Карин Слотер - Širdies randai

Nei Nikas, nei Džefris negalėjo tuo patikėti.

– Jis nevežiojo žurnalų, ką?

– Greisė nieko jam nesakė, – tarė Fainas. – Jis buvo ne toks.

– O koks žmogus jai tiko? – paklausė Nikas.

Fainas vėl pažvelgė į Bibliją.

– Manding, kaip aš. Žmogus, mylintis vaikus.

– Žmogus, skriaudžiantis vaikus, – pataisė Nikas.

– Aš jų neskriaudžiau.

– Neskriaudei? – paklausė Džefris, persisverdamas per stalą. – Gal tu man paaiškintum, kas sulaužė dubens kaulą trylikametei mergaitei?

– Būta ir daugiau vyrų, – pareiškė Fainas, nė kiek nenustebintas Džefrio žodžių.

– Vadinasi, kiti vyrai nebuvo tokie švelnūs kaip tu, ar ne? – paklausė Džefris.

– Ne visi.

– Tikrai? – nepatikliai paklausė Džefris. – Pasižiūrėk į save, Deivi, koks tu dilba! Gal norėtum, kad perskaityčiau skrodimo aktą ir pasakyčiau, kiek centimetrų Dženė buvo mažesnė už tave?

Fainas atsikrenkštė, bet nepasakė nė žodžio. Pasiėmė nuo stalo Bibliją ir priglaudė prie širdies. Džefris įdėmiai žiūrėjo į jį, lyg stengdamasis kažką prisiminti. Staiga jis pamatė… jungtuvių žiedą ant Deivio kairės rankos. Prieš akis nušvito nuotrauka, matyta žurnale: ranka, tvirtai laikanti Dženę už pakaušio, myganti galvą žemyn, kad jis pasimėgautų…

– Šunsnuki! – suriko Džefris ir persisvėrė per stalą. Susimušė kelį į stalo kraštą, bet, nekreipdamas dėmesio į skausmą, abiem rankomis griebė Bibliją.

– Džefri! – sukliko Nikas, stengdamasis atitraukti Džefrį.

– Šunsnuki! – išliedamas pyktį, suriko Džefris ir išplėšė Bibliją pastoriui iš rankų. Nikas taip stipriai patraukė jį atgal, kad jis šleptelėjo ant kėdės. – Aš mačiau nuotraukas, galvijau. Mačiau, ką tu jai darei. Mačiau, kaip tu ją žaginai.

Džefris atsistojo ir, žiūrėdamas per stalą, parodė į Bibliją.

– Tu esi jos nevertas, – tarė. – Tai, ką tu darei su vaikais… Tai, ką darei su ja…

– Juk aš tik su Džene… – bandė teisintis Fainas, nesikeldamas nuo kėdės.

Džefris buvo beeinąs aplink stalą, bet susivaldė, taręs sau, kad Fainas to nevertas.

– Juk aš tik su Džene… – pakartojo Fainas.

– Tu fotografavaisi su savo sušiktu jungtuvių žiedu, – tarė Džefris, dėdamas Bibliją ant stalo. – Aš mačiau jį mažų mažiausia dešimtyje nuotraukų su įvairiais vaikais. – Jis apėjo aplink stalą, aikčiodamas dėl sumušto kelio. – Tu, nusmurgęs iškvėšėli!

– Jūs neturite teisės taip su manimi kalbėti, – pareiškė Fainas.

Džefris griebė jį už pečių ir atplėšė nuo grindų.

– Tu džiaukis, kad aš su tavimi tik šneku, o ne snukį lyginu.

– Tai policijos smurtas, – nenusileido Fainas, taisydamasis kelnes. – Aš reikalauju advokato.

– Badis Konfordas per kilometrą prie tavęs neprieis, – tarė Džefris.

– Aš turiu kitą advokatą, – tarė Deivis, kišdamasis į kelnes išsipešusius marškinius. – Iš Atlantos.

– Tą, kuris gina tokius pat iškrypėlius kaip jis, – tarė Nikas. – Tikriausiai vietoj honoraro ima nuotraukas.

Fainas nusišypsojo ir pirmą kartą pasirodė toks, koks yra iš tikrųjų.

– Arba mergytes.

Džefris pajuto, kaip įsiręžė pečių raumenys ir apėmė žvėriškas noras griebti jam už gerklės, bet susitvardė, pagalvojęs, kad Fainas tikriausiai žino daugiau, nei pasakė.

– Sėsi į kalėjimą, – tarė Džefris pastoriui. – Ar žinai, kas atsitinka kalėjime tokiems pašlemėkams kaip tu?

– Liaukitės! – šūktelėjo Fainas. – Aš žiūriu televizorių ir žinau, kad paistot nesąmones.

– Nesąmones? – įsiterpė Nikas. – Ar žinai, kad kiekvieną rytą tavo apatinės kelnės bus permirkusios krauju?

Fainas nutaisė ramią išraišką.

