Claudio Mancini - Mala vita

Kardonė išgirdo garsiai šaukiant. Jaunas vyras skundėsi kolegoms žurnalistams, stovintiems anapus gatvės, kad kažkoks idiotas neįleidžiąs jo į butą. Jis be ceremonijų puolė prie vieno iš kaimynų, smalsiai sekančio įvykius, ir atkišo mikrofoną. Kardonei ėmė daužytis širdis. Karlas telefonu buvo sakęs, jog kažkas atsitiko Enrikui. Ir tas sambrūzdis prie namo nežadėjo nieko gero. Robertas griebėsi už kaklo: spazmai gniaužė gerklę, smilkiniuose tvinkčiojo gyslos. Užlindęs už dviejų stovinčių mašinų, nejudėdamas stebėjo, kas dabar bus. Vienas reporteris pasigavo šnekią auką – ponią Poliną iš pirmo aukšto. Ji kalbėjo į mikrofoną teatrališkai gestikuliuodama. Žioplių vis daugėjo.

Kardonė apsigręžė ir pabandė apeiti namą, kad prasibrautų iki užpakalinių durų. Sunkiai alsuodamas pasiekė praėjimą į kiemą. Ir pateko į visai kitą pasaulį: anapus šimtametės arkos žaliavo kadainykščio vienuolyno sodas, svaigiai kvepėjo prieskoniais ir žolelėmis. Tikra oazė, masinanti paviešėti kiekvieną, kas užklys į tą nuošalų kampelį.

Bet Kardonei dabar ne tas buvo galvoj. Jis skubėjo iš kiemo pusės įsmukti į namą, ko gero, šimtas metų neremontuotą. Šventojo Stepono bažnyčios varpai kvietė vakarinių mišparų; Kardonei tai skambėjo tarsi nelaimę lemiantis ženklas. Šokinėdamas per pakopas jis užlėkė į ketvirtą aukštą, vos gaudydamas kvapą iš kelnių kišenės išsitraukė buto raktus. Karlas jau laukė prie durų. Jo žvilgsnis buvo sutrikęs ir kupinas nerimo.

– Kas čia dedasi? – nesitverdamas nekantrumu sušnopavo Kardonė. – Kas, dėl Dievo meilės, atsitiko Enrikui? Ir ko reikia tiems reporteriams prie mūsų namo?

Karlas čiupo Kardonę už rankovės ir įtempė vidun.

– Greičiau eikš! Aš tuos pašlemėkus jau porą kartų iššveičiau pro duris. Ir telefoną teko išjungti. Tiesiog neatsiginu nuo žiniasklaidos teroro. Jie būtinai nori gauti tavo interviu. Pasakiau jiems, kad tavęs nėra mieste.

– Interviu iš manęs? Dėl ko?

Bičiulis mostelėjo į svetainę.

– Jie kaip tik dabar transliuoja per televiziją. Žvilgtelėk pats, aš jau nebegaliu...

Į prieškambarį skverbėsi pakilus diktoriaus balsas: šitokia sensacija! Nuskambėjo Enriko Kardonės vardas. Robertas puolė į svetainę ir kaip įbestas sustojo priešais televizorių. Enrikas stambiu planu! Kardonė ne išsyk suvokė ką matąs. Jo pirštai susmigo į kėdės atlošą, skrandį susuko spazmai. Tik tada baisioji naujiena užgriuvo jį tarsi ugnies banga ir neleido atsikvėpti. Iš akių paplūdo ašaros.

Karlas stovėjo šalia, bet kuo jis galėjo padėti? Tik uždėjo ranką draugui ant peties, lyg norėtų apginti. Gretimame bute ėmė loti šuo, bet jį kaipmat nutildė spigus šeimininkės balsas. Gyvenimas name plaukė sava vaga, vaikai juokėsi, kaimynai šūkalojo, o per televizorių rodė, kaip žudomas Enrikas. Siaubo sukaustytas Kardonė stebėjo, kaip jo brolis purvinais drabužiais paknopstom išnyra iš tamsos ir suklumpa priešais objektyvą. Bando atsitiesti, sudarkyta plaštaka griebia sau už gerklės, mėgina nuplėšti vielos kilpą, kuri veržia jam kaklą. Raudonas skystis srovena per pirštus. Į prožektoriaus nušviestą lauką įžengia lieknas vyriškis su madinga juoda skrybėle, iš po kurios kyšo į arklio uodegą surišti plaukai. Ant nosies – saulės akiniai, po kaklu – stora aukso grandinė, blizga juodas odinis švarkas. Jaunatvišką veidą iškreipia ryžtinga grimasa. Žmogus abiem rankomis sugriebia už vielinės kilpos galų ir brutaliai užveržia. Iš Enriko gerklės išsiveržia pratisas garsas, visai nebepanašus į žmogaus balsą.

