypsena. – Ji giedojo kaip angelas. Dievaži. Jos balsu kalbėjo Viešpats.

– Taip, – pritarė Nikas. – Kalbėjo, kas be ko.

Fainas griežtai pažvelgė į jį, lyg reikalaudamas sau didesnės pagarbos. Regis, jis nesuvokė, kad yra policijos skyriuje ir turės ilgus metus praleisti kalėjime.