Claudio Mancini - Mala vita

– Ak šit kaip, – Rozanos lūpos įtartinai krūptelėjo. – Vadinasi, jūs esat... – ji stabtelėjo, nerasdama reikiamo žodžio. – Vadinasi, jūs turit potraukį vyrams...

Nors imk ir vožk antausį sau pačiam! Juk pats aiškino taip, tarsi tyčia norėtų būti klaidingai suprastas. Kita vertus, jam patiko Rozanos atvirumas. Nevykusiai bandydamas ironizuoti, skubiai paaiškino:

– Ne, aš ne homoseksualus, o nuo vedybų iki šiol teko susilaikyti. Jūs gi pati žinot: padorus butas Bolonijoje kainuoja pasakiškus pinigus. Rašytojo profesija nekelia euforijos nė vienai moteriai, kad ir kaip linkusiai susisaistyti; visos žino, kad iš rašymo nepraturtėsi.

– Norit man akis apdumti, ką? Užtenka prisiminti Džoaną Rouling ir jos „Harį Poterį“...

– Bet aš esu Robertas Kardonė, rašau socialinius kritinius romanus ir rimtus probleminius kūrinius, o tai visai kas kita! Bandau lygiuotis į didžiuosius rašytojus, tokius kaip Stefanas d’Arigas, Antonijas Tabukis arba Umbertas Ekas.

– Oho, kaip rimta! Bet ką tai reiškia praktiškai? – neatlyžo Rozana. Tamsiose jos akyse blykstelėjo pašaipėlė.

Kardonė akimirką sutriko. Pokalbis krypo vis nemalonesne linkme; rodėsi, tarsi Rozana bandytų jį pašiepti. Jis vėl pažvelgė jai į akis. Jų žvilgsniai susitiko, ir Kardonės širdis staiga ėmė daužytis lyg pašėlusi. Tą plakimą jis suvokė kaip įsakymą išmesti iš galvos viską, išskyrus ją. Dieve mano, betgi ji išties graži! Nuo Rozanos nosies, plonos ir tiesios, iki putlių lūpų kampučių nusidriekė vos žymios juoko raukšlelės, vešlūs antakiai virš aksominių tamsiai rudų akių šoktelėjo viršun, lyg ją būtų nustebinęs netikėtas Kardonės patosas. O Kardonės neapleido įkyri mintis, kad jis priverstas be galo atsiprašinėti ir teisintis. Jam nesisekė užgniaužti ironijos, ir dėl to buvo apmaudu.

– Žinot, man ir devyniasdešimt aštuoniems procentams visų rašytojų galioja kiti dėsniai. Vos tik apsisprendi imtis kūrybos ir tampi rašytoju, šeima tave atstumia. Autoriaus duona neskalsi, ir kūrėjui bemaž neišvengiamai tenka skursti, misti daugiausia uogomis, šaknelėmis bei medžių žieve ir tik sekmadieniais pavyksta pasilepinti atšildytu sūrainiu. Arba kapučino kava, jei pasitaiko tokia moteris kaip jūs.

– Ak, pataikūne! – šnipštelėjo Rozana ir nušvito. – Vis dėlto negaliu įsivaizduoti, kad gyventumėt pusbadžiu.

Tik dabar Kardonė pastebėjo, kad jos viršutinis žandikaulis truputį atsikišęs į priekį, todėl tardama žodžius su dusliuoju s mažumėlę švepluoja, tačiau tai tik paryškina jos žavesį.

– Žinoma, mano skurdas kol kas pradinės stadijos, bet kai pagalvoji apie lyrikus... – Jis nutaisė mąslų veidą. – Štai mano bičiulis Karlas – geriausias pavyzdys.

– Ir ką jau tie lyrikai?

– Baisu, patikėkit! Jiems galioja taisyklė: kuo prašmatnesnės eilės, tuo liesesnis valgis. Tai dar viena priežastis, kodėl mudu susibūrėm į savišalpos bendrovę.

Rozana skardžiai susijuokė.

– Kitaip sakant, jūs alkani ir aš turėčiau abudu menininkus pakviesti pietų.

Jos žvilgsnis nučiuožė užskalbtais tamsiai mėlynais jo marškiniais iki pabrizgusių rankogalių, užgriebė nebemadingas kelnes ir sustojo ties nunešiotais mokasinais.

– Jums neprošal ir nauji batai... – konstatavo trumpai drūtai.

Kardonei dingtelėjo, kad jo ironiją Rozana galėjo suprasti kaip paslėptą kaulijimą.

– Aš ne tai turėjau omeny, – atšovė jis.

– O aš jums batų ir nepirksiu, – atsakė ji pašaipiai ir provokuojamai nužvelgė nukleiptas jo pakulnes.

Kardonė parietė kojas po stalu. Jis buvo sutrikęs, bet veltui bandė tai slėpti. Dar niekada jokia moteris nebuvo taip atvirai jam parodžiusi, ant kurios visuomenės pakopos regi jį stovintį. Nors atrodė išdidus ir stengėsi viską nuleisti juokais, širdies gilumoje pajuto nuoskaudą.

