Карин Слотер - Širdies randai

Džefris tylėjo. Jie abu žinojo atsakymą į šį klausimą.

– Tai va, – vėl prabilo Polas. – Ji turėjo atostogas tuo metu, kai prasidėjo tyrimas. Kūdikiai negali pasiskųsti, kas su jais daroma, bet pasklido gandai apie kažkokius įkalčius. Vis dar netikėjau žmonių kalbomis, kol vieną gražią dieną į duris pasibeldė du policininkai. Jie norėjo pasikalbėti su manimi.

– O kur buvo jūsų žmona?

– Buvo išėjusi apsipirkti. Manding, jie sekė mūsų namus, nes, kai tik ji išėjo, pasibeldė vos dešimčiai minučių praslinkus.

Džefris linktelėjo, kad jis kalbėtų toliau.

– Jie man papasakojo apie įkalčius. Jie turėjo nuotraukų ir… – Jis nutilo. – Žodžiu, vaizdų…

– Galite nepasakoti, ką jie rado, – tarė Džefris, ir Polas lengviau atsiduso.

– Jie norėjo patikrinti Vendę, pažiūrėti, ar ji buvo… – Jis nutilo. – Vis dar negalėjau patikėti, kad Vanda galėtų daryti tokius dalykus, o ką jau kalbėti apie dukrelės luošinimą. Vanda moka įsiteikti žmonėms, kad jie laikytų ją sąžininga ir patikima.

– Aha, – sutiko Džefris, nes ir jis anksčiau ja tikėjo.

– Kai Vanda grįžo iš parduotuvės, aš ją užsipuoliau. Mudu susiginčijome. Vis dėlto ji sugebėjo mane įtikinti, kad policija klysta, kad visa tai daro kita moteris, dirbanti ligoninėje. Tą slaugytoją buvau matęs kelis kartus, ir, tiesą pasakius, ji man nepatiko.

– Tokie žmonės kaip jūsų žmona moka įteigti savo nuomonę.

– Taip, – sutiko Polas. – Prabėgo savaitė, o laikraščiai vis dar apie tai rašė. Policija ėmėsi anos kitos moters. – Jo akyse sužibo ašaros. – Mes patikime tuo, kuo norime tikėti, ar ne?

Džefris linktelėjo.

– Manding, po trijų savaičių policija vėl apsilankė mūsų namuose. Šįkart jie turėjo kratos orderį ir norėjo išnaršyti visus namus. – Polas dirstelėjo į mergytės nuotrauką, patraukė arčiau ranką. – Jie iš vakaro kalbėjosi su mano žmona. Tai buvo oficiali kvota. Tikriausiai jie turėjo užtektinai įkalčių. – Jis pažvelgė į Džefrį. – Atėjo labai anksti, apie šeštą valandą ryto. Aš dar miegojau. – Jis liūdnai šyptelėjo. – Mat ligi išnakčių ruošiausi disertacijos gynimui. Tuomet tai man atrodė labai svarbu…

– Visiems mums pasitaiko bėdų.

– Taip, – tarė jis, bet buvo aišku, kad nevisiškai tam pritaria. – Jos dingo. Vanda pabėgo nakčia, išsiveždama Vendę. Nuo tos dienos nieko apie jas negirdėjau.

– Kas paskatino jus čionai atvažiuoti?

– Man paskambino bičiulis, – tarė Polas. – Jis tvarko mūsų įmonės finansus, ir aš paprašiau jį stebėti, ar kartais nepasitaikys jų socialinio draudimo numeriai. Daugmaž prieš savaitę jis pastebėjo Vendės prašymą išduoti mokėjimo kortelę. Pagal pašto kodą buvo aišku, jog tai jūsų miestas.

Džefris linktelėjo, taręs sau, kad Dotė Viver – ar dievaižin kuo ji vardu – tikriausiai pagalvojo, jog saugiausia būtų naudotis dukters dokumentais. Ji būtų lengvai pasprukusi, jeigu Polas Dženingsas nebūtų buvęs toks budrus.

– Ar jūs turite adresą? – paklausė Džefris, ir jam pirmąsyk pabudo viltis: Dotei, matyt, prireikė kreditinės kortelės. Vadinasi, ji tikrai atvažiuos jos atsiimti.

Polas Dženingsas padavė jam popieriaus lapelį. Džefriui adresas pasirodė pažįstamas: Madisono pašto skyrius. Nusirašęs adresą, grąžino lapelį Polui, tikėdamasis, jog dabar pagaliau jie suseks Dotę ir, galimas daiktas, suras Leisę Paterson.

– Aš atvažiavau, norėdamas pats tuo įsitikinti, – tarė Polas, kišdamasis lapelį į kišenę. – Sužinoti, ar ji čia.

Polas laukė Džefrio atsakymo, tačiau šis nesiryžo pasakoti, kas atsitiko jo dukteriai. Maža to, Džefris nenumanė, kaip galėtų tam žmogui, dešimtį metų ieškojusiam savo dukters, prisipažinti, kad priešais jį prie stalo sėdi Vendės Dženings žudikas.

