Карин Слотер - Širdies randai

Jis užspaudė sau burną delnu ir visas sudrebėjo nuo netramdomos raudos.

Džefris irgi pajuto, kad jam plyšta širdis, ir pabandė susivaldyti. Jis nejučia prisiminė Leisės Paterson mokyklinę nuotrauką, kurią rado jos rašomojo stalo stalčiuje. Pagalvojo, ką turėjo iškentėti Dženė ir kas laukia Marko, jeigu jam pavyks atsigauti iš komos. Pagalvojo ir apie Sarą, apie jos kančias, apie tai, kad ji kaltina save nebuvusi atidi savo globotiniams. Po velnių, juk tai ir jo, Džefrio, globotiniai! Gal todėl, kad jie neturėjo savo vaikų, jautėsi atsakingi už visą miestą. Kaip jis, Džefris, galėjo pražiopsoti tokį dalyką? Kiek vaikų nukentėjo dėl to, kad jis buvo aklas, nematė blogio panosėje?

– Jūs atlikote savo pareigą, – tarė Polas Džefriui, lyg skaitydamas jo mintis. – Jūsų pareiga buvo apsaugoti tą berniuką.

Džefris nepadėjo mergaitei, vardu Dženė Viver. Neišgelbėjo nei Marko, nei Leisės Paterson. Neapsaugojo nieko, išskyrus Dotę Viver, kuri sėdėjo štai čia, policijos skyriuje, ir sekė jam pasakas.

– Kiek daug visko atsitiko, jai pabėgus iš miesto! – tarė Polas, žvelgdamas į savo rankas. – Savaitgaliais ji prižiūrėdavo vaikus. Tie vaikai irgi nukentėjo.

Džefris atsitiesė, stengdamasis nepersiimti Polo sielvartu.

– Ar buvo išduotas jos arešto orderis? – paklausė jis.

– Ne, – atsakė Polas, ironiškai šyptelėdamas. – Po dviejų dienų buvo priimtas sprendimas suimti kitą moterį, bet ji irgi pabėgo iš miesto.

Džefriui dingtelėjo mintis apie Leisę Paterson, ir jis pajuto, kaip šiaušiasi plaukai ant galvos.

– Kuo vardu ji buvo?

– Markson, – atsakė Polas, vėl šluostydamasis nosį. – Greisė Markson.

16

Lena sėdėjo šalia Greisės Paterson lovos, klausydamasi lėto kardiomonitoriaus pypsėjimo. Žaliuzės ant lango į ligoninės automobilių aikštelę buvo nuleistos, tačiau tokiu metu ten nebuvo į ką žiūrėti. Tedis Patersonas sėdėjo kitapus lovos ant kėdės su aukšta atlenkiama atkalte – atlošęs galvą, prasižiojęs, jis knarkė kaip žmogus, šioje žemėje neturintis jokių rūpesčių. Kai Lena apkaltino Greisę dėl visų nelaimių, nutikusių jų vaikams, jis nusijuokė jai į akis. Patersonas ne kartą sėdėjo kalėjime, tad nenuostabu, jog apskritai nepasitikėjo policija. Jeigu jis ir būtų tiesiogiai susijęs su šia byla, vargu ar ateitų pas Leną ir nuoširdžiai pasakytų, kur uždaryta jo duktė. Tedis iš karto pareikalavo, kad Lena išsinešdintų iš palatos, tačiau Greisė nežinia kodėl leido jai pasilikti. Jis norom nenorom nusileido. Žmona turėjo tokią galią Patersonui, kad jis be jos sutikimo negalėdavo nė žingsnio žengti. Greisė buvo svarbiausias žmogus Tedžio gyvenime. Kuo ilgiau Lena sėdėjo su juo palatoje, tuo aiškiau suprato, kad jam nusispjaut į savo vaikus.

Lena žiūrėjo į miegančią Greisę Paterson, stebėdamasi jos galia šeimai. Ji nenorėjo, kad ją prijungtų prie dirbtinio kvėpavimo aparato, tačiau neatsisakė deguonies kaukės. Ji gulėjo ant išpurentų priegalvių, tačiau buvo aišku, kad moteris merdėja, kęsdama baisias kančias. Lena pastebėjo, kad per pastarąsias kelias dienas Greisės būklė itin greit blogėja. Gal paveikė ligoninės aplinka, tačiau dabar Greisė atrodė visai netoli mirties. Oda buvo pageltusi, skruostai įkritę, akys traiškanotos, pritvinkusios skysčio – sveikam žmogui tai būtų buvusios ašaros.

Lena pasimuistė ant kėdės, stengdamasi patogiau atsisėsti. Jai skaudėjo stuburgalį, lyg ji būtų gavusi lupti, maudė delnus ir pėdas kaip ir anąsyk, po išžaginimo. Pagalvojo, kad taip atsitiko todėl, jog ji nejučia stipriai gniaužė kumščius ir sėdėjo parietusi kojų pirštus. Atsidūrus vienoje palatoje su Patersonais, virpėjo įsiręžęs visas kūnas, traukė skrandį. Jai knietė griebti jiems abiem už gerklės ir priminti, jog kiekviena sekundė gali būti lemtinga Leisei.

