Claudio Mancini - Mala vita

– Rašymas yra nepagydoma liga, – tarė jis. – Nežinojot?

Ji skardžiai nusijuokė ir nepatikliai papurtė galvą.

Kardonė įsispitrėjo Rozanai į akis.

– Manot, galėčiau priglusti kokiai neskurstančiai mūzai prie vystančios krūtinės?

– Na, ką jūs! Negi taip ir neatversite širdies? Iš bado ir sausa duona gardu.

– Taip išduočiau pats save, – pasipiktino jis.

– Aš tik norėjau jus truputį paerzinti. – Rozana taikingai palietė jo alkūnę ir paguodė žvilgsniu. – Gyvenimas yra neteisingas, vargšeli mano poete! Net ir išdavikams.

– Ne tik gyvenimas, bet ir recenzentai. Tačiau ko aš čia purkštauju? Pagaliau juk kiekvienas rašytojas turi teisę pasirinkti kompetentingą savo kūrinio aiškintoją.

– Kaip galėčiau jus vėl nuraminti? – juokėsi Rozana.

Gailisi manęs, pagalvojo Robertas.

– Užvis mažiausiai trokštu jūsų užuojautos, – šiurkščiai atšovė jis ir įsižeidęs atitraukė ranką, bet tuoj ėmė graužtis taip stačiokiškai pasielgęs.

– O ko gi kito tikėjotės? Visuose jūsų žodžiuose skambėjo nusivylimas, sakytum skundėtės visu pasauliu. Jūs esat cinikas, Robertai, įžeistas individualistas.

– O aš maniau, kad jums patrauklus. Bent jau neatsisakėt, kai pakviečiau.

– Dio mio , Robertai! – Rozanos kaktoje įsirėžė dvi raukšlelės. – Matau, kad patinku. Laikot mane patrauklia, verta dėmesio ir kaip beįmanydamas stengiatės padaryti man įspūdį. Bet aš nė trupučio neabejoju, kad Bolonijoje nesu vienintelė jums patinkanti moteris. Toks vyras kaip jūs beregint susiras išvaizdžią damą. Supraskite mane teisingai: nesu šventoji, bet nedėkit į mane jokių vilčių. Mūsų vertybės, mūsų siekiai visiškai skirtingi. Gal jums ir jūsų aplinkos žmonėms tai pasirodys niekinga, bet aš mėgstu pinigus ir prabangą, nė neįsivaizduoju, kaip galėčiau jų atsisakyti, o ir nenoriu. Todėl jums galėčiau pajusti daugių daugiausia simpatiją ir primygtinai prašau gerbti tokį mano nusistatymą.

– O kaip iš anksto sužinojote, ką galėsim ar negalėsim vienas kitam pajusti? Neapykanta kartais netikėtai virsta meile, simpatija – antipatija, palankumas – priešiškumu. Niekas negali numatyti, ar jausmai dėl kokios nors dingsties nepasipriešins valiai. Be to, pažįstat mane vos tris valandas. Tad kodėl esat taip tvirtai įsitikinusi?

– Todėl, kad skurdas užkrečia labiau nei liga. Negirdėjot patarlės: vargšui – studijos, turtingam – diplomas?

Rozanos veidas tapo griežtas, ir Kardonė nebedrįso prieštarauti, nors ant liežuvio galo sukosi šimtai argumentų, kuriais gal būtų pavykę ją įtikinti. Atviri ir aiškūs jos žodžiai slopino jo kovingumą, bet kurstė pyktį.

– Patarlės... – metė jis paniekinamai.

– Tiẽsos! – atkirto ji rimtai. – Ir vadinsiu tiesomis tol, kol įrodysit man, kad yra kitaip.

Ir vėl Kardonė pasijuto įveiktas. Ranka parėmęs smakrą žvelgė į tolį. Gražioms moterims derėtų gimti be liežuvio, o protingoms – be veido, šovė į galvą mintis.

– Atrodot kaip primuštas šunelis, – išgirdo Rozanos žodžius. Jos balse aiškiai skambėjo priekaištas. – Liūdname jūsų žvilgsnyje, Robertai, slypi daug neįgyvendintų troškimų. Gal vertėtų pasvarstyti, kaip pakeisti savo gyvenimą? – Ji nukabino rankinę nuo kėdės atkaltės, pasirausė jos gelmėse ir pasidėjo ant stalo automobilio raktelius. – Žinote, Robertai, jūs šiek tiek primenate mano tėvą, – taikingai kalbėjo ji.

– Tas „primenate mano tėvą“ – kol kas delikačiausia mano girdėta moters užuomina, kad man jau metas į atsargą.

– Ir labai nusivylėt? – paklausė Rozana, žavingai šypsodamasi.

– Tiesiog nežinau. Na... gal šiek tiek, – atsakė Kardonė. – Pasijutau kaip romantiškas idiotas, bet gal mudviem tiesiog reikėtų daugiau laiko, kad geriau pažintume vienas kitą.

– Gal jau eikim? – pasiūlė ji, pamačiusi klausiamą Kardonės žvilgsnį. – Aš tik įmesiu į mašiną naują kvitą už stovėjimą. O paskui norėčiau jus pakviesti, jei niekur neskubat.