– Ar ji čia? – pakartojo Polas, ir vilties gaidelės jo balse skaudžiai persmelkė Džefriui širdį.

– Kaip čia pasakius, Polai. Vanda dingusi, o Vendės nebėra gyvos.

Džefris nežinojo, ko galėtų tikėtis iš Polo Dženingso, tačiau jį nustebino vyriškio žvilgsnis. Vienu tarpu jam net pasirodė, jog žmogus lengvai atsiduso, pagaliau sužinojęs, kur ji gyveno, bet drauge sugniužo, kai po ilgų paieškų patyrė, jog jos nebėra. Jo veidas persimainė, jis užsidengė rankomis akis ir graudžiai pravirko.

– Nuoširdžiai jus užjaučiu, – tarė Džefris.

– Kada? – drebančiu balsu paklausė Polas.

– Pereitą šeštadienį, – tarė Džefris ir papasakojo, kaip viskas atsitiko, tačiau nutylėjo, kad jo duktė buvusi suluošinta.

Polas klausėsi purtydamas galvą, lyg negalėdamas patikėti jo žodžiais. Kai pagaliau Džefris prisipažino nušovęs Dženę, jos tėvas išsižiojo.

– Aš ne…

Džefris nutilo nebaigęs sakinio: jis norėjo pasakyti, kad neturėjo kitos išeities. Dabar jis tuo abejojo. Gal vis dėlto buvo įmanoma rasti išeitį. Gal Dženė Viver nebūtų išdrįsusi šauti. Gal ir dabar ji būtų buvusi gyva.

Vyrai sėdėjo priešingose stalo pusėse, spoksodami vienas į kitą ir nežinodami ką sakyti. Polas buvo toks sukrėstas, jog žiūrėjo padėrusiomis akimis.

– Su tokia motina… – pagaliau prašneko Polas. – Tikėjausi ko nors baisesnio. – Jis parodė į nuotraukas, gulinčias ant Džefrio rašomojo stalo. – Štai ką aš prisimenu, pone Toliveri. Prisimenu savo dukrytę. Nenoriu prisiminti to, ką jai padarė Vanda ir kokį siaubingą gyvenimą tikriausiai ji nugyveno. – Jis sukūkčiojo. – Prisimenu, kokia laiminga kadaise buvo mano dukrytė.

– Taip geriausia, – tarė Džefris, užjausdamas jo sielvartą.

Jo akys pritvino ašarų, ir Polas, pastebėjęs jas, neištvėrė.

– O Dieve! – sušuko jis ir delnu užspaudė sau burną, visu kūnu krūpčiodamas nuo raudojimo. – Vargšė mano dukrelė! Mano mažylė! Mažylė!

Jis suposi kėdėje, stengdamasis nusiraminti.

– Polai! – skausmingu balsu tarė Džefris.

Džefris palinko per stalą norėdamas patapšnoti vyriškiui ranką, bet Polas Dženingsas suspaudė jam pirštus. Vyrai dar niekad taip nebuvo laikę Džefriui rankos, ir jam pasidarė keista. Šiaip ar taip, niekuo daugiau negalėjo padėti Polui Dženingsui, kad jis nusiramintų.

Polas dar stipriau suspaudė Džefriui ranką.

– Ji buvo tokia miela.

– Žinau, – tarė Džefris, irgi spustelėdamas jam ranką. – Mano žmona Sara ją gydė. – Staiga susigriebęs, Džefris pasitaisė. – Mano buvusi žmona. Ji – vaikų gydytoja. Sara.

Polas pakėlė akis, viltingai žvelgdamas į Džefrį.

– Ji gydė Vendę?

– Taip, – tarė Džefris. – Sara sakė, kad ji buvo nuostabi mergaitė. Labai protinga, labai maloni. Geros širdies.

– Ar ji buvo sveika?

Šįkart Džefris pamelavo. Kuriems galams pasakoti tėvui, kokias kančias patyrė jo duktė?

– Taip, – tarė jis. – Ji buvo labai sveika.

Polas paleido Džefrio ranką ir paėmė dukters nuotrauką.

– Ji visada buvo miela, iš mažens. Ne visi vaikai atrodo tokie, kai pasižiūri į nuotrauką. Ji buvo geros širdies.

Išsitraukęs nosinę, Džefris nusišnypštė. Staiga jam dingtelėjo mintis, kad jis turėjo pasiūlyti nosinę Polui.

– Nuoširdžiai jus užjaučiu, – tarė jis.

– Aš jūsų nekaltinu, – tarė Polas. – Visa kuo kalta ji. Kalta Vanda. Ji pagrobė mano dukrelę. Išdarinėjo su ja visokias šlykštybes. – Jis atsikrenkštė ir ranka nusivalė nosį. – Kokia ji buvo, taip ir elgėsi. – Ir įsmeigė akis į Džefrį. – Aš jūsų nekaltinu, – pakartojo susijaudinęs. – Gyvenkite ramia sąžine, pone Toliveri. Mane visą gyvenimą graužė kaltė. Jeigu nebūčiau jos vedęs… Jeigu būčiau patikėjęs gandais… Jeigu būčiau leidęs policijai patikrinti, ar motina dukrelei…