Claudio Mancini - Mala vita

– Artėjam prie tikslo, – į mikrofoną tyliai sukomandavo Venaras. – Agentė Lorano turi pasirodyti bet kurią akimirką. Būkit pasirengę!

Sulig tais žodžiais melsvai pilkas Rozanos pasatas prašvilpė pro juos ir pasuko link Graso rezidencijos požeminio garažo pakeliamųjų vartų.

Ji sustojo prie nuleistų vartų ir mobiliuoju telefonu surinko numerį.

– Tu jau čia, carissima ? – nuskambėjo sodrus Graso baritonas.

– Stoviu priešais garažą, – džiugiu tonu atsakė Rozana, traukdama iš rankinės „357 Eagle Magnum“ ir maudama duslintuvą ant vamzdžio. – Ar gali atidaryti vartus? Trokštu kuo greičiau prie tavęs prisiglausti... – O mintyse pridūrė: „Paskutinį kartą.“ Ir įkišo ginklą atgal į rankinę.

– Pietras tau atidarys, – atsakė Romanas Grasas. – Palik mašiną jam, jis pastatys į vietą. Laukiu, mia bellezza!

Rozanos veidas švytėjo iš pasitenkinimo, nes Graso balse nebuvo justi nė menkiausio įtarumo. Po kelių sekundžių metaliniai vartai tarškėdami pakilo aukštyn.

– Ar klausėtės? – pusbalsiu pasiteiravo Rozana ir įvairavo pasatą į plačias šešiaaukščio namo žiotis.

– Tutto chiaro , – dusliai atsiliepė balsas iš po brezento.

– Nuo šios akimirkos – nė garselio.

Iš sustatytų limuzinų šešėlio išlindo geibus vyriškis. Rozana kaipmat pažino Pietrą, grėsmingąjį Graso parankinį žudiką. O šis nieko nenutuokdamas atsistojo šalia jos automobilio ir pakėlė ranką. Rozana nuleido šoninį stiklą ir apdovanojo Pietrą nuostabiu šypsniu, į kurį jis atsakė išsiviepdamas ir parodydamas visą eilę švarplių.

– Salve, signorina! – pasisveikino leisdamas žemyn garažo vartus.

Rozana nuspaudė sankabą ir užgesino variklį.

– Gal malonėsit?.. – Ji išlipo, pasiėmė nuo sėdynės rankinę ir prilaikė pravertas dureles, kad Pietras galėtų įsėsti. – Visada tiek prisikamuoju, kol pastatau mašiną.

– Naturalmente, donna Rozana. – Ir Pietrasišdidžiai, lyg koks aristokratas, atsisėdo prie vairo. – O kur raktelis, ar pas jus? – paklausė nustebęs, kai susiruošė užvesti variklį.

– Dio mio , kokia aš žiopla!

Rozana kyštelėjo ranką į rankinę. Po sekundės netekęs žado Pietras jau spoksojo į mirtim alsuojančias galingo ginklo žiotis.

– Jei bent mirktelėsi, būsi gatavas! – pareiškė ji lediniu balsu.

– Ajajai! – sugergždė Pietras. – Ar bent moki apsieiti su tokia didžiule patranka? Vos paspausi gaiduką, nuo atatrankos nuskrisi per visą garažą. – Klastingą jo marmūzę iškreipė paniekos grimasa.

– Galit išlipti! – šūktelėjo Rozana, nekreipdama dėmesio į Pietrą.

Pasato užpakalinės durelės atsidarė, kėbulą dengiantis brezentas nulėkė šalin. Kol Graso kūnsargis susigaudė, kas vyksta jam už nugaros, keleivio pusės dureles atlapojo nuo galvos iki kojų juodais drabužiais apsimuturiavusi žmogysta. Į Pietro pakaušį nukrypo stambaus kalibro ginklas.

– Gult! Gult! Mikliai! Pasiskubink!

Po poros sekundžių nuginkluotas Pietras jau gulėjo kniūbsčias ant cementinių grindų, rankos už nugaros buvo supančiotos plastiko virve.

– Ar čia apačioj yra kamerų? – jam į ausį riktelėjo vienas iš specialiųjų agentų.

– No ... – sukriokė Pietras purtydamas galvą.

– Kiek vyrų yra name? – vėl suriaumojo agentas. – Kalbėk!

– Nežinau...

Vyras primynė batu Pietrui sprandą ir tiksliu judesiu stipriai užlaužė rankas.

– Kiek?

Asmens sargybinis suriko iš skausmo, bet atkakliai tylėjo. Matyt, jau spėjo atsigauti nuo sukrėtimo.

Rozana tylomis stebėjo tą sceną.

– Jį tardyti beprasmiška, – kreipėsi į agentą, apžargomis sėdintį Pietrui ant nugaros. – Aš pažįstu šitą žiurkę. Jis veikiau leisis nukepamas, bet neištars nė žodžio.

