Claudio Mancini - Mala vita

Koks gražus gali būti gyvenimas, pagalvojo Kardonė, ir jam vėl dingtelėjo, kad nenorėtų gyventi niekur kitur, tik Bolonijoje. Čia skaniausias visoj Italijoj valgis, gražiausios moterys ir gausiausi kultūros lobiai. O išdidžiosios gražuolės migdolinės akys jį stačiai pakerėjo. Jose atsispindėjo ne tik aistra bei protas, bet ir subtiliai rodomas pasitikėjimas savimi, būdingas moteriai, kuri gali sugundyti ką tik panorėjusi ir tai puikiai žino.

Šią valandą į Didžiąją aikštę plūdo turistai, studentai ir praeiviai; iš čia jie pasklis po senamiesčio gatveles. Didingas miesto grožis, prašmatnūs rūmai ir bažnyčios, plytų raudonis ir smulkiais vandens nugludintais akmenukais grįstos aikštės nuo seno traukė ir atvykėlius, ir vietos gyventojus.

Kavinėse ir užkandinėse vargiai galėjai berasti laisvą kėdę. Čia visus valdė amžinas noras pamatyti kitus ir patiems pasirodyti. Vyrai puikavosi tamsiais saulės akiniais, plačiai prasegtais marškiniais ir tvirta savikliova. Moterys nesivaržydamos demonstravo kojas. Kardonė vadino Boloniją Silicio slėniu, nes moterys čia tokios tobulos, kad be piktosios dvasios pagalbos tikrai neapsieita. Bet jaunoji gražuolė, sėdinti priešais, švytėjo tokiu natūralumu, kokio niekaip nesufalsifikuotum. Jį stačiai dusino jos artumas.

Kardonė negalėjo nepastebėti, kokiais smalsiais žvilgsniais juos varsto prie aplinkinių staliukų sėdintys vyrai, kurie, kaip ir jis, pasirinko šią vietą netoli Baltųjų rūmų, gurkšnojo kapučino kavą ar aperityvą ir dabar nesislėpdami gėrėjosi dama, sėdinčia prie jo stalelio. Ji kuo puikiausiai tiko šiai aplinkai, kur kitados reikalus tvarkė turtingi bankininkai, o dabar telkėsi prašmatniausios miesto parduotuvės.

Operos teatre Zambonio gatvėje kalbėdamas apie savo kūrybą, jis iškart pastebėjo tą moterį. Ji sėdėjo pirmoje eilėje ir kerinčia šypsena taip sutrikdė Kardonę, kad šis bemaž pamiršo, ko čia atėjęs. Tik vargais negalais susikaupė ir ėmė šnekėti į temą. Ir štai dabar Rozana – taip ji prisistatė – sėdi priešais jį gatvės kavinės krėsle sukeitusi kojas, nepakartojamu gestu braukia plaukus nuo kaktos ir užsisako puodelį espreso. Jaudinantis gyvenimo pojūtis užplūdo Kardonę, jis nusišypsojo nesitverdamas palaima. Koks malonus oras tokį vasaros vakarą! Kokios spalvos! Tiršta ochra. Cinoberio raudonis. Gelsvu auksu žėri vakaro dangus. Pribloškiantis Bolonijos spindesys. Kardonė stebėjo, kaip Rozana vienu gurkšniu ištuština puodelį ir atsargiai pastato jį ant stalo. Ant puodelio šono liko raudonas lūpdažio pėdsakas.

– Tai kaip vis dėlto tampama rašytoju? – paklausė ji, slėpiningai šypsodamasi.

Šiltas balsas tarsi aksominė pirštinė glostė jo pojūčius. Jis ėmė pasakoti apie savo darbą ir geros literatūros privalumus, o akys karštligiškai spindėjo; kai priėjo prie savo sėkmių, entuziazmas tiesiog paplūdo per kraštus. O Rozana? Čia ji tarsi ne visai suprato, apie ką kalba, čia vėl žvelgė draugiškai. Sykiais net lūpą prikąsdama, kad nesusijuoktų. O jau tų lūpų nepastovumas! Tai jos patemptos, tai suapvalėja arba susiaurėja, išblykšta ir vėl patamsėja, sakytum plevenančios liepsnos apšviestos. Kardonė būtų galėjęs prikibti, kad jos ir nosis ne romėniška, ir smakras ne klasikinis, bet žavingiems lūpų kampučiams niekas nebūtų atsispyręs.

Atrodė, jai tikra pramoga klausytis, kaip jis šokinėja nuo vienos minties prie kitos, tai painiojasi pametęs siūlo galą, tai postringauja ir gražbyliauja, kol galiausiai grįžta prie to paties, nuo ko pradėjo.

Padavėjas atnešė Kardonei dar vieną puodelį kapučino kavos ir pastatė ant ovalaus stalelio su juodo marmuro imitacijos viršum. Ant lėkštelės rašytojas rado sausainį. Atplėšęs pakelį ištraukė jį ir pasigardžiuodamas atsikando. Galvoje pajuto veriantį skausmą. Taip, kairėj pusėj, apačioj. Krūminis dantis! Žinoma, apsinuoginęs danties kaklelis, pamanė sau; derėjo eiti pas gydytoją, o ne flirtuoti su nauja pažįstama.

