Карин Слотер - Širdies randai

Nevilties apimtas Nikas sunkiai atsiduso, srūdamas prakaitu.

– Tegu Robinsas saugo užpakalines duris, o judu su Petersu ateikit čionai, padėsite mums dar kartą apžiūrėti namą.

– Jūs manote, kad mes ką nors pražiopsojome? – paklausė Volesas.

– Ką aš galiu žinoti, velniai rautų! – sušuko Nikas.

Jis pakėlė laiptus, ketindamas juos sustumti, bet ranka nuslydo, ir laiptai išsiskleidę trinktelėjo į grindis. Jis buvo bekeliąs iš naujo, bet Džefris jį sustabdė ir parodė į grindis.

Nikas pakraipė galvą, bet paskiau, matyt, susivokė, ką Džefris turi omeny. Laiptai dunkstelėjo kažkaip keistai. Nikas pagaliau linktelėjo ir pasilenkęs parodė į purviną ruožą – regis, toje vietoje kiliminė danga buvo atkelta ir vėl padėta atgal.

Džefris sustūmė laiptus ir užkėlė juos palėpėn. Įkišo revolverį į dėklą ir atvertė kiliminę dangą. Jie pamatė trijų pėdų pločio dangtį, o pačiame viduryje – rankenėlę. Džefris mostu liepė Volesui pasitraukti į šalį ir atkelti dangtį. Nikas ir Džefris atsistojo iš abiejų pusių su revolveriais rankose.

Laikas tarytum sustojo, ir Džefris išgirdo, jog vietoj kvailos dainelės, skambėjusios jiems įėjus, pasigirdo kita, tokia pat šleikščiai jausminga. Girgždėdamas atsivožė dangtis. Džefriui veidu pasruvo prakaitas, ir jis pajuto burnoje kraujo skonį, nes nejučia įsikando lūpą. Atviroje angoje, trijų pėdų duobėje, ant plikos žemės, susirietusi į kamuoliuką, gulėjo išsigandusi Leisė Paterson, nešvari, trumpai apkirptais plaukais, nubruožta kakta, pusiau praviromis akimis. Tikriausiai apkvaišinta narkotikais arba primušta, arba ir apkvaišinta, ir primušta.

– Viešpatie! – sumurmėjo Volesas.

Džefris atsigulė ant pilvo, kad galėtų geriau matyti, ir pašaukė ją vardu.

Mergaitė neatsiliepė. Kad ir per atstumą Džefris pastebėjo kažką baltą jos lūpų kampučiuose.

– Leise! – pašaukė jis dar kartą, šalia ant grindų padėjęs revolverį, paskiau ištiesė ranką ir palietė jos kaktą: ji buvo drėgna, ir kažkas prilipo jam prie pirštų.

– Palaikyk mane už kojų, – tarė jis Volesui.

Persisvėręs per kraštą, jis paėmė ją už pažastų ir pakėlė nuo žemės. Volesas laikė jį už kojų, kad jis drauge su Leise neįvirstų į duobę. Ji buvo mažytė, bet neįprastai sunki. Džefris paprašė Niką jam padėti, ir jie trise vargais negalais iškėlė ją iš duobės.

– Dabar tau nėra ko bijoti, – tarė Nikas, guldydamas ją miegamajame ant grindų.

Džefris pritūpė, šluostydamasis nuo kaktos dulkes. Duobė buvo purvina, pridulkėjusi įkaitusio raudonojo Džordžijos molio.

Staiga po namu pasigirdo kažkoks krebždesys, lyg kas nors būtų sėlinęs. Nieko negalvodamas, Džefris puolė į duobę, atkišęs į priekį rankas, kad nesusimuštų veido. Atsidūręs tamsoje, tarp žemai išvedžiotų vamzdžių, jis pasijuto lyg labirinte. Sumirkčiojęs, kad akys priprastų prie tamsos, staiga kitame gale pastebėjo blykstelint švieselę.

– Nikai! – suriko jis ir šoko bėgti.

Viršuje tankiai sudunksėjo žingsniai. Džefris meldė Dievą, kad nepražiopsotų Niko žmogus, budintis prie užpakalinių durų. Priešaky jis išvydo dvi kojas šmėkščiojant ventiliacijos anga. Puolęs įkandin, Džefris susimušė galvą į dujų vamzdį. Spyriais praplėsdamas angą, jis dūmė šviesos link. Prastu skiediniu sumūrytos plytos biro po jo kojomis. Pagaliau jis išlindo pro siaurą landą ir aiktelėjo iš skausmo, kai plytų skeveldros prarėžė jam kelnes.

– Stok! – suriko Robinsas.

Jis atrodė dar suvis vaikas. Stovėjo plačiai išsižergęs, nukreipęs revolverį į atbėgančią žmogystę.

Džefris nuspėjo, kas dabar atsitiks. Taip ir atsitiko. Žmogystė įsibėgėjusi rėžėsi į Robinsą, ir jam iškrito revolveris. Džefris sustojo kaip įdiegtas, pažinęs bėgikę.