– Nė nemanau sėsti į kalėjimą.

– Ir kaip išsisuksi? – paklausė Nikas.

– Galiu pasiderėti, – šypsodamasis atsakė Fainas.

– Ką galėtum pasiūlyti mainais? – paklausė Džefris, stengdamasis kalbėti kuo atsainiau. Jeigu Fainas įsivaizduoja, kad jis gali primesti jiems savo valią, jis nieku gyvu nepasakys to, kas jam žinoma.

– Palauksim, kol ateis mano advokatas, – tarė Fainas ir atkišo rankas, kad Džefris užsegtų jam antrankius. – Kol čia nėra mano advokato, nepasakysiu daugiau nė žodžio.

– Verčiau pagalvok apie bendrą kamerą, – tarė Džefris, dėdamas jam antrankius.

– Neduok Dieve! – atsiduso Nikas. – Bendra kamera.

– O kas čia tokio? – paklausė Fainas baimingu balsu.

– Kalėjimas, ir tiek, – atsakė Džefris, užsegdamas antrankius ant riešų.

– Kalėjimas – nebloga vieta, – tarė Nikas. – Kai kuriems vaikinams, sėdintiems kalėjime, vaikystėje pasitaikydavo susidurti su tokiais tipais kaip tu.

Fainas staigiai atsigręžė.

– Ką tai reiškia?

Džefris nusišypsojo, stumdamas Fainą durų link.

– Tai reiškia, kad, belaukdamas, kol iš Atlantos atkeliaus tavo šaunuolis advokatas, turėsi užtektinai laiko su savo kameros draugais pašnekučiuoti apie meilę.

– Luktelėkit! – Fainas sustojo kaip įdiegtas, nors ir kaip Džefris bandė jį stumti. – Aš noriu vienutės, – pareiškė jis, lyg neabejodamas, kad turi teisę to reikalauti.

– Nieko nebus, šlykštus iškrypėli, – tarė Džefris ir taip stipriai jį pastūmė, kad jis būtų pargriuvęs, jei Nikas nebūtų jo sulaikęs.

– Toks įstatymas, – neatlyžo Fainas. – Jūs negalite uždaryti manęs į bendrą kamerą.

– Galiu daryti ką tinkamas, – atsakė Džefris.

– Luktelėkit! – suspigo Fainas, vos tverdamas iš baimės. – Jūs neturite teisės.

– Turiu, – atsakė Džefris ir, griebęs už pakarpos, išstūmė Fainą iš kabineto.

– Ne! – sužviegė Fainas, bergždžiai bandydamas įsikabinti į duris.

– Tu nori man ką nors pasakyti, Deivi? – paklausė Džefris, vilkdamas jį koridoriumi.

– Gelbėkit! – suriko Fainas, išvydęs iš tualeto išeinant policininką. Šis dirstelėjo į Fainą, paskiau į Džefrį ir nuėjo, lyg nieko ypatinga nepastebėjęs.

– Žygiuok! – tarė Džefris, tebelaikydamas jį už pakarpos.

– Gelbėkit! Gelbėkit! – suriko Fainas ir susmuko ant grindų.

Džefris vilko jį toliau, įsikibęs į marškinių apykaklę.

– Gelbėkit! – vėl suspiegė Fainas.

– Kaip tu gelbėjai Dženę? – paklausė Nikas, eidamas įdurmu. – Gelbėti tave, kaip tu gelbėjai Leisę?

– Aš nežinau, kur ji yra! – suspigo Fainas, bandydamas įsikibti į grindis.

Džefris pastebėjo Marlą. Ji kyštelėjo galvą iš už kampo, pažvelgė į Fainą ir nusisuko.

– Gelbėkit! – suriko Fainas užkimusiu balsu. – Viešpatie, padėk man!

Džefriui nutirpo ranka. Jis atgniaužė pirštus, ir Fainas kūkčiodamas sukniubo ant grindų.

– Viešpatie, gelbėk mane nuo šių žmonių, – suvaitojo jis.

Nikas pritūpė šalia jo.

– Dievas padeda tiems, kas sau padeda, – tarė jis.

– Melskis, Deivi, – tarė Džefris. – Melsk Dievą, kad laikraščiai nerašytų, jog tu padvėsei su išdraskyta subine.

Nikas uždėjo ranką Fainui ant peties.

– Bus gražu, kai tavo žmona ir vaikai laikraščiuose perskaitys tokią žinutę, Deivi. Labai nemalonu taip atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Pasruvęs ašaromis, Fainas pakėlė akis.

– Gerai, – tarė jis. – Gerai, gerai.

– Kas? – paklausė Džefris.

– Gerai, – pakartojo jis. – Tikriausiai žinau, kur ji dabar.

Vairavo Džefris, o Nikas sėdėjo ant užpakalinės sėdynės šalia Faino. Užpakaly jų per saugų atstumą važiavo automobilis su keturiais Džordžijos tyrimų biuro agentais.