Карин Слотер - Širdies randai

Ji nurijo seiles, ir tiek.

– Tu gali kalbėti, – tarė Lena. Ji girdėjo, kaip prieš kelias valandas Greisė prašė vandens su ledu. – Aš žinau, tu gali kalbėti.

Greisė palengva atitraukė kaukę nuo nosies ir burnos ir vos neužduso.

– Duok… – tarė. – Paspausk…

Lena pasvėrė rankoje pultelį. Jis buvo daug sunkesnis nei anas, kuriuo ji pati naudojosi ligoninėje.

– Skauda, ką? – paklausė ji.

Greisė linktelėjo. Jos veidą iškreipė skausmo grimasa.

– Gal pasiderėtume? – paklausė Lena, nelyginant saldainį mėtydama pultelį ant delno.

Greisė įžūliai nusišypsojo, ir iš jos akių buvo matyti, kad ji suvokė deramai neįvertinusi Lenos.

– Aha! – tarė Lena. – Pasakyk man, kur Leisė, ir aš leisiu tau grįžti atgal į pragarą.

Greisė vis dar šypsojosi, tačiau dabar žiūrėjo pykčiu degančiomis akimis. Ji nusisuko ir įsmeigė akis į lubas. Lena matė, kaip dreba moteriai ranka. Gydytojas prirašė jai stiprių narkotikų. Mįslė, ir tiek, kodėl moteris jų nepareikalavo anksčiau? Juk ji neturėjo nė menkiausios tikimybės pakilti iš ligos patalo.

– Žinau, Greise, tau reikia morfijaus, – tarė Lena. – Žinau, ko tau reikia.

Greisė vėl atsigręžė į ją. Giliai įkvėpė oro ir iškvėpdama atšovė:

– Ne.

Lena atsistojo, tvirtai gniauždama pultelį saujoje. Kalbėdama kuo tylesniu balsu, kad nepažadintų Tedžio, ji tarė:

– Aš žinau, kad tu išžaginai Marką.

Greisė plačiai nusišypsojo, lyg mėgaudamasi prisiminimais. Ji užsimerkė, ir Lenai pasirodė, kad ji prisimena akimirkas, praleistas su sūnumi.

– Papasakok apie Dženę Viver, – sušvokštė Lena. – Ką tu jai padarei?

– Ji buvo… – prabilo Greisė, spoksodama į lubas.

Skruostais jai ritosi ašaros, tačiau tai buvo ne dvasinio, o fizinio skausmo pasekmė: sąžinė jos negraužė.

Greisė pakėlė ranką prie deguonies kaukės, bet, prieš užsitraukdama ją, išstenėjo:

– …tokia… miela…

Ji nutilo, ir Lena stovėdama laukė, kol ji užbaigs mintį. Nieko neišgirdusi, paklausė:

– Tokia miela?

Greisė kone angeliškai nusišypsojo po deguonies kauke.

– Miela… pisoklė…

– Kale tu! – sušnypštė Lena, griebdama šalia gulinčią pagalvę.

Nutraukusi moteriai nuo veido deguonies kaukę, užspaudė ją su pagalve. Greisė nesipriešino. Lena žvilgtelėjo į Tedį, ar jis nemato, kad ji kėsinasi uždusinti jo žmoną. Greisės kojos trūktelėjo, ir Lena susivaldė – prisivertė susivaldyti – ir nuėmė pagalvę. Paskiau uždėjo jai deguonies kaukę, patikrino, ar ji gauna deguonies. Jai prailgo tos kelios sekundės, kol pagaliau Greisė atsimerkė. Ji atrodė nustebusi, paskiau supyko. Lena suvokė, jog, nužudydama ją, padarytų jai malonę. Greisės Paterson valandos šiame pasaulyje buvo suskaičiuotos. Lenai nederėjo jų trumpinti.

Piktai šnopuodama, Greisė sužiuro į Leną. Sukrutinusi lūpas, sukuždėjo:

– Bailė!

Markas irgi išvadino ją baile. Gal tai ir tiesa, bet Greisė pavadino ją baile dėl visai kitos priežasties.

– Ne tokia bailė, kad galėčiau žaginti vaikus, – atrėmė Lena.

Greisė pakratė galvą, gal nesutikdama su tuo, kad Markas vaikas ir kad jinai jį išžaginusi.

– Jis bandė nusižudyti, – tarė Lena. – Ar žinai?

Iš Greisės veido išraiškos buvo aišku, kad ji nežino.

– Pasikorė spintoje, kai tik papasakojo man, kad tu jį išžaginai, – paaiškino Lena. – Jis nebenorėjo gyventi, suvokęs, ką tu jam padarei.

Greisė vėl sužiuro į lubas. Vėl plūstelėjo ašaros, bet Lenai buvo mįslė, ar iš skausmo, ar iš sielvarto.

– Jis komos ištiktas. Tikriausiai niekada neatsigaus.

