Карин Слотер - Širdies randai

Ji nutilo, žiūrėdama į tatuiruotę ant Marko rankos. Įdomu, pagalvojo, ar įmanoma ją pašalinti? Esama tam tikrų priemonių. Ji prisiminė per televiziją mačiusi vieną kitą reklamą.

– Dar nežinau, ką pasakysiu Džefriui, – tarė Lena, tebesijausdama nei šiaip, nei taip. – Kalbėjausi su Henku ir žinau, kad galėčiau grįžti su juo į Rysą. – Ji nutilo. – Beje, nežinau. Nežinau, ar galėčiau grįžti.

Lena pastebėjo, kad paklodės kraštas nusviręs ligi grindų, ir, apėjusi aplink lovą, jį pakėlė. Delnu išlyginusi paklodę, pridūrė:

– Šiaip ar taip, nenorėčiau Sibilės palikti čia vienos. Tiesa, ją lanko Nena, bet vis dėlto…

Lena pasivaikščiojo po palatą, mąstydama, ką dar galėtų pasakyti. Jai buvo nejauku palatoje klausytis savo balso, bet, antra vertus, nuo krūtinės nuslinko sunkulys, išreiškus žodžiais taip seniai ją kankinančias mintis.

Kėdė sučirpė, kai Lena pristūmė ją arčiau lovos. Ji atsisėdo, vėl spustelėjo Markui ranką.

– Norėjau atsiprašyti… – prabilo ji, bet užsikirto. Paskui prisivertusi pridūrė: – Norėjau atsiprašyti, kad taip sureagavau tuomet, kai papasakojai man, kas atsitiko… – Patylėjo, lyg laukdama atsakymo, ir paaiškino: – Tau su mama.

Ji pažvelgė jam į veidą, stengdamasi įminti, ar jis išgirdo jos žodžius.

– Norėčiau, kad tu žinotum: aš suprantu viską, bent jau stengiuosi suprasti kaip įmanydama.

Lena papurtė galvą.

– Turiu omeny… – Ji užsikirto vos prabilusi. – Aš suprantu, Markai, kaip tau buvo sunku. Suprantu, kaip tau buvo sunku atskleisti savo paslaptį. – Ji patylėjo, stengdamasi atgauti žadą. – Tu teisybę sakei, kad ir aš patyriau tą patį, kad suprantu, ką tu turi galvoje.

Ji vėl pažvelgė į jį. Jis tylėjo. Krūtinė kilnojosi, aparatui pučiant orą. Kardiomonitorius pypsėjo sulig širdies tvinksniais.

– Nežinojau, kad gali būti taip sunku, – sukuždėjo ji. – Maniau, kad aš stipresnė… – Ji vėl nutilo. – Tu sakei teisybę. Aš bailė, niekinga bailė.

Lena įkvėpė oro, stengdamasi jį išlaikyti tol, kol pagaliau pasirodė, kad sprogs plaučiai. Jai pasivaideno, kad palata traukiasi aplink, grasindamasi ją suspausti, kad ji vėl toje tamsioje patalpoje, prikalta prie grindų, o jis kažkur name, visai ją pamiršęs. Baisiausia būdavo tada, kai nustodavo veikti narkotikai ir ji suvokdavo, kur yra, kas su ja daroma ir kad ji visiška bejėgė. Jausdavo, kaip slegia krūtinę, lyg kas nors būtų ją išskrodęs ir tuščią ertmę pripildęs tirštos juodos vienatvės. Kai toje tuščioje patalpoje pro durų apačią prasiskverbdavo šviesa, jai sužibdavo vilties kibirkštėlė, menkutė viltis išsigelbėti, ir ji susivokdavo trokštanti jį pamatyti, išgirsti jo balsą, kad ir kiek jai tai kainuotų.

– Aš baisiai bijojau, – tarė ji Markui. – Nežinojau, kur esu, kiek laiko praėjo, kas vyksta.

Prisiminimams apspeitus, ašaros jai sugniaužė gerklę.

– Jis prikalė mane vinimis prie grindų, – pasakojo ji, nors ir suprato, kad jam, Markui, be abejo, tai žinoma. – Jis prikalė mane, ir aš negalėjau nė krustelėti. Neturėjau jokios išeities. Galėjau tik laukti. Leidau jam daryti viską, ką tik jis nori.

Lena pajuto, kad jai trūksta oro. Jai pasirodė, kad ji vėl toje patalpoje, pakliuvusi į spąstus, bejėgė.

– Narkotikai… – tarė ji ir užsikirto.

Markas tikriausiai irgi vartojo narkotikus skausmui malšinti. Tik Lenos niekas neklausė, ar ji nori jų, ar ne.

– Jis šėrė mane narkotikais, – tarė ji. – Ir aš jausdavausi laisva… – Ji stengėsi rasti tinkamus žodžius. – Taip, laisva, – pridūrė ji. – Atrodė, sklandau aukštybėse, pakilusi virš visko. Ir Gregas, mano mylimasis – buvęs mylimasis – drauge su manimi.

