Claudio Mancini - Mala vita

– Grasai, – tarė vienas vyras, – čia, apačioj, žmonių nėra.

Dabar juodu ėmė artėti. Atsargiai šlepsėjo laiptais. Topolina nebeįstengė nei mąstyti, nei apskritai kažką jausti. Ją sukaustė siaubas, užėmė kvapą. Karštligiškai ieškojo išeities.

– Grasai, – vėl sududeno šaižus balsas. – Ar mergšė viršuje?

Grasas neatsakė, o jo žingsniai vis artėjo...

Pulkininkas Fesonis

Belmontės gatvė, restoranas „Balnakilpė“. Jo sode ant stalelio, užtiesto baltu damastu, šalia kavos puodelio ir tuščios lėkštės gulėjo krūvelė naujausių laikraščių. Dauguma jų atrodė lyg paskubom perversti ir vėl bet kaip sulankstyti. Tą ankstyvą priešpietę gurmanų pamėgtame restorane „Balnakilpė“, įsikūrusiame prie pat vandens, buvo nedaug svečių. Tie, kurie atėjo, matyt, bus nusprendę iki vidudienio kaitros pasėdėti čia, paplepėti gurkšnojant kamparį su gazuotu vandeniu arba ledinį aranciata , o gal nusiteikti nuostabiai, ramiai dienai.

Amforų su gėlėmis ir vešliai žydinčiais oleandrais apsupta terasa žvelgė į įlanką. Niekas neužstojo įspūdingo vaizdo į valčių prieplauką, kurioje nuo švelnaus vėjelio sūpavosi elegantiškos prabangios jachtos. Tolumoje stūksojo Monte Pellegrino 6– status jo šlaitas šovė į giedrą dangų tarsi milžiniška vientisa uola.

Prašmatniu tamsiai mėlynu kostiumu vilkintis vyriškis atsainiai sukeitė kojas, atpalaidavo šilkinį kaklaraištį ir atsisegė viršutinę marškinių sagutę. Po margais skėčiais tebebuvo maloniai vėsu, bet netrukus užplūsianti kaitra išvarys žmones iš terasos. Elegantiškas kostiumas, pasiūtas pagal užsakymą, rankų darbo juodi pusbačiai iš ploniausios odos, firminiai marškiniai, iš po rankogalio švysčiojantis brangus šveicariškas laikrodis – visi tie aksesuarai, derantys įžymybei, liudijo rafinuotą skonį ir norą pasirodyti madingam. Galėjai pamanyti, kad čia pasimatymