Карин Слотер - Širdies randai

– Nuoširdžiai tau prisipažinsiu, Sara, man labai nemalonu, kad jie pakliuvo man į rankas.

Ji paglostė pėda jam koją.

– Ar suradot nuplėštą nuo grindų kiliminę dangą?

– Bredas ir Frenkas paryčiais važiuos į sąvartyną. Sprendžiant iš to, kas buvo įsisunkę į grindis, kiliminė danga turėtų būti prisigėrusi išskyrų.

– Kūno išskyrų? – paklausė ji. – Ką, nejaugi ji buvo kiaurai permirkusi?

Jis linktelėjo, dygėdamasis tarti tuos žodžius.

– Rūsyje yra patalpa, kuri, sprendžiant iš visa ko, buvo naudojama nuotraukų ryškinimui. – Jis pastatė taurę ant vonios krašto. – Mano nuomone, namuose buvo ir fotografuojama, ir žurnalai spausdinami.

– Sprogimas būtų sunaikinęs visus įkalčius.

– Aha, – pritarė jis. – Tik niekaip negaliu suvokti, kodėl ji neiškraustė Dženės kambario.

– Dženės kambaryje jai nieko nereikėjo, ar ne?

– Ko gero, – sutiko jis.

– Ar ten neradot jokių įkalčių?

– Nieko. Turbūt benzinu buvo nuplauti visi išsiliejusios sėklos pėdsakai.

– Vadinasi, ten nieko įtartina nebuvo?

– Nieko, – atsakė jis. – Ten nebuvo fotografuojama. Ko gero, visuose namuose tai vienintelis švarus kambarys. – Jis pasitrynė akis, jausdamasis be galo nuvargęs. – Negaliu patikėti, jog tai vyko mūsų mieste ir niekas apie tai nežinojo.

Sara paėmė butelį ir įsipylė vyno.

– Ar prisimeni, ką ji man sakė? – paklausė ji. – Klausė, ar dariau skrodimą Dženei. Gal ji turėjo galvoje kastraciją? Kaip tu manai?

Džefris susimąstė.

– Galimas daiktas.

– Aš vis prisimenu visą mūsų pokalbį ir, kai prieinu tą vietą, staiga matau, kaip pasikeitė Dotės veidas. Supranti, ką turiu omeny? Atrodė, kad jai akmuo nusirito nuo širdies.

– Ko gero, – tarė Džefris, nors ir neprisiminė tos akimirkos.

– Skambinau į ligoninę, – tarė Sara. – Markas dar neatgavo sąmonės.

– O kokia gydytojų prognozė?

– Tokiu atveju, kai smegenims pritrūksta deguonies, sunku ką nors prognozuoti, – tarė ji. Jis linktelėjo, ir ji kalbėjo toliau: – Smegenyse daugybė kraujosruvų. Kol jos nedings, neįmanoma nustatyti, ar labai pažeistos smegenys. Kuo ilgiau tai tęsis, tuo blogiau ligoniui.

– Ar yra tikimybė, kad jis išsaugos protą?

Ji papurtė galvą.

– Ne. – Ji nutilo, lyg apmąstydama jo klausimą. – Jis niekada nebus toks, koks buvo. Jeigu atsigaus. Daug negrįžtamų pakitimų.

Išbaigusi vyną, Sara pastatė taurę ant grindų.

– Kaip manai, ar jis atbėgo į kliniką Tedžio Patersono primuštas?

Džefris jau buvo pamiršęs tą atsitikimą.

– Galimas daiktas. Na, o Leisė? Kodėl Markas ją vijosi?

– Gal ji pagrasino, kad viską papasakos?

– Žurnaluose mes nepastebėjome Leisės nuotraukų. Gal Tedis Patersonas neleido?

– Gali būti, – atsakė ji. – O gal juodąjį „thunderbird’ą“ vairavo Patersonas?

– Vargu bau. Tuo metu jis tikriausiai buvo ligoninėje, – tarė Džefris. – Liepsiu Frenkui patikrinti, nors nė kiek neabejoju, kad jis budėjo prie žmonos.

– Jeigu kūdikio motina – Leisė, tai kas, tavo nuomone, jo tėvas?

– Nežinau, – atsakė jis, nes viskas jam atrodė beprasmiška.

Jis prisidengė delnu akis, stengdamasis ką nors suvokti. Pastaruoju metu kiekviena byla, kurią jam tekdavo tirti, buvo susijusi su kokiu nors nukrypimu nuo normos ir giliai jį žeisdavo. Jis troško ko nors paprasta, kas susiję su pinigais ar pavydu. Na, bet kokios bylos, kad tik negrėstų pavojus vaikams.

Sara, matyt, pajuto jo kančias. Ji pasislinko arčiau, Džefris irgi sliuogtelėjo prie jos, ir ji padėjo galvą jam ant krūtinės.

– Nuo tavęs tebetrenkia dūmais, – tarė ji.

– Tai nuo sprogimo.