Ji vėl nutilo, stengdamasi prisiminti Gregą tokį, koks jis vaidendavosi kvaišalų aptemdytoje sąmonėje. Tai būdavo ne anas, pažįstamas, Gregas. Jos vaizduotėje Gregas būdavo labiau pasitikintis savimi, labiau išmanantis meilės meną. Jis mokėdavo taip ją įaistrinti, kad ji nebeskirdavo skausmo nuo malonumo, o ir nenorėdavo skirti. Tik trokšdavo, kad jis įeitų į ją, išglamonėtų, pasotintų iki valiai, prasismelktų į pačias gelmes, kad ji pajustų, jog kūną sukrečia sprogimas. Paskui ją apimdavo begalinė palaima. Anksčiau ji niekada nepatirdavo tokio malonumo: jos kūnas jam atsiverdavo iki pačių gelmių.

– Gregas niekada toks nebūdavo, – tarė ji Markui. – Aš tai žinojau. Buvau jį perpratusi.

Ji stipriai suspaudė ranką Markui.

– Širdies gilumoje aš tai žinojau, bet man buvo vis viena. Tiesiog norėdavau būti su juo . Norėdavau jį jausti.

Ji užspaudė sau lūpas delnu, bet buvo jau per vėlu: kas pasakyta – nebegrąžinsi.

– Paskiau kvaišalai išsivadėdavo, – toliau pasakojo ji, jausdamasi taip, lyg visa tai būtų atsitikę kam nors kitam. – Ir aš vėl suvokdavau, kas vyksta ir kas esu iš tikrųjų. – Ji nurijo galugerklyje įstrigusį gumulą. – Ir ką su juo dariau. – Iš pasišlykštėjimo Lenai sutraukė vidurius. – Kaip aš klykdavau! – atsiduso ji, prisiminusi viską, prisiminusi, kaip šnekėdavo su juo, kaip melsdavo jo meilės nelyginant tikro mylimojo.

Ji prispaudė ranką prie krūtinės, širdis tvaksėjo kaip išprotėjusi.

– Ir tuomet aš verkdavau, – tarė ji, apsipylusi ašaromis. – Verkdavau, nes šlykštėdavausi savimi. Verkdavau, nes jausdavausi beviltiškai vieniša. – Atgalia ranka ji nusišluostė akis. – Verkdavau, nes nenorėdavau būti viena, nenorėdavau žinoti, kas man atsitiko. Ir tuomet ateidavo jis … – sukuždėjo ji. – Ateidavo pas mane į kambarį, ir aš nebesijausdavau vieniša…

Lena nutilo, stengdamasi nusiraminti, atgauti kvapą. Pažvelgusi į Marko ranką, paglostė tatuiruotę.

Ūmai ji prisiminė Marko išpažintį ir suvokė tai, ko nesistengė suprasti Patersonų namelyje. Jis pasakojo apie nusikaltimą, įvykdytą prieš jį, kaip meilužis, prisimenantis pačias aistringiausias meilės akimirkas. Tolydžio perkratydama mintyse jo žodžius, Lena pagaliau suprato, kodėl jis nusipiešė tatuiruotę. Suprato, kad jis nešiojosi savo kaltę nelyginant akmenį, užgulusį širdį. Viena vertus, jis jautėsi esąs motinos sūnus. Kita vertus, jis negalėjo pamiršti tos dienos, kai, klausantis muzikos, motina atėjo į kambarį ir jį išžagino. Jis negalėjo pamiršti, kaip jam buvo gera tą akimirką, kai paėmė ją, kai gulėjo su ja. Nors ir kur jis būtų, nors ir ką veiktų, negalėjo to pamiršti. Tatuiruotė buvo tik ženklas. Ženklas kitiems žmonėms, kad jis neturi nieko bendra su jais, kad amžinai susijęs su motina. Tai, ką ji padarė jam, paženklino jį iš vidaus nepalyginti stipriau nei tušas ir adata, palikusi žymę ant rankos.

Visą savo gyvenimą, gal net dabar, įkliuvęs į savo kūno spąstus, Markas nepamirš patirtos palaimos. Vienintelį kartą gyvenime jis buvo motinos numylėtinis ir pažino tai, ką galbūt palaikė meile. Liguistu, iškreiptu būdu Greisė Paterson leido sūnui pajusti, kad jis geidžiamas, ir jis pamilo ją už tai, nors drauge ir užsidegė neapykanta už tą niekšybę.

Palatoje buvo tylu, tik ūžė aparatūra ir tvinksėjo kraujas Lenos smilkiniuose. Ji girdėjo spengiantį garsą, bet žinojo, kad tiesiog spengia ausyse. Ji buvo beatsistojanti, beišeinanti, bepaliekanti Marką mirti, nes jis vis viena neišvengs mirties – nesvarbu, ar ji sėdės šalia, ar išeis.

Vis dėlto ji peržengė ribą. Nebuvo nieko, kas galėtų ją sustabdyti, paklausti, ar ne pernelyg liguista jos išpažintis. Palatoje buvo tik Lena, ir jeigu Markas iš tikrųjų būtų buvęs blaivaus proto ir būtų girdėjęs tai, ką ji pasakoja, jis vienintelis pasaulyje būtų ją supratęs.