Карин Слотер - Širdies randai

– Nežinau, ką ji daro. Aš buvau susijęs tik su Džene.

Džefris pažvelgė į pastorių, stengdamasis jį perprasti. Fainui labai sekėsi pateisinti savo poelgius, ko gero, jam netgi pavyktų apgauti melo detektorių. Džefris labai abejojo, kad vyriškis savo santykius su Džene Viver būtų laikęs smerktinu dalyku.

– Man žinoma, kad Dotė neturi pinigų, – staiga prabilo Fainas. – Sakė, kad teks kaip nors laikytis iki artimiausių įplaukų. – Paskiau, stengdamasis išsiteisinti, sušuko: – Ji mane šantažavo. Aš neturėjau kitos išeities.

Džefris nekreipė dėmesio į jo žodžius, prisiminęs Dotės pašto dėžutę Atlantoje. Dotė nežinojo, kad jiems paaiškėjo jos piniginiai reikalai. Ji jautėsi saugi. Galimas daiktas, jiems pasiseks ją sučiupti anksčiau, nei ji spės ištvirkinti dar vieną vaiką ar parduoti Leisę Paterson.

– Taigi, šįryt tu susikrovei žurnalus į bažnyčios furgoną ir iškeliavai į Ogastą? – paklausė Nikas.

– Mane kankino bloga nuojauta, – tarė Fainas, sklaidydamas Bibliją. – Ko gero, net troškau pagaliau įkliūti. Nebegalėjau gyventi su tokia našta ant širdies.

– Markui irgi pabudo sąžinė, – tarė Džefris.

– Markas! – suprunkštė Fainas. Tą vardą ištarė, nelyginant kalbėdamas apie šėtoną.

Nikas susižvelgė su Džefriu.

– Ar žinote, kodėl Dženė norėjo jį nušauti? – išsiviepęs paklausė juos Fainas. – Todėl, kad jis irgi norėjo su ja daryti tą patį.

– Ką daryti?

– Jam tai labai patiko, – tarė Fainas. – Marko dėl to nė kiek negraužė sąžinė.

– O tave graužė? – atrėžė Nikas.

Fainas apsimetė negirdėjęs klausimo.

– Sakai, kad Markui patiko pozuoti, ką? – paklausė Džefris, prisiminęs Marko nuotrauką aptiktuose žurnaluose, skausmingą jo veido išraišką. Vargu ar vaikai taip atrodo, darydami tai, kas jiems patinka.

– Jam ne tik patiko. Jis gyventi be to negalėjo. – Fainas kaukštelėjo krumpliu į stalą. – Nedaug trūko, kad jis būtų ėmęs lipti ant savo sesers. Dženė tai žinojo. Nors ir kaip žiauriai Patersonai su ja elgėsi, ji žinojo, kuo tapo Markas. Žinojo, kad galų gale jis ims žaginti Leisę. – Pastorius sušnirpštė, lyg tramdydamas ašaras. – Dženė bandė apsaugoti Leisę nuo to galvijo.

– Ar turi įrodymų? – paklausė Džefris.

– Greisė jį išmokė tų dalykų, kai jis buvo šešerių, – tarė Fainas. – Ilgai laukti nebūtų reikėję. Dženė tai suprato.

– Tu net suvokti negali, kuo galų gale būtų tapęs Markas, – tarė Džefris. – Jeigu kiekvienas paauglys, žaginamas tokio išgamos kaip tu, užaugęs ima lįsti prie vaikų…

– Jūs nepažįstate Marko, viršininke Toliveri, – pertraukė jį Fainas. – Patikėkite manimi, jis imtų tvirkinti vaikus kaip ir jo motina. – Papurtęs galvą, jis piktai suprunkštė: – Jo mokytoja buvo aukščiausios kvalifikacijos…

– Juk jis dar vaikas, – paprieštaravo Džefris.

Fainas pakėlė pirštą, lyg norėdamas pamokyti Džefrį.

– Jis jau buvo subrendęs. Būtų galėjęs liautis.

– Ir tu būtum galėjęs! – riktelėjo Nikas.

Žodžiai pasiekė tikslą; Fainas pažvelgė į Bibliją, papūtęs lūpas kaip be reikalo užsipultas žmogus.

Stojo tyla. Atrodė, jog visi drauge atsikvėpė.

– Ar tu išdėstei Dženei savo teorijas apie Marką? – stengdamasis kalbėti kuo ramesniu balsu, paklausė Džefris. – Gal kaip tik todėl ji ir panoro jį nušauti?

Fainas nepakėlė akių nuo Biblijos.

Jo tylėjimą Džefris palaikė pritarimu.

– Ką dar tau liepdavo daryti Dotė?

– Tik vežioti žurnalus.

– Ne, anksčiau.