Sara perbraukė pirštais jam per krūtinę, veikiau trokšdama įsitikinti, kad jis šalia, nei geisdama sukurstyti jam aistrą. Užsivyniojusi jo plaukų sruogą ant piršto, ji tarė:

– Prašau tave rytoj itin saugotis.

– Aš visada saugausi.

Sara prisislinko dar arčiau, kad galėtų pažvelgti jam į akis.

– Saugokis labiau nei paprastai, – tarė ji. – Dėl manęs. Gerai?

– Gerai, – linktelėjo jis, braukdamas jai plaukus už ausies. – Kodėl mums taip gera?

– Nežinau, – atsakė ji.

– Šiaip ar taip, mums gera, ir tiek.

Ji nusišypsojo, pirštais liesdama jam lūpas.

– Aha.

Jis buvo kažką besakąs, bet nuotaiką sugadino sučirškęs mobilusis telefonas.

– Antra valanda nakties, – tarė Džefris, lyg tai būtų labai svarbu.

Telefonas gulėjo ant klozeto dangčio. Sara paėmė jį ir padavė Džefriui.

– Gal Nikas?

Jis pažiūrėjo, kas skambina.

– Policijos skyrius.

Polas Dženingsas buvo aukštas apskritaveidis juodabarzdis vyriškis plačia krūtine. Vilkėjo baltais suglamžytais marškiniais, rudomis poliesterio kelnėmis. Iš laukiamos veido išraiškos Džefriui jis pasirodė panašus į vidurinės mokyklos matematikos mokytoją.

– Ačiū, kad atėjote, – tarė jis. – Ketinau paskambinti vėliau, bet negalėjau užmigti. Nuojauta, ir tiek.

– Nieko baisaus, – tarė Džefris, vesdamasis jį į savo kabinetą.

– Kas be ko, tiesiog dingtelėjo mintis. Nuojauta, ir tiek, – pakartojo jis. – Išskridau pirmuoju reisu.

– Atsiprašau, kad neatsakiau į jūsų skambutį, – tarė Džefris. – Mano sekretorė pamanė, kad jūs siūlote kažką parduoti.

– Aš dirbu Niuarke, vinilo tiekimo bendrovėje, – tarė Polas. – Aš pats kaltas, kad nepaaiškinau, kodėl skambinu. – Patylėjęs pridūrė: – Be galo seniai ieškau dukters, daug kartų blėso vos įsižiebusios viltys. – Jis skėstelėjo rankomis. – Niekaip negaliu patikėti, kad pagaliau ji atsirado.

– Suprantu, – tarė Džefris, nors iš tiesų jam sunku buvo suvokti, kiek skausmo iškentėjo šis žmogus per pastaruosius dešimt metų. – Gal norėtumėt kavos?

– Ne, ne, – tarė Polas ir atsisėdo ant Džefrio nurodytos kėdės.

– Turime visiškai šviežios visą kavinuką, – neatlyžo Džefris, eidamas kitapus rašomojo stalo.

Jis žinojo, kas yra tas vyriškis ir ką jam reikia pasakyti. Troško laikytis kuo toliau nuo jo, kad būtų kuo daugiau erdvės.

– Štai čia Vendės nuotrauka, tada jai buvo treji, – tarė Polas, rodydamas Džefriui linksmą mergytę.

Nors nuotrauka buvo dešimties metų senumo, Džefris atpažino, kad mergytė – tai maža Dženė Viver.

– Maždaug tokio amžiaus ji ir dingo? – paklausė Džefris, per stalą pastūmėdamas nuotrauką Polui.

Šis linktelėjo ir parodė Džefriui kitą nuotrauką.

– Netrukus po to ją išsivežė Vanda.

Džefris įdėmiai pasižiūrėjo į nuotrauką, nors iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad Vanda Dženings – tai jo pažįstamoji Dotė Viver. Pastūmėjęs nuotrauką per stalą, palaukė, kol Polas sudėjo jas vieną ant kitos, o Dotės Viver nuotrauką pakišo po apačia, kad šnekantis nereikėtų į ją žiūrėti.

– Kada dingo jūsų žmona ir duktė? – paklausė Džefris.

Polas pasimuistė ant kėdės.

– Mes gyvenome Kanadoje, aš rašiau disertaciją, – tarė jis. – Planuodamas tolesnį gyvenimą, visiškai negalvojau apie vinilą. Tačiau, kai Vanda pagrobė iš manęs… – Jis nutilo liūdnai šyptelėjęs. – Vanda dirbo slaugytoja ligoninėje. Man regis, po penkių mėnesių pasklido gandai…

– Kokie gandai?

– Ji dirbo gimdymo skyriuje, – tarė Polas. – Pasklido gandai, kad ten kažkas negerai. Kad vyksta negeri dalykai. – Jis giliai atsikvėpė. – Žinoma, aš neėmiau į galvą. Buvome susituokę prieš trejus metus. Aš žmoną mylėjau. Galvoje netilpo mintis, kad ji galėtų… Juk moterims tokie dalykai nebūdingi, ar ne?