– Kamštį ir kojų pančius! – sušuko agentas kolegai, stovinčiam šalia ir atstačiusiam į Pietrą užtaisytą automatą.

Rozana giliai atsikvėpė.

– Laikas spiria, – tarė atsisukusi į trečiąjį agentą. – Ten yra liftas. Jis įjungiamas iš buto. Aš dabar kylu į viršų ir tuojau atsiųsiu jį žemyn. Supratot?

– Aišku!

– Garažo vartus operatyvininkams atidarykit tik tada, kai liftas vėl bus apačioj. Ir būkit atidūs: lifte gali būti nemalonių keleivių!

Vyras tylomis linktelėjo, apsisuko ant kulno ir perspėjo kolegą:

– Pasiruoškit! Pranešu d’Aventūrai ir išorės būriui, kad pradėtų veikti.

Rozana ryžtingai nuėjo prie lifto, paspaudė iškvietimo mygtuką šalia durų ir pasiuntė į aukštybes trumpą maldelę. „Gal jis taip staiga nepasiges Pietro“, – pamanė sau.

Sidabro spalvos durys be garso atsivėrė ir ji žengė į lifto kabiną. Trumpą mirksnį suabejojo, ar pajėgs suvaldyti nervus. Jautė, kaip kraujas tvinksi smilkiniuose, tarėsi net girdinti širdies plakimą. Štai ji, toji valanda! Pagaliau! Ta baisi neapykanta, kurią ji nešiojosi daugelį metų ir kuri ją nuolat graužė, dabar suliepsnojo su tokia jėga, kad Rozana vos susitvardė. Ji žaibiškai užtaisė ginklą ir vėl paslėpė talpioje odinėje rankinėje. Šimtus kartų svajojo paleisti kulką Grasui į kaktą. Sulaikė tik mintis, kad jis gali taip ir nesužinoti, kodėl privalo mirti.

Liftas šnarėdamas kilo į viršų, o ji staiga prisiminė Nikolo Makiavelio žodžius: „Visada išmintingai elgiasi tas, kuris pasitenkina daline pergale; nes tas, kuris siekia pergalės sunaikindamas ir priešą, būtinai pralaimi.“

– Gerai pasakyta, – sumurmėjo veriantis lifto durims.

Romanas Grasas pasitiko Rozaną išskėstomis rankomis ir spindulinga šypsena.

– Mia carissima... – Apsikabino ir prisitraukė prie savęs. – Kaip puiku pagaliau tave regėti! – Jo akyse švietė laimė ir džiaugsmas, akimirką jis virto įsimylėjusiu jaunuoliu. Panardino veidą į vešlius juodus Rozanos plaukus ir mėgavosi jų aromatu, lyg norėtų įkvėpti ją visą. – Turiu tik tris klausimus, – sukuždėjo jai į plaukus, o jo ranka nuslydo jos nugara žemyn, link gundančių iškilumų.

Rozana sustingo, nors ir žinojo, kad donas Grasas eis prie reikalo be užuolankų. Vis dėlto, kone antžmogiškomis pastangomis, ir ji prisispaudė prie jo.

– Kur dokumentai? Kur mano pinigai? Kas nutiko Robertui Kardonei?

– Noriu gero gurkšnio ko nors stipresnio ir vonios, Romanai! – gailiai suniurzgė Rozana. – Jaučiuosi tokia purvina po kelionės. Ir turiu persivilkti švariais drabužiais.

– Tu dar neatsakei į mano klausimus. – Jo pirštai švelniai čiupinėjo jos garbanas.

Rozana meilikaujamai patrynė nosį jam į krūtinę.

– Tavo dokumentai mano lagamine, tavo pinigai saugioj vietoj, o Kardonė niekada nebekels tau rūpesčių.

– Aš žinojau, kad galiu tavim pasikliauti.

Ji pasisuko ir išslydo jam iš glėbio. Jis paleido ją nenoromis, uždėjo rankas jai ant pečių ir tvirtai įsikibęs laikė.

– Scusi ... Leisk pasižiūrėti į tave! Kaskart, kai pasimatom, atrodai vis gražesnė. Galėčiau net numirti gėrėdamasis tavim!

Rozana grakščiai išsilaisvino, žengė porą žingsnių per kambarį ir pro didžiulį langą pažvelgė į lauką. „Kad tu žinotum, kiek nedaug trūksta!“ – pagalvojo, paskui svajingai sumurmėjo:

– Kaip gera pas tave. – Ir apsimestinai susižavėjusi pridūrė: – O, kaip aš mėgstu šį butą, šią terasą su nuostabiu vaizdu į įlanką, tą ramybę.

Tada nusispyrė elegantiškas basutes ir žengė kelis valiūkiškus šokio žingsnelius ant šilkinio auksu spindinčio kilimo.

Donas Grasas stovėjo kaip įkaltas ir džiūgaudamas stebėjo išdykėliškus Rozanos judesius.