Карин Слотер - Širdies randai

Ji užbraukė jam už ausies išsipešusią sruogą.

– Ar nustatyta, kokie vaikai buvo tvirkinami?

– Bandoma išsiaiškinti pagal pirštų atspaudus. Nežinia, su kuo teks susidurti. Vienas jų, regis, kanadietis. Tas berniukas…

Jam nutrūko balsas: jis suabejojo, ar verta Sarai pasakoti, ką jie matė aname name. Nelyginant vėžys imdavo ėsti jam smegenis, kai tik jis prisimindavo ką regėjęs.

– Na, o vaikų darželis už to namo?

– Ji buvo pradėjusi ten dirbti, – tarė Džefris. – Daugmaž prieš savaitę. Visi vaikai tikrinami, bet manoma, kad ji nespėjo prikišti nagų.

Sara uždavė klausimą, kuris nedavė jam ramybės praeitą naktį:

– Kaip manai, ar sučiupsi kada nors Dotę?

– Mes tikimės, kad ji nenujaučia, jog mums žinomas Dženės socialinio draudimo kortelės numeris, – tarė jis, nepamiršdamas kasyti Biliui tai tarpausio, tai pilvo. – Pasak vieno tarnautojo, ji ten atsiimdavo korespondenciją. Jau metai, kai ji nuomoja tą pašto dėžutę. Tuo adresu siunčiama korespondencija iš kitų dviejų dėžučių.

Sara kietai sučiaupė lūpas.

– Regis, ji puikiai išmano, ką daro.

– Mes susisiekėme su jos kredito kompanija. Rytoj jie išsiunčia pinigus. Pašto dėžutėje jie atsidurs po dviejų dienų. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Mums nieko kita nelieka, kaip sėdėti ir laukti. Ilgai ji nelauks, nors ir kur būtų. Jai reikia pinigų verslui pradėti.

– Tavo manymu, ji vėl griebsis seno amato?

Jis liūdnai šyptelėjo.

– Pašto skyriaus tarnautojas sako, kad dėžutėje jau guli kitos kompanijos kredito kortelė.

– Na, o ryšiai su visuomene? – paklausė Sara, puikiai žinodama, jog šiuo metu žmonės nelabai linkę bendradarbiauti su policija. – Ar nereikės liudytojams siuntinėti raginimų ateiti į teismą?

– Ne, – atsakė Džefris. – Tiesiog nuostabu, kaip žmonės skuba padėti tyrimui, kai nukenčia vaikai!

– O toliau? – paklausė Sara.

– Bendrai su mokykla išsiaiškinsime, kiek vaikų įpinta į šią istoriją.

– Aš patikrinsiu kiekvieną ligonio kortelę.

– Ar Molė tau padės?

Sara linktelėjo.

– Aš jau kalbėjausi su ja. Reikia veikti atsargiai. Sunkiausia bendrauti su isteriškai nusiteikusiais tėvais, kurių vaikai niekada nebendravo su Deiviu Fainu, Dote ar Greise.

– Tavo nuomone, kils isterija?

– Taip, – atsakė Sara. – Aš negaliu jų smerkti. Mums reikia kažkaip atskirti nukentėjusius vaikus nuo tų, kurie išvengė bėdos. Laimė, kad tai atsitiko paaugliams, tad jie gali mums viską papasakoti.

– Nuotraukose jie atrodo dar tikri vaikai.

– Federalinio tyrimo agentai sugeba nustatyti amžių, naudodamiesi Tanerio skale. Pagal tam tikrus požymius nustatomas vaiko amžius.

– Siaubinga, kad tenka griebtis tokių priemonių.

– Gal norėtum, kad eičiau kartu su tavimi į mokyklą?

Džefris atsiduso, pagalvojęs, kokios sunkios jam bus artimiausios dienos. Savaime suprantama, jai nėra reikalo kalbėtis su Leise Paterson.

– Ne, – tarė ji. – Žinoma, ne.

– Niekaip negaliu suvokti, kodėl vaikai dangsto tokius žmones, – tarė Džefris, nes iš tikrųjų negalėjo to suprasti. – Kodėl Leisė arba Dženė nepasiskundė kuriam nors mokytojui arba tau?

– Sunku apsispręsti, – paaiškino Sara. – Jie artimai bendrauja tik su tėvais, daugiau artimų žmonių neturi. Jie negali išeiti iš namų ir ieškotis darbo. Tėvai įtikina juos, kad tai normalu, kad kitos išeities nėra.

– Stokholmo sindromas, – tarė Džefris. – Auka įsimyli grobiką.

– Puikus palyginimas, – tarė Sara. – Tėvai tvirkina vaikus, o paskiau perka jiems ledų. Arba apgauliai įvilioja į žabangus, arba sako, kad daro tai, bausdami už nusižengimus. Vaikai nė nenumano, kad taip neturi būti. – Sara atsiduso. – O juk vaikai myli tėvus. Stengiasi jiems įtikti. Nenori, kad tėvai turėtų nemalonumų. Jie nori, kad to nebūtų, tačiau bijo netekti mamos ir tėčio. – Ji patylėjo. – Tai pati tikriausioji priklausomybė. Tėvai skriaudžia, bet ir guodžia. – Ji pridūrė: – Ir dar man kyla minčių apie naujagimį.

