Claudio Mancini - Mala vita

Versta iš: Claudio M. Mancini

MALA VITA

Ein Mafia-Roman

Droemer

ISBN 978-9955-38-767-1

Title of the original German edition:

Mala Vita

© 2009 Droemersche Verlagsanstalt Th. Knaur Nachf. GmbH & Co. KG, Munich

Fotografija © terekhov igor

© Vertimas į lietuvių kalbą, Valdemaras Kvietkauskas, 2010

© Leidykla „Alma littera“, 2010

Iš vokiečių kalbos vertė Valdemaras Kvietkauskas

Redagavo Loreta Paškevičienė

Korektorės Marijona Treigienė ir Raimonda Mailaitė

Viršelio dailininkas Edvardas Jazgevičius

Maketavo Valdas Bautrėnas

Dove c’è denari

no vale la vita di un uomo

Ten, kur pinigai,

žmogaus gyvybė nieko neverta

Il Canto Di Malavita

Iš dainos:

Muttetta pi nu carogna

Kai nupjautavamzdis šautuvas prabyla,

miršta tas, kuris pamynė omertà !

Tu esi provokatorius ir išdavikas.

Klaida kainuoja gyvybę.

Jau verčiau sėdėsiu kalėjime.

Ši burna neprabils.

Kaip nors ištversiu ilgus metus.

Mane parems garbingoji šeima.

Sicilijos mafijos giesmė –

suimtųjų patikinimas,

esą jie nekalti.

Vertėjo pastaba.

Knygos gale įdėtas autoriaus

pavartotų itališkų žodžių žodynėlis.

Tiberiada

Lučanas ir Liza, vėlyvo pavasario dieną grįžę iš Gšuro kibuco, esančio Golano aukštumose, susiruošė genėti pernai pasodintų obelų. Energinga ūkvedė šią žemę pavertė žydinčiu sodu. Kaimiškas jų namas stovėjo Jad Vašemo gatvėje. Pro plačiai atvertas terasos duris į lauką liejosi Donicečio arija Una furtiva lacrima 1ilgesingas Pavaročio balsas skambėjo visame sode.

Topolina sėdėjo po žydinčiu migdolu, pynė juodus plaukus į kasas ir niūniavo naujausiąjį hitą, skambantį visais kanalais. Protarpiais ji mesdavo žvilgsnį į savo šuniuką Bruno, rudų vilnų kamuolėlį, nes šis baksnojo ją kviesdamas žaisti.

– Paskui, Bruno, – ramino Topolina, glostydama pūkuotas nulėpusias ausis.

Mergaitė neatsigynė sunkių minčių. Ji ilgėjosi draugių iš Sodelio gatvės, linksmo gyvenimo paplūdimyje palei Kopų bulvarą, kur jos žaisdavo tarp spalvotų persirengimo kabinų, bet užvis labiau – dėdės ir tetos, gyvenančių kaimiškoje troboje prie pat jūros. Ir, žinoma, močiutės, kurią be galo mylėjo, pas kurią bėgdavo pasiguosti vos tik kas ne taip. Bet tai jau praeitis. Vieną gražią dieną jos tėvai susidėjo daiktus ir iš Sicilijos iškeliavo į Izraelį. Negelbėjo nei užsispyrimas, nei ašaros. Tėtis žaibiškai nupirko tuščią sodybą Tiberiados kalvose, Golano aukštumų pašlaitėje. Tai buvo 1986-aisiais, lygiai prieš metus.

Kiek jau mergaitė kamantinėjo tėvus, kodėl jie sumanė kraustytis ir ji turinti taip staiga skirtis su viskuo, kas jai miela! Tėtis, būdavo, tik susičiaupia ir nieko neatsako, o mama, slėpdama ašaras ir kaltą žvilgsnį, nukreipia kalbą kitur. Dar sunkiau buvo suprasti Topolinai, kaip ją meiliai vadino tėtis, kodėl tėvai griežčiausiai uždraudė skambinti draugėms, močiutei ir dėdei.

Per tą begalinį ilgesį Topolina prarado visą linksmumą. Ją prablaškydavo tik laiškai, kuriuos paslapčia rašinėjo dėdei Džulijui ir, tarp eilučių pripaišiusi raudonų širdelių, kupina vilties siųsdavo Italijon. Bet atsakymo nė sykio nesulaukė. Pamatęs, kad ji vėl sprunka į slėptuvę pastogėje, tėtis kaip įmanydamas bandydavo išblaškyti niūrias mintis. Bet jam vis rečiau pasisekdavo. Veltui įtikinėjo, kad jie gyveną „pasaulio centre“ ir kad tai esantis gražiausias Žemės kampelis. „Praeis kiek laiko ir ji vėl juoksis“, – pusbalsiu kalbėjo jis mamai. Bet Topolina nugirdo. Pagalvojo, kad to niekada nebebus.

