Claudio Mancini - Mala vita

– Ar bent nutuokiat, kokių pasekmių šios nakties elgesys turės ne tik jums, bet ir man? Kaip jūsų dingimas atsilieps politikai? Toji žiurkė, kaip vadinate sekamą subjektą, gali sukelti politinę laviną. Ar numanot, kur jis dabar galėtų būti?

Montolijus tylėjo ir iškalbingai šypsojosi.

– Po velnių, tenente , praverkite burną!

– Teikitės suprasti, kad politiniai padariniai nėra tai, kas mane labiausiai domintų šią valandą. Man svarbesnis klausimas: kada tai prasidėjo? Pasišnekėkim vyriškai. Juk dabar niekas mūsų negirdi.

– Malonėkite kalbėti aiškiau, Montolijau! – sušnypštė Fesonis, žvelgdamas į savo pavaldinį. – Kur link sukate?

– Kalbu apie jus ir savo žmoną. Nuo kada... – ramiai pradėjo vyresnysis leitenantas.

Ūmai stojo ledinė tyla. Fesonio veidas virto abejinga kauke.

– Ne visai jus suprantu...

– Ak, signore , jūs puikiausiai mane suprantat! Nors mudu buvome įpareigoti dirbti kartu, liepiat man vienam stebėti subjektą, o pats kuo ramiausiai krušatės. Klausiu be užuolankų: nuo kada miegat su mano žmona?

Fesonis akivaizdžiai stengėsi susiimti. Nervingai prisidegė cigaretę.

– Paklausykit, Montolijau... Visa tai – siaubinga klaida. Matyt, jus klaidingai inform...

– Užsičiaupkit, Fesoni! – šiurkščiai nutraukė viršininką jaunasis karininkas. – Aš viską žinau. Žmona man prisipažino. – Jo veidą iškreipė karti šypsena, o rankos drebėjo nuo tvardomo įniršio. Kyštelėjęs ranką į kelnių kišenę, išsitraukė auksinį Diupono žiebtuvėlį ir tėškė ant stalo priešais Fesonį. – Jūsų, argi ne? Išgraviruotas jūsų vardas...

Pulkininkas buvo besiekiąs žiebtuvėlio, bet Montolijus uždengė jį delnu.

– Kur jį radot?

– Kaip tyčia gulėjo miegamajame ant naktinio staliuko. – Montolijus sviedė daikčiuką pulkininkui. – Taip sakant, užsirūkėt ir palikot. Labai neatsargu, colonnello !

– Ššš... – ėmė tildyti jį Fesonis.

– Taigi, – pro dantis iškošė vyresnysis leitenantas, – noriu iš jūsų paties išgirsti, kada tai prasidėjo.

– Prieš tris mėnesius, – nebesigynė pulkininkas Fesonis. Nors jo veide vis dar atsispindėjo baimė ir nuoskauda, vėl grįžo išdidus pasitikėjimas savim, taip gerai pažįstamas Montolijui. – Nemanykit, kad tai buvo vien mano užgaida! Džulija pati pasisiūlė.

– Stronzo! – sušnypštė Montolijus ir taip sugniaužė kumščius, kad net krumpliai pabalo. – Kad nebegirdėčiau savo žmonos vardo iš tavo lūpų, o jei ne – išmalsiu tau dantis!

Fesonis susigūžė ir įsmeigė priešišką žvilgsnį į Montolijų.

– Kol kas aš dar jūsų viršininkas!

– Svarstau, ar patvarkai kiekvieną, kuri nespėja nuo tavęs pasprukti, ar tik savo pavaldinių žmonas. – Jaunojo karininko akyse pleveno grėsmingos liepsnelės. Jis staiga ėmė nepagarbiai tujinti viršininką ir atvirai rodė neapykantą, lūpos tik virpa.

– Valdykitės! O gal norit pakliūti į karo tribunolą?

– Taip ir žinojau, kad nesi vertas vadintis vyru! Tu – niekingas šūdo gabalas. Įžūli niekšinga kiaulė, prisidengianti aukštesniu kariniu laipsniu. Kaip tu apskritai jį užsitarnavai?

Fesonis pašoko ir kariškai išpūtė krūtinę.

– Teikitės išprausti kailį savo žmonelei Džulijai! Jei nemokate atskirti tarnybinių reikalų nuo privačių, mūsų dalinyje jums ne vieta – Pulkininkas prisiartino prie pavaldinio. – Malonėkite atsistoti, kai kalbu su jumis, tenente Montolijau!

Vyresnysis leitenantas demonstratyviai lėtai atitraukė kėdę per sprindį nuo stalo, atsilošė ir ėmė įžūliai sūpuotis.

– Reikalauju, kad nedelsdamas grąžintumėt man techninę įrangą, kurią esat gavęs užduočiai vykdyti.

– Čia tai jau jūsų stilius! – Montolijus nusikvatojo jam į akis. – Dar pasidžiaugsite savo žaisliukais, signore !

– Rytoj priešpiet prašom prisistatyti į generolo Pelodos priimamąjį ir pateikti raportą apie vakarykštį vakarą! Be to, įsakau iki to laiko perduoti man visą karinę įrangą, kurią turite. Jei paaiškėtų, kad ko nors neįvykdėte tiksliai pagal mano nurodymus, jūsų karjera slaptojoje karinėje tarnyboje būtų baigta. Ar supratot?