– Na? – nežiūrėdamas į ją, paklausė jis.

– Greisė pagimdė mergytę. Gal Dženė ketino šitaip apginti kūdikį? Gal todėl ir padėjo Greisei nusikratyti vaikelio?

Jis irgi apie tai galvojo, tačiau buvo tos nuomonės, jog Dženė taip bijojo Greisės, kad buvo pasiruošusi daryti viską, kad tik ši nepyktų. Pagaliau Džefris tarė:

– Gali būti.

– Aš esu įsitikinusi, kad tik dėl to ji šitaip darė, – tvirtu balsu tarė Sara. – Man regis, Greisė privertė ją padėti nusikratyti kūdikio, na, o Dženė stačiai pasiuto ir ryžosi nušauti Marką, kūdikio tėvą.

Sara kalbėjo su tokiu įsitikinimu, kad Džefris dirstelėjo į ją, supratęs, jog visa ta istorija kankina ją ne ką mažiau nei jį.

Džefris atsistojęs pakėlė rankas į dangų. Nebenorėjo apie tai galvoti. Nebenorėjo žinoti, kad pasaulyje esama tokių vaikų kaip Dženė ir Markas, kuriuos žagina tėvai. Nebenorėjo galvoti, kad Dotė Viver nepaleido Leisės Paterson, trokšdama ją išnaudoti. Reikėjo kažką daryti. Džefris negalėjo įsivaizduoti, kaip jis gyvens toliau, žinodamas, jog Dotė Viver kažkur išdarinėja su vaikais ką tinkama. Jis kratėsi minties, kad ji tikriausiai slapstosi kokiame nors miestelyje.

– Čia beveik vėsu, – tarė jis.

– Aha, toks malonus vėjelis. Jau buvau pamiršusi tą palaimą.

– Ar tau nebaisu tamsoje?

– Ko gi man bijoti? – atsiliepė ji.

Jis pažvelgė į ją.

– Kartais man atrodo, kad stipresnių žmonių už tave nesu sutikęs.

Ji nusišypsojo, mostu kviesdama jį atsisėsti šalia.

Džefris sudejavo, išsipleikdamas krėsle: ligi šiol nė nesuvokė, kaip baisiai pavargo. Jis užvertė galvą ir įsistebeilijo į nakties dangų. Debesys temdė žvaigždes, matyt, rugpjūtis jau bus iššvaistęs visą savo karštį. Netrukus ateis ruduo, nuo medžių ims kristi lapai, orai atvės, o Dženė Viver nebeprisikels.

– Ar jau išsiuntei kūną? – paklausė Džefris.

– Taip, – atsakė Sara.

– O kaip naujagimis?

– Aš kalbėjau su Broku. Jis apsiėmė palaidoti savo lėšomis. Kapinėse jau numatytas sklypas.

– Aš apmokėsiu.

– Aš jau viską sutvarkiau, – tarė ji. – Ar eisi su manimi į laidotuves?

– Taip, – atsakė jis, suvokdamas, jog privalo atiduoti bent jau tokią duoklę.

– Polas Dženingsas prašė, kad nepamirštum to, ką jis tau sakė. – Džefris neatsiliepė. – O ką jis sakė?

– Kad savęs nekaltinčiau dėl to, kas atsitiko, – tarė jis. – Kad gyvenčiau ramia sąžine.

Ji spustelėjo jam ranką.

– Jis teisus.

– Jis pasakė, jog kalta Dotė.

– Ko gero.

– Deivis Fainas irgi apkaltino Dotę.

– Tai visai kas kita, – tarė ji, atsitiesdama kėdėje. – Džefri, pažvelk man į akis… – Kai jis pažvelgė, pridūrė: – Tu vykdei savo pareigą.

– Aš neleidau Dženei nušauti Marko, o jis, ilgai nelaukęs, pasikorė, – tarė Džefris. – Jis dar neatgavo sąmonės. Gal ir niekad neatgaus.

– Kuo tu čia dėtas? – paklausė ji. – Aš nė nenumaniau, kad tu visagalis, Džefri… – Ir ėmė skaičiuoti: – Tu privertei Dženę Viver nukreipti revolverį į Marką, privertei Marką pasikarti. Gal tu ir Dotę čionai atvežei? Gal privertei ją pagrobti Leisę? Gal Dotę ir Greisę Paterson įdarbinai ligoninėje? Gal privertei ją išdarinėti visas tas kiaulystes su vaikais?

– Aš to nesakau.

– Bet kaltini save, – neatlyžo ji. – Jeigu jau nori ką nors smerkti, smerk mane.