Atviroje Palermo piktžaizdėje, tarp apvirtusių šiukšliadėžių ir atliekų kalnų, tarp griuvėsių, apleistų pastatų ir dvokiančių atmatų, ten, kur tarpsta skurdas ir įniršis, kriokdamas krito jo brolis. Tai buvo klastingas žudiko spektaklis: iš pradžių jis pašaipiai triumfuodamas dėbteli į mirštantįjį, paskui meta žvilgsnį į kamerą ir akimirksniu dingsta tarp namų, skendinčių nakties tamsoje.

Per trumpą pertraukėlę prieš tiesioginį reportažą iš nusikaltimo vietos žurnalistų grupė kamantinėjo pasipiktinusius piliečius ir praeivius: ką jie maną apie tą šlykščią piktadarybę.

– Argi tai žmonės? – nesitverdamas pykčiu murmėjo Karlas. – Tai ne reporteriai, tai cirkininkai koprofilai, kurie sutrūnijusios visuomenės išmatomis tenkina vojeristinius žiūrovų polinkius. Tie televizijos niekšeliai nė kiek ne geresni už žudikus! – Jis susirūpinęs pažvelgė į bičiulį. – Geriau nežiūrėk to jovalo, Robertai!

– Atstok! – nesileido į kalbas Kardonė.

Komentatorius aiškino, kad lavonas buvo surastas tik po dviejų dienų, o iki tol gulėjo mėšlyne. Kamera iš pradžių rodė aplinkinius šiukšlynus, perpildytus atliekų konteinerius, sudaužytus butelius ir nulupinėtus automobilio griaučius, paskui stambiu planu užgriebė nebeatpažįstamai sudarkytą aukos kūną. Lavoną jau buvo spėjusios patvarkyti žiurkės, pasidarbavo ir kaitra. Liepsna, išplitusi Roberto kūne, nugramzdino jį į gilų letargą.

Kamera vedžiojo žiūrovus galukiemiais. Tiesioginiame reportaže operatorius rodė šlykščius buities vaizdus, skurdžiausius Palermo kvartalus, narkotikų ir ginklų liūną, mažametes mamas ir vargingus būstus su plačiaekraniais televizoriais – rajoną, kurio gyventojai pūva gyvi. Net pats tos vietovės pavadinimas skambėjo tarsi niūri pranašystė, kėlė ir pasibjaurėjimą, ir užuojautą. Kankinamo brolio kriokimas netildamas aidėjo Kardonės ausyse.

Nelaimė prislėgė Kardonę tarsi antkapio akmuo, ir Karlas nesugalvojo, ką pasakyti bičiuliui. Tik stovėjo uždėjęs ranką ant peties, tylus ir priblokštas. Staigi tyla apgaubė Robertą kaip šarvas, gniuždantis sielą. Regis, aklina beorė erdvė atskyrė jų butą nuo gyvųjų pasaulio.

Ūmai Kardonę nupurtė netikėta mintis.

– Kodėl žudikas nusikvatojo į kamerą? – sumurmėjo nevalingai. – Gal tai naujas humoro šou? Kaip manai, Karlai? Gal aš nesupratau sąmojo?

Karlas išsigando. Be nebus jo draugas išprotėjęs?

– Ką čia šneki, Robertai! – Sunerimęs pažvelgė į Kardonę. – Sėskis. – Ir švelniai, bet ryžtingai stumtelėjo bičiulį, įrėmusį buką žvilgsnį į televizorių.

Kardonės keliai sulinko ir jis bejėgiškai susmuko ant sofos.

– Įpilsiu tau grapos, – tarė Karlas ir nuėjo virtuvėn.

Kardonė delnais užsidengė veidą, tarsi nieko nenorėtų matyti. Negirdėjo, kaip jo draugas, su kuriuo daug metų gyveno viename bute, brazda virtuvėje, traukia iš šaldytuvo butelį, kliukina gėrimo į stiklinę. Negirdėjo nė kaip Karlas sugrįžo ir energingai kalbėdamas padavė jam stiklą. Brolio mirtis pribloškė kaip kūjo smūgis į galvą. Jo sąmonė, vis dar kupina įspūdžių iš romantiško susitikimo su gražia moterim, kuri pavergė jį žėrinčiomis akimis ir gyvu žavesiu, negalėjo susitaikyti su žiauria dabartimi. Jis nukreipė akis į langą ir įsispoksojo į tamsą. Tūkstančiai paveikslų lėkė kaip pagreitintame filme. Vaikystės vaizdai, sutilpę į kelias akimirkas, be smulkmenų ir netikroviški. Juodu, Enrikas ir jis, žaidžia futbolą, siaučia mokyklos kieme, kartu patarnauja mišioms...

Tolumoj nuaidėjo sirena.

Žiniasklaida griebė negyvėlį kaip apsiputojusi šunų gauja. „Advokatas nužudytas priešais kamerą“, – visai šaliai skelbė specialiosios žinių laidos. „Nufilmuota egzekucija“, – skambėjo per visų televizijos kanalų vakarines naujienas. Kardonei dar tik bandant suvokti ką tik matytus vaizdus ir abejingai leidžiant pro ausis karštus komentarus apie jį patį, dešimtys reporterių grūdosi prie jo namo durų, grūmėsi dėl geresnės vietos.