Galbūt jie tylėjo todėl, kad palatoje sėdėjo Lena. Jos akimis žiūrint, Tedis nevaidino sielvartingo vyro. Kol žmona miegojo, jis žiūrėjo televizorių, kvatojo mėgaudamasis serialais, nežinia su kuo dalijosi įspūdžiais.

– Regis, šitas iškarš jam kailį, – tarstelėdavo jis. Arba: – Tegu tas švilpis bent jau pakaušį pasikrapšto.

Prasidėjus žinių laidai, Tedis kietai įmigo. Matyt, jis buvo tikras miegų maišas. Slaugytojai atėjus patikrinti Greisės, jis nė nekrustelėjo.

Žiūrėdama į Greisę, Lena negalėjo pamiršti to, kas atsitiko pastarosiomis dienomis. Markas gulėjo kitoje ligoninėje, nes greitoji pagalba nuvežė jį į artimiausią. Nežinia, kas jam dabar yra, nors nė vienas gydytojas nebetikėjo, kad jis kada nors atsigaus nuo to, ką pasidarė.

Lena mąstė apie Marką, tokį patį kaip ir visi paaugliai, paprasčiausiai troškusį meilės, troškusį motinos dėmesio, Marką, kuriam teko tenkintis tuo, ką jis gauna. Taipgi prisiminė, kokia pasiutėlė ji buvo tokio pat amžiaus. Vadovavosi vien jausmais ir nieko kita netroško, tik Henko pagyrimo. Mokykloje bendravo su didžiausiais neklaužadomis, stengdamasi atkreipti į save dėmesį nors ir iš pačios blogiausios pusės.

Penkiolikos metų ji ėmė santykiauti su dvidešimt dvejų metų Rasu Flemingu ir, nors fiziškai buvo subrendusi tokiems santykiams, jausmiškai nebuvo tam pasiruošusi. Henkas veltui bandė ją tramdyti. Ji buvo įsitikinusi, kad myli Rasą, o šis elgėsi su ja kaip su paskutine kekše. Ji tenkino menkiausius jo įgeidžius. Jis buvo nuotaikos žmogus, tikras pašlemėkas, ir Lena reaguodavo į jo pokyčius kaip termometras: stengdavosi tai jį nuraminti, tai sugundyti. Visas jos gyvenimas buvo laimės ir nevilties akimirkų virtinė, nelygu Raso elgesys: ji čia raudodavo savo kambaryje, čia sėdėdavo priebutyje, suspaudusi keliais rankas, ir jaudindamasi laukdavo mylimojo. Ji buvo tokia jauna ir kvaila, kad laikė meile visa tai, ką patirdavo su Rasu.

Dabar, žvelgdama į praeitį, Lena suprato, kad jis buvo iškvėšęs narkomanas, garsinęsis santykiavimu su paaugle, tačiau anuo metu buvo įsitikinusi, jog jis – visų geriausias. Stebėtina, kokie kvaili būna paaugliai ir kaip beviltiškai jie trokšta dėmesio ir meilės. Markas tikriausiai tapo lengvu grobiu motinai. Ko gero, jis buvo kaip atvira žaizda ir tikėjo, kad tik motina gali jį pagydyti. Ir štai dabar, visa tai patyręs, jis panūdo mirti. Lenai buvo suvokiamas toks asmenybės išsidvejinimas.

Giliai atsidususi, Greisė kniostelėjo iš miego ir pamažu atsimerkė. Valandėlę spoksojo į lubas, lyg stengdamasi suvokti, kur atsidūrė ir kas vyksta. Lena buvo jai beprimenanti, kad ji miršta, bet Greisė, ko gero, pati tai suprato.

Subraškėjo standintas pagalvės užvalkalas, kai Greisė pakreipė galvą ir dirstelėjo į Leną. Iš lėto nuleidusi akis, apžvelgė kraujospūdžio matuoklį, prisegtą prie riešo, lašinę, prireikus automatiškai suleidžiančią tam tikrą dozę morfijaus. Kai Lena gulėjo ligoninėje, prie jos irgi buvo prijungta tokia lašinė. Ji galėdavo susileisti morfijaus, paspaudusi mygtuką. Ligonis negalėjo nusižudyti, tolydžio spausdamas mygtuką: galėjo tik vos prislopinti skausmą.

Pati nesuvokdama, ką daro, Lena ištraukė Greisei iš rankų pultelį su mygtuku, moteriai nespėjus jo spustelėti. Lenai dar niekada neteko susidurti su Greise akis į akį. Tedis buvo kietai įmigęs, tad ji nutarė pasinaudoti proga.

– Ko nors ieškai? – sukuždėjo Lena, laikydama pultelį.

Greisei tvykstelėjo akys, paskiau ji pažvelgė į Tedį.

– Gal norėtum jį pažadinti, kad jis išgirstų, ką noriu tau pasakyti? – pakuždomis paklausė Lena. – Aš kalbėjausi su Marku, Greise. Gal norėtum, kad Tedis sužinotų, kaip karštai mylėjai savo sūnelį?