Tiesa, mokykloje ji susirado naujų draugių, jau ir svetimos kalbos pramoko, ir kitokioje aplinkoje tarsi apsiprato, bet susitaikyti su likimu nepavyko, ir gana. Pramogų kaip ir nebuvo. Namas stovėjo nuošalioj vietoj tarp kalvų, iki miesto – gera valanda kelio pėstute, o ir eiti tenai vienai nevalia. Tik kai mama susiruošdavo į Tiberiadą arba Haifą apsipirkti, mergaitės veidas nušvisdavo viltimi, nors jiedvi eis tik į prekybos centrus ir mažai laiko teliks pasivaikščioti arba kavinėje ledų suvalgyti.

Staiga Bruno sunerimęs nuskuodė per sodą ir kaip įbestas sustojo prie skalda grįsto kelio, kuris ilgais vingiais leidosi link Genezareto ežero.

Topolina pašoko ir plasnodama kasomis nubėgo jam iš paskos. „Nutilk, Bruno! Vieni qua 2 ! “ – šaukė ji ir rodė pirštu sau prie kojų, bet Bruno nė nemanė grįžti, tik blaškėsi kaip nesavas ir skalijo visu balsu. Pasistiebusi mergaitė praskleidė gyvatvorės šakeles. Ir pamatė automobilį. Didelė juoda mašina stovėjo medžio pavėsyje, vos per akmens svydį nuo kiemo vartų. Topolina stryktelėjo kiek begalėdama, kad pamatytų, kas ten atvažiavo.

Išlipo du vyrai ir nužingsniavo namo link. Abu vilkėjo šviesiais vasariniais kostiumais. Ko jiems čia reikia? Bruno lojo vis pasiučiau.

– Nutilk! – subarė šunelį mergaitė ir pasisuko. – Tėti, pas mus atvažiavo! – šūktelėjo susijaudinusi ir pasileido tekina prie vaismedžių. – Štai ta mašina... – pamojo į gyvatvorę. – Du vyriškiai, anksčiau nematyti.

Lučanas buvo ką tik pradėjęs kapoti nudžiūvusią šaką. Pakėlė galvą ir pažvelgė pro tankią buksmedžio lapiją. Jo veidas kaipmat apsiniaukė.

– Topolina, eik namo!

– Ar pažįsti tuos žmones? – pasmalsavo mergaitė.

– A casa, capisce 3 – griežtai pakartojo Lučanas. – Subito! 4

Išsigandusi ji dėbtelėjo į tėvą didelėmis juodomis akimis, bet jo veido išraiška neleido prieštarauti. Tėtis dar niekada nebuvo jos taip aprėkęs. Akis užplūdo ašaros. Juk tai neteisinga!

– Kodėl?

– Todėl, kad liepiu, – atkirto jis šiurkščiai.

Įsiutęs atsigręžė į mergaitės motiną. Liza metė darbą ir suglumusi nužvelgė vyrą.

– Che cosa sta succedendo? 5

Lučanas mostelėjo smakru vartų link ir numetė sodininko žirkles.

– Tučtuojau drožk į savo kambarį – suriaumojo, žaibuodamas į dukterį.

Topolina nulėkė namo, nudundėjo laiptais į viršų, krito ant savo lovelės ir įsikniaubė į pagalvę. Kaip jai norėjosi susikrauti kuprinę ir sprukti! Namo, į Italiją, į Agridžentą, pas dėdę. Juk ji turi šiek tiek susitaupiusi – neprapultų.

Jos aimanas nutraukė sausas tarškesys. O tada širdį veriamu balsu sukliko mama. Mergaitė pašoko, pribėgo prie lango ir pažvelgė žemyn į sodą. Tėtis paslikas guli ant žemės, o mama klūpo šalia ir, regis, visas jos kūnas dreba iš skausmo; nuo jos dejonių Topolinai vos širdis neplyšo. Tačiau kodėl mamos rankos kruvinos, o tėtis guli ant žemės? Mergaitė lyg sapne regėjo tai, kas dėjosi sode. Tik dabar ji pamatė tuodu vyriškius iš automobilio. Jie stovėjo už kokių dešimties metrų nuo jos tėvo ir mamos. Jauni vyrai su tamsiais akiniais ir su automatais.

Vienas kažką šūktelėjo kitam, paskui pakėlė ginklą ir paleido papliūpą į mamą. Tarsi nublokšta galingo smūgio, moteris susmuko žolėje. Topolina suklykė, bet tuoj užsidengė burną ranka ir užsikosėjusi ėmė gaudyti orą. Ne, tai ne slogus sapnas. Ir ne filmas... Mama ir tėtė tylūs gulėjo ant žemės ir nejudėjo. Ant baltutėlės mamos palaidinukės atsirado sodri tamsiai raudona dėmė, kuri vis plėtėsi. Topolina stovėjo už užuolaidos it stabo ištikta ir stebeilijo į sodą.

Tuo tarpu vyrai persimetė keliais žodžiais ir ėmė dairytis po sklypą. Vienas jų pažvelgė į namą, ir mergaitė pasitraukė nuo lango. Ledinis šaltis perbėgo jos gyslomis, virpėjo visas kūnas – speigas kaustė ją iš vidaus. Netrukus vyrai įžengė į namą. Buvo girdėti, kaip vaikšto po svetainę ir naršo pirmą aukštą. Trinktelėjo durys. Jos mažasis Bruno nesiliovė įnirtingai lojęs. Pora šūvių – ir gailus jo inkštimas nuaidėjo laiptinėje.