– Dote! – suriko jis.

Dotė stabtelėjo, jų žvilgsniai susitiko. Ji pakėlė rankas, lyg norėdama pasiduoti, ir ūmai leidosi bėgti į užpakalinį kiemą. Džefris priklaupęs staigiai išsitraukė revolverį iš dėklo, prisegto prie blauzdos, ir nusitaikė šauti. Tuo tarpu Dotė peršoko per tvorą į gretimą kiemą, pilną žaidžiančių vaikų.

Džefris puolė vytis, energingai mosuodamas rankomis. Nesustodamas peršoko tvorą, lyg bėgdamas kliūčių ruožu. Pamatė, kaip Dotė įlėkė į namą ir užtrenkė duris. Peršokdamas per dvi pakopas, Džefris užbėgo laiptais, petimi išlaužė duris ir įsiveržė į koridorių, vos neparblokšdamas ant grindų virtinės vaikų. Priešaky stovintis berniukas vos siekė Džefriui juosmenį. Džefris atšoko trenkdamasis į sieną. Lyg ugnis nudegė ranką, ir revolveris iškrito ant grindų.

– Pone! – sušuko jauna, kokių dvidešimties metų amžiaus moteris siaubo iškreiptu veidu, į arklio uodegą surištais kaštoniniais plaukais.

Vos gaudydamas kvapą, Džefris palietė sau petį, tikrindamas, ar nebus susilaužęs rankos. Aplink spietėsi mažų mažiausiai dešimt vaikų, kaip ir moteris, žiūrėdami į jį baimės sklidinomis akimis. Jam apmirė širdis, kai jis susivokė atsidūręs vaikų darželyje. Visiems tiems vaikams Dotės kaimynystėje grėsė neišvengiamas pavojus.

– Pone! – pakartojo moteris, glausdama vaikus.

Džefris išsitraukė policininko ženklą iš užpakalinės kelnių kišenės ir parodė jai. Stengdamasis atgauti kvapą, paklausė:

– Kur… moteris?

– Vendė? – paklausė moteris. – Vendė Džeims?

Džefris papurtė galvą, manydamas, kad ji nesupranta.

– Ji ką tik išbėgo, – atsakė moteris. – Nubėgo koridoriumi ir…

Džefris pašoko, griebė revolverį, ir vaikai išlakstė į visas puses. Pro atviras duris jis išbėgo į kiemą, paskui į gatvę. Pamatė, kaip kažkoks automobilis trūktelėjo iš vietos, pasuko į dešinę ir nulėkė judriu greitkeliu. Jis buvo lyg baltas, lyg rusvas, lyg pilkas. Gal keturių durelių, gal dvivietis, gal furgonas. Jis nesuvokė, koks tai automobilis. Suvokė nebent, kad leido jai pabėgti.

20

Apėjęs Saros namą, Džefris atsidūrė krantinėje. Aukštai virš medžių kabojo mėnulis, nuo ežero dvelkė švelnus vėjelis. Džefris pastovėjo žolėje, žiūrėdamas į Sarą ir jausdamas, kaip palengva slūgsta įtampa. Ji sėdėjo ant vieno iš dviejų sulankstomų krėslų, susikeitusi kojas, ir žiūrėjo į akmenis vandeny. Šalia gulėjo abu skalikai, ji sėdėjo, padėjusi ranką Bobui ant galvos. Vilkėjo puskelnėmis ir jo senais marškinėliais. Bežiūrint į ją, Džefriui dingtelėjo mintis, kad šiandien ji, ko gero, gražesnė nei praeitą naktį.

Ji atsigręžė, išgirdusi jo žingsnius. Bilis ir Bobas, nepakeldami galvų, spoksojo į vandenį.

– Tik nebijok, – paerzino Sara.

– Jie atrodo tokie pikti, – tarė Džefris.

Priklaupęs ant kelio, jis patapšnojo Bobui per galvą. Šuo apsivertė aukštielninkas, judindamas kairę leteną, ir Džefris pakasė jam pilvą.

Sara padėjo ranką Džefriui ant peties.

– Na, kaip Leisė?

Jis atsiduso.

– Geriau. Jau atsigavo nuo migdomųjų, bet dar prastai jaučiasi.

– Ar gydytojai ką nors nustatė?

– Naujesnių žaginimo požymių nepastebėta, – atsakė Džefris.

– Naujesnių?

Jis linktelėjo.

– Buvo žaginta anksčiau.

Sarai pasirodė, kad jis nelabai linkęs leistis į smulkmenas.

– O ką sako tėvas? – paklausė ji.

Kasydamas Bobui pilvą ir drauge su šunimi mėgaudamasis malonumu, Džefris tarė:

– Džiaugiasi, kad radome.

– Ar jis sutinka rytoj su manim pasikalbėti?

– Neprieštarauja, – tarė Džefris. – Visa kuo jis kaltina Dotę.