– Jums negera?

– Ne, nieko tokio... – atsakė išsiblaškęs ir pabandė liežuvio galiuku užčiuopti dantį.

– Tikriausiai jus persekioja gerbėjos, – nutraukė jo tyrimus Rozana, sugrąžindama į tikrovę.

– Sakyčiau, dar pakenčiamai, – atsiliepė Kardonė ir atlaidžiai nusišypsojo. Jis žinojo, kad turi pasisekimą tarp moterų. Ir kad vis dar atrodo patraukliai, nors jam jau keturiasdešimt penkeri. Bet į tokius dalykus per daug nesigilino ir neteikė jiems ypatingos reikšmės, nenorėjo nė sau pačiam prisipažinti, jog džiaugiasi kiekvienu susižavėjusių moterų žvilgsniu, ypač per literatūros vakarus ir viešus pasirodymus.

Manė šitiek dėmesio sulaukiąs dėl literatūrinio talento ir tuo džiaugėsi. Neneigė, kad tas įvertinimas smarkiai kelia jo savimonę. Bet pastebėjęs, kad juo domimasi ne kaip menininku, o kaip vyriškiu, nusivildavo. Jam patiko paslaptingoji rašytojo aureolė, jo egocentrišką asmenybę maloniai glostė damų rodomi pasigėrėjimo ženklai.

Ir vis dėlto bendraudamas su gražiomis moterimis kai kada beviltiškai sutrikdavo – tiesą sakant, nežinojo, kaip su jomis elgtis. Bet šiandien, matyt, pats nelabasis sugundė po paskaitos užkalbinti pirmoje eilėje sėdėjusią ponią ir pakviesti ją į kavinę. Juk iš tiesų jis skaitė tik jai vienai, stengėsi uždegti ją savo įkarščiu ir aistra, o dabar, sėdint priešais ir žiūrint jai į akis, žemė slydo iš po kojų vien nuo minties, kad ta moteris jam nepasiekiama. Tad labai nustebo, kai ji meilingai paėmė jam už rankos ir draugiškai spustelėjo.

– Ar galėčiau vadinti jus Robertu? – paklausė. Aksominis jos balsas visai išmušė iš vėžių.

– Žinoma! – Vyriškį kaipmat užplūdo sunkiai suvaldomas pergalės džiaugsmas. Uždėjo savo ranką ant josios: juk vyro geismas negali tapti įžeidimu, argi ne?

– Ar jūsų žmona niekuomet neateina į jūsų paskaitas? – paklausė Rozana, lyg ir netyčia atitraukė plaštaką ir perbraukė per vešlius savo plaukus.

Kardonė šyptelėjo sielos gilumoj. Norėdamos kažką sužinoti, visos moterys griebiasi tų pačių gudrybių! Jam regėjosi, kad Rozanos žvilgsnis meilus, o kūnas žada atsiduoti. Ir vis dėlto kiek apmaudu, kad jos balse – jokio smalsumo, o tik vos juntamas priekaištas. Tarsi perskaičiusi jo mintis, ji pridūrė:

– Jūs tikrai šauniai atrodot. Iš patirties žinau, kad tokie vyriškiai kaip jūs turi žmoną ar bent jau draugę. Kai kada – ir abi.

– Dio mio! Aš nevedęs, – pasipiktino Kardonė. – Ir draugės neturiu, – pridūrė energingai.

Rozana iš nuostabos suraukė tarpuakį.

– Vadinasi, gyvenat vienas?

Ji tiriamai nužvelgė Kardonę, pažiūrėjo į svajingas akis, kurios bemat patamsėja jam supykus, į putlias vyriškas lūpas, kurios moka vaikėziškai šypsotis, bet kietai susičiaupia, kai kas nors nepatinka. Pirštai ilgi ir grakštūs, plaštakos didelės ir minkštos; matyti gyslos, pulsuojančios po oda. Liemuo lieknas, rašytojui gal net kiek per atletiškas, oda įdegusi saulėje lyg žmogaus, ką tik atvykusio iš kaimo. Tamsūs, kone juodi plaukai savotiškai kontrastuoja su išraiškingomis mėlynomis akimis – Rozanai jis priminė nenaudėlį, kurį verta pamilti.

Kardonė bemaž fiziškai juto kritišką jos žvilgsnį ir atsisėdo tokia poza, kuri, jo nuomone, jam labiausiai pritiko. Atsakyti neskubėjo – laukė, kol ji nesivaržydama baigs jį apžiūrinėti.

– Ne. Gyvenu bute drauge su bičiuliu, senamiesčio centre, Šventosios Liucijos skersgatvyje, netoli Šventojo Dominyko bazilikos. Karlas – rašytojas, kaip ir aš. Mudviem stačiai pasisekė, kad susipažinom. Nuostabiai papildom vienas kitą, ypač darbe. Sakyčiau, sutampa mudviejų ritmas.