Greisė kažką sukuždėjo, bet Lena nenugirdo. Pasirėmusi į lovos kraštą ir palinkusi į priekį, prikišo ausį moteriai prie burnos. Greisė netikėtai griebė Lenai už rankos. Merdinti moteris buvo visai nusilpusi, tad Lena lengvai ištraukė ranką, tačiau Greisė vis dėlto spėjo paliesti randus jos delne. Palietė švelniai, beveik gašliai, ir Lena pastebėjo, kad Greisė pasistiprino jos energija.

– Nusususi kalė! – sušvokštė Lena ir nusivalė delną, stengdamasi nusitrinti nemalonų pojūtį. – Degsi pragare!

Ko gero, ji išeikvojo visas jėgas atsakydama:

– Ten ir susitiksim.

Lena atšlijusi nugara atsirėmė į sieną. Ji apstulbo: beveik lygiai tais pačiais žodžiais atsisveikino Markas ir Dženė paskutinę savo gyvenimo dieną.

Lena pastovėjo akimirką, žiūrėdama į Greisę Paterson, paskiau nukreipė žvilgsnį į Tedį. Jis kietai miegojo. Ji dirstelėjo į rankinį laikrodėlį. Iki ryto, kai ateina slaugytoja, buvo likusios trys valandos. Lena prikabino pultelį su mygtuku prie lašinės stovo, kuo toliau nuo Greisės. Paskiau atsisėdo ant kėdės ir, nekreipdama dėmesio į drebančias rankas, ėmė laukti Greisės Paterson mirties.

17

Džefris prakaitavo, vilkėdamas neperšaunama liemene. Rugpjūčio kaitra drauge su teflonine liemene būtų palaužusi net dramblį. Jo organizmas neteko tiek skysčių, jog gerklė atrodė lyg nubrūžinta švitriniu popierium.

– Gražus orelis, – tarė Nikas, nosine šluostydamasis sprandą.

Užuot atsiliepęs į kandžius žodžius, Džefris paklausė:

– Kelinta valanda?

Nikas dirstelėjo į rankinį laikrodėlį.

– Dešimt minučių, – tarė jis. – Nesijaudink, viršininke. Nusikaltėliai kitaip matuoja laiką.

– Aha! – sušuko Džo Stiuartas.

Jis buvo Niko partneris, ir, sprendžiant iš jo elgesio, Džefriui pasirodė, jog Nikas leido jam užtraukti porą dūmų su žole, kad jis neišeitų iš krašto. Jis buvo įsiaudrinęs kaip velnias.

– Ar tikrai nieko nežinai apie dingusią mergaitę? – paklausė Džefris.

– O kiek jai metų? – laižydamasis paklausė Džo. – Gal turi jos nuotrauką?

– Sėskis, – įsakė Nikas, smailiu kaubojišku batu spirdamas jam į blauzdą.

Nikas apsiėmė atlikti pedofilo vaidmenį. Jis vilkėjo siaurais juodais marškiniais, sukištais į tokius aptemptus džinsus, kokių Džefris kaip gyvas nebuvo matęs. Ta proga Nikas netgi nusiėmė savo auksinę grandinėlę ir pasikirpo barzdą. Džefriui dingtelėjo, kad Nikas tiesiog gimęs tokiam darbui. Tiesą pasakius, tokio darbo galėjo imtis bet kuris policininkas, taipgi Džefris.

– Sėskis, sakiau, – priminė Nikas Džo.

Džo išsipleikė ant lovos, krapštydamasis rankas ir kažką murmėdamas panosėje. Tai buvo prakaulus vyriškis, baigiantis trečią dešimtį. Veidas buvo išbertas spuogais, kai kurie kraujavo nudraskyti.

Džefris pažvelgė į Niką.

– Ar tu jį taip sujaudinai?

– O tu norėtum, kad jis čia apsišlapintų? – atkirto Nikas.

– Koks skirtumas? – atsakė Džefris.

Džo dvokė ne ką ne geriau nei prišvinkęs trisdešimties dolerių viešbučio kambarys, kur jie dabar buvo.

– Ar tikrai kondicionierius neveikia? – paklausė Džefris.

– Jeigu mes jį įjungsime, nieko negirdėsime, – priminė jam Nikas. – Raminkis, viršininke. Netrukus viską užbaigsim.

– Na, o kaip Atlanta? – paklausė Džefris.

Nikas dirstelėjo į Džo. Pašto dėžutė Grante, Dotės užrašyta kaip adresas kreditinei kortelei atsiųsti, pasirodė gryna apgaulė. Jie sužinojo, kad visa korespondencija, ateinanti į Grantą, beregint siunčiama kitu adresu – į Atlantos pašto skyrių. Džefris paprašė Niką įrengti ten sekyklą, tikėdamasis, jog anksčiau ar vėliau pasirodys Dotė.

– Viskas sutvarkyta, – atsakė Nikas. – Pranešiu, kai tik ką nors sužinosiu.

Sučirškė Džefrio mobilusis telefonas, ir jis nusisegė jį nuo diržo.