Kardonė nustebęs kilstelėjo antakius.

– Žinau šaunų restoranėlį visai čia pat, – toliau kalbėjo ji abejingu balsu. – Tenykštis virėjas gamina nuostabų avienos kepsnį. Tai bus mano mažytė padėka už puikų literatūrinį vakarą ir malonią jūsų draugiją. Ir jokių ne ! Juk žinau, kad jūs alkanas.

Taip, jis buvo alkanas. Ir netikėtai pasijuto toks mažas ir menkas. Užvis labiau dabar troško tapti nematomas, o dar geriau – keliauti namo. Bet neįstengė pakilti ir eiti sau. Rozana turėjo kažką magiško, kažką tokio, nuo ko jis nepajėgė atitrūkti, o ir nenorėjo. Kurgi dingo jo savigarba, jo išdidumas? Jis tik linktelėjo ir pamojo padavėjui ketindamas susimokėti.

Ūmai Kardonės švarke suskambo Bethoveno „Elizai“. Jis įkišo ranką į vidinę kišenę ir išsitraukė mobilųjį telefoną.

– Pronto?

Rozana girdėjo, kaip susijaudinęs kalba kažkoks vyras. Kardonė mirtinai išblyško. Norėjo kažką pasakyti, bet gavo įsiterpti tik tada, kai pašnekovas stabtelėjo.

– Po dešimties minučių būsiu, – dusliai ištarė ir priblokštas padėjo telefoną ant stalo.

– Blogos naujienos? – paklausė jinai.

– Taip atrodo... – linktelėjo jis ir pasitrynė kaktą. – Karlas, mano draugas, tiksliau, buto kaimynas... – Jo veidas suakmenėjo. Norėjo dar kažką pasakyti, bet įstengė tik nervingai krustelėti. – Turiu tučtuojau lėkti, – ištarė paskubom. – Labai atsiprašau... – Apsidairė, bet padavėjo – niekur nė kvapo. – Ar galėtumėt atsiskaityt už mane? – paklausė Rozaną, nužvelgdamas tuščius kavos puodelius.

Rozana linktelėjo, vėl pasirausė rankinėje ir per stalą padavė jam vizitinę kortelę.

– Mes dar pavakarieniausim. Tik paskambinkit man!

– Ačiū, – kimiu balsu padėkojo Kardonė. – Būtinai jus susirasiu. Pažadu!

Jis įsidėjo kortelę į švarko kišenę ir pakilo taip skubėdamas, kad vos neapvertė kėdės.

– Arrivederci!

Kardonė galvotrūkčiais puolė į judrią gatvę, vargais negalais brovėsi pro vėžliojančius praeivius, reikalų genamus verslininkus ir slampinėjančius turistus. Tūžo ant savęs ir tuo pat metu baisiausiai nerimavo dėl Karlo skambučio. Nesuprato, kodėl draugas liepė jam įeiti į namus būtinai pro užpakalines duris. „Gink Dieve, nepasirodyk prie paradinių durų“, – perspėjo Karlas prieš padėdamas ragelį.

Kardonė įsuko į ramų skersgatvį ir paspartino žingsnį. Skubėjo siauromis, lyg išmirusiomis gatvelėmis, o galvoj blaškėsi neramios mintys. Susitikimą su Rozana užtemdė nelemtas šešėlis. Galbūt... Jei būtų veikęs veržliau, ko gero, būtų daugiau laimėjęs iš šito vakaro. Kuo arčiau namų, tuo labiau kraują kaitino Rozanos vaizdas. Sykiu augo ir nenusakoma baimė, kuri vis stiprėjo žingsniuojant po begalinėmis Bolonijos arkadomis. Robertas vėl prisiminė Karlo balsą. Niekuomet anksčiau nebuvo girdėjęs jo tokio susijaudinusio. Bet ir vėl vaizduotėje iškilo Rozanos paveikslas, o fantazija kurstė beviltišką geismą.

Po kelių minučių Kardonė jau drožė per Mingečio aikštę, tada pasuko į Kastiljonės gatvę ir priėjo siaurą gatvelę. Jis gyveno padrikai užstatytame Bolonijos senamiesčio kvartale, kurio namai švytėjo visais raudonų ir geltonų dažų atspalviais. Roberto butas buvo name Šventosios Liucijos skersgatvyje, bet giliau kieme.

Pamatęs minią žmonių, sustojo kaip įbestas. Kelios grupelės stoviniavo prie pat įėjimo į jo namą, kiti lakstė, šūkalojo ir skeryčiojosi lyg patrakę. Skersai gatvę tysojo visas pluoštas kabelių. Kelios kameros buvo nukreiptos į namą. Dviem galingais prožektoriais apšviesta reporterė kažką komentavo į mikrofoną, o paskui mostelėjo į viršutinius aukštus. Name buvo kažkas įvykę, ir tas įvykis, matyt, susijęs su Enriku, Roberto Kardonės broliu. Tik dabar Robertas atkreipė dėmesį į televizijos vagonėlį, kuris stovėjo užtvėręs gatvę. Ant jo matėsi mėlynas užrašas: RAI Uno Televisione .