– Batus dar šiaip taip įperku, – tarė apsimestinai abejingai. – Regis, ne taip mane supratot. Mano prioritetai kitokie nei daugumos. Man nerūpi naujausios mados, galingi automobiliai ar vasarnamiai Rivjeroje, aš nesivaikau pinigų. Rašymas – štai mano gyvenimas! Jis teikia didžiausią laisvę, kokią tik galiu įsivaizduoti. Ar yra kas gražesnio už galimybę nusivesti žmones į kitus pasaulius, užkerėti juos savo apsakymais? Žinot, Rozana... – Jis palinko prie jos ir aistringai kalbėjo toliau: – Savo vaizduote galiu perkelti kalnus, suteikti skaitytojams laimės, nes padovanoju jiems keletą nuostabių valandėlių ir atitraukiu nuo slegiančios kasdienybės. Aš tuo įsitikinęs. Argi mano paskaita šį vakarą jums nepatiko?

– Jūsų istorijos mane sužavėjo, – atsakė ji, įsmeigdama pasigėrėjimo kupiną žvilgsnį.

O jis prisiminė graikų sofisto Lukiano žodžius: Erotas – tai smurtaujantis tironas. Taip ir yra, tarė sau Kardonė, pažvelgęs Rozanai į akis.

– Supraskit, – toliau kalbėjo jis, – kai matau, jog mano knygos žmonėms šį tą reiškia, jaučiuosi laimingas. Naujų batų pora arba dizainerio sukurtas kostiumas, palyginti su tuo, – niekis. Žinau, kad savo senais apdarais įspūdžio nepadarysiu. Bet kitaip nebus. Ne tik praktiškumo stoka pakiša koją svajotojams, tokiems kaip aš. Kai kam nepatinka ir mano drabužiai. Bet argi dėl to esu mažiau reikalingas visuomenei negu banko direktorius arba koncerno vadybininkas? Juk jau Leninas yra sakęs: „Kas nesvajoja, nesukurs nieko naujo.“

– Na ir? Ar gerai perkamos jūsų knygos?

Vienu vieninteliu taikliu klausimu, trumpai drūtai ir be jokių įmantrybių ši moteris paguldė jį ant menčių. Kardonei sukilo pyktis.

– Deja, ne.

Tas jo „ne“ nuskambėjo šiurkščiai. Rozanos klausimas privertė jį pajusti, koks yra pažeidžiamas, juolab kad pats buvo įsitikinęs, jog niekas, išskyrus bičiulį Karlą, deramai neįvertina jo gebėjimų.

– Jeigu atsidėjai literatūrai, neišvengiamai atsidursi tarp ryklių. Talento, vaizduotės, kūrybingumo ir net gyvos aistros nepakanka sėkmei.

Rozana iš nuostabos kilstelėjo kairįjį antakį ir vėl suraukė nosytę.

– Argi?

– Leidykla padarys didelę paslaugą menininkui, jei užtikrins visuomenę, kad jį augino lesbietė motina ir todėl jis jau daug metų serga bulimija, kad jo sesuo parsiduoda gatvėje, o tėvas už pedofilinius polinkius sėdi kalėjime. Tik su tokia biografija gali išgarsėti literatūros scenoje. O jau tikru bestseleriu tampa knyga, kurios autorė yra seksuali dvidešimt dvejų metų mergina, užsimojusi rašyti memuarus. Pernelyg daug yra neišmanėlių, nevertinančių geros literatūros.

Rozana kiek pakreipė galvelę ir pervėrė jį skvarbiu žvilgsniu.

– Čia jūs taip atsilyginat man už apgailėtinus batus? Ką gi, mielasis, suprantu jūsų nusivylimą.

– Aš nesu nusivylęs, – patikino jis, – tik sakau, kaip yra.

Ji šiltai pažvelgė į Robertą, lyg norėtų jį nuraminti.

– Šiaip ar taip, jūs, kaip rašytojas ir mąstytojas, galite mėgautis tuo, kad priklausote dvasiniam elitui, nors ir negaunate banko kredito. Bet galite tai pakeisti, argi ne? – Rozana pasitaisė sijono kraštą, kuris buvo pasislinkęs aukštyn ir atidengęs šlaunį. – Iš principo turit galimybę rinktis: arba rašyti knygas, atitinkančias laiko dvasią, ir tokiu būdu užsitikrinti pragyvenimą, arba gurgiančiu pilvu skelbti iškilias tiesas, nors atsiras mažai norinčių jas skaityti. Tokiu atveju jums reikėtų pasiryžti ir vesti turtingą moterį! Būtų idealus sprendimas.

Nuo tų žodžių Kardonė prarado žadą.

– Prašom atnešti man dar vieną kapučino kavos, – šūktelėjo pro šalį skubančiam padavėjui, stengdamasis užgniaužti irzlumą ir surinkti pakrikusias mintis. Nelengva kapotis su tokia aštrialiežuve!