– Liepdavo ateiti, kai darydavo nuotraukas, – atsakė jis. – Aš nenorėjau, bet jos rankose buvo mano gyvybė. – Jis ištiesė rankas, lyg stengdamasis taip patvirtinti savo žodžius. – Jeigu nuotraukas pamatytų žmonės, man būtų galas. Ir man, ir žmonai, ir vaikams… – Iš akių jam ištryško ašaros. – Aš esu atsakingas…

– Ar daug sykių tave fotografavo?.. – paklausė Džefris, stebėdamasis jo kvailumu. O gal jis anaiptol ne toks kvailas, kaip atrodo, gal jam tai patiko?

Fainas linktelėjo.

– Aš nenorėjau. Ji… – Jis bandė surasti tinkamą žodį. – Ji mėgaudavosi žemindama kitus. Jai tai būdavo didžiausias malonumas.

– Kaip ji žemindavo tave?

– Ji žinojo, kad man nepatinka berniukai, ir liepdavo man su jais santykiauti.

– Santykiauti su Marku Patersonu?

Jis linktelėjo ir pirmąsyk paraudo iš gėdos.

– Tai, kas būdavo tarp mudviejų su Džene, buvo… kažkas ypatinga. Žinau, jūs nesuprasite, bet mudu kažkas siejo. Kažkoks ryšys… – Jis užsidengė akis rankomis. – Ji buvo mano pirmoji… Aš ją labai mylėjau.

– Užsičiaupk, – nutraukė jį Džefris. – Liaukis, Deivi, arba, dievaži, nudėsiu tave vietoje, kad nešvariu liežuviu nedergtum meilės vardo.

Fainas kilstelėjo akis, ko gero, įsižeidęs, kad niekas jo neužjaučia.

– Kodėl nutrūko jūsų santykiai? – paklausė Džefris. – Su Džene? Kodėl nustojai su ja santykiauti?

– Ji mane atstūmė, – atsakė jis ašarų pritvinusiomis akimis. – Pasakė, kad nebenori turėti su manimi nieko bendra. – Jis garsiai sušnirpštė. – Po tų nuotraukų… Nežinau… Turbūt tą vakarą Dotė ką nors parodė Dženei.

– Parodė, kad tu niekuo nesiskiri nuo kitų, – tarė Džefris, neabejodamas, kad tokia moteris kaip Dotė galėjo viską padaryti.

– Tai netiesa, – atrėmė Fainas. – Aš mylėjau Dženę. Ji man buvo be galo brangi.

– Todėl ir atėjai pas ją po išvykos per Kalėdų atostogas?

– Man pasirodė, kad ji serga, – tarė Fainas. – Nežinojau, kas jai atsitiko, o Dotė neleido man su ja susitikti. Aš netgi sutikau pozuoti, kad tik ji įsileistų į namus, kad tik pamatyčiau, ar Dženė neserga, bet, pasirodo, tuo metu ji buvo Greisės namelyje.

Džefris sugriežė dantimis, neabejodamas, kad Fainas ėjo pas Dotę, pasiryžęs tvirkinti kitus vaikus. Tai, kad Fainas nuoširdžiai tikėjo mylėjęs Dženę Viver, buvo aiškus įrodymas, jog jam pasimaišęs protas.

– Na, o Greisė Paterson? – paklausė Nikas. – Koks buvo jos vaidmuo?

Fainas išsiviepė, išgirdęs tą vardą.

– Ji dar bjauresnė nei Dotė. Ji – šlykštynė.

– Kodėl?

– Ji tokius dalykus išdarinėjo! – Fainui net balsas prikimo. – Tedega pragare už savo nuodėmes.

– Ar Dotė drauge su Greise tuo vertėsi? – paklausė Džefris, nesileisdamas į kalbas.

Jis linktelėjo.

– Daugiausia nuotraukų darydavo Greisė. Dotė labiau tvarkė finansus. – Patylėjęs jis pridūrė: – Pozas sugalvodavo Greisė. Prieidavo, grabinėdavo vaikus. Sakydavo, kad kuo daugiau sadizmo, tuo geriau.

– Ar Dotė to nedarydavo?

– Ji mokėjo taip fotografuoti, kad viskas atrodytų tikroviškai. Romantiškai. Dotės nuotraukos išeidavo švelnios, o Greisės – žiaurios. – Jis susijaudinęs apsilaižė, stengdamasis įrodyti, kad kaltos moterys, o jis beveik niekuo dėtas. – Jos buvo senos pažįstamos.

– Ar jos pasakojo tau apie tai?

– Ne, ne jos, – atsakė jis. – Dženė. Dženė pasakojo, kad jiedvi su motina kilnojosi iš vieno miesto į kitą. Ir visur, kur tik jos nuvažiuodavo, bent kartą per mėnesį apsilankydavo Greisė.

– Na, o Tedis Patersonas? – paklausė Džefris.

Fainas papurtė galvą.

– Jeigu jis būtų sužinojęs, būtų visus mus užmušęs.

Nikas nustebo.

– Ką, jis nežinojo?

– Aišku, ne, – atrėžė Fainas. – Mes tvarkydavome visus tuos reikalus, kai jis būdavo išvažiavęs. Jis tolimųjų reisų vairuotojas.