– Tikrai taip. – Sandras Montolijus dėbtelėjo į grindis, paskui tarsi sulėtintame filme pakėlė galvą ir bjaurėdamasis įsispitrėjo Fesoniui į akis. – Kokį raportą, jūsų nuomone, turėčiau pateikti? Ar apie tai, kaip praleidote vakarykštį vakarą su mano žmona?

– Kazagrandė patvirtins, kur aš buvau, – džiūgaudamas atkirto Fesonis. – Jis visuomet patvirtina tai, ką jam liepiu. Negi dar nesupratot?

Montolijus staigiai atsistojo, įsikišo žiebtuvėlį kišenėn ir brūkštelėjo ranka per apsiglamžiusias kelnes.

– Dar pažiūrėsim, – metė šaltai, sviedė nuorūką Fesoniui po kojų ir išėjo iš terasos.

Fesonis lydėjo akimis vyresnįjį leitenantą tol, kol šis dingo iš akiračio, paskui iš vidinės švarko kišenės išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko numerį.

– Kazagrandė? Čia aš, Fesonis, – tarė prislopintu balsu. – Privalai padaryti man paslaugą. Mūsų dalinyje yra pašvinkęs kiaušinis. Jis baisiai dvokia. – Pulkininkas kiek pasiklausė, ką jam atsako pašnekovas, bet tuoj jį nutraukė: – Ką tik mačiausi su Montolijum. Judu šiąnakt stebėjote mūsų sekamą subjektą, ar ne?

– Taip, – aiškiai nuskambėjo atsakymas. – Maždaug iki dešimtos trisdešimt. O tada iš kažkur atsirado nežinia koks tipelis ir Montolijus su juo labai draugiškai pasišnekėjo. Manyčiau, tai buvo įtartinas susitikimas, ko gero, su informatorium.

– Ar tu jį pažinai? Gal esi tą žmogų matęs anksčiau?

– Ne, – atsakė Kazagrandė. – Bet jis pasakė kažką svarbaus. Aiškiai mačiau. Po poros minučių abu dingo netarę man nė žodelio.

– Vienas iš mūsų varžovų?

– Nesąmonė! – atšovė Kazagrandė. – Juk tuos pažįstam, visus lig vieno! Kodėl klausi?

– Ne tavo reikalas. Stebėk akylai! Montolijus ką tik išėjo iš restorano. Turėtų tuoj tuoj praeiti pro tavo mašiną. Mink jam ant kulnų! Man reikia žinoti jo ketinimus.

– Kaip tai suprasti? – sušuko Kazagrandė į telefoną. – Ar negana to, kad turiu terliotis su tais vaikėzais iš SISDE? Jų čia gyvas velnias.

Fesonis įsiutęs sugniaužė kumštį.

– Teikis daryti, ką tau sakau! – riktelėjo vos tvardydamasis. – Atrodo, Montolijus bus perbėgęs pas anuos.

– Ką jis padarė?

– Perbėgo. Tikriausiai tapo kurmiu. Gali kelti pavojų mūsų akcijai. Dar, ko gero, susitiks su mūsų sekamuoju. Jei mano įtarimai teisingi, turėsime rūpesčio.

Pašnekovas suglumęs tylėjo.

– Ar supratai? – įsakmiai perklausė Fesonis.

– Matau jį, – atsiliepė Kazagrandė.

– Tada, dėl Dievo meilės, nepamesk jo iš akių! Montolijus – ne koks naujokas...

Flirtas Bolonijoje

Kardonė akimirkai pertraukė egzaltuotą savo žodžių laviną. Moteris, sėdinti prie jo staliuko ir kaitinanti jam kraują, tikrai ne iš prastųjų: pernelyg jau brangūs kvepalai, grandinėlė ant kaklo, išskirtinė suknelė. Kardonė susigriebė per daug atvirai į ją spoksąs. Sutrikęs ėmė ieškoti kišenėj cigarečių, šyptelėjo slėpdamas sumišimą. Staiga pajuto, kaip daužosi širdis, o tai reiškė, kad šiai moteriai lemta turėti įtakos jo gyvenimui. Gal net iš esmės jį pakeisti.

Jis žavėjosi tobulu grožiu, kurį matė priešais. Pailgas veidas, gaubiamas ilgų, juodų kaip anglis plaukų, kurie neklusniomis bangomis krito jai ant pečių, buvo mažumėlę rytietiškas, o žvilgsnis kaitino kraują. Prigludusi balta suknelė pabrėžė dailią figūrą – šitaip rafinuotai drabužius geba kurti tik aukštosios mados meistrai. Prisimerkęs jis nučiuožė jos kūno linijomis. Stamantrios krūtys, putlus dubuo ir grakščios kojos, apautos beprotiškus pinigus kainuojančiais bateliais, žadino slaptus jo troškimus. Sijono apačia plaikstėsi kiek žemiau kelių, o vienoj pusėj buvo praskiepas. Kai jis tarytum netyčia vis pasilenkdavo į šoną, išvysdavo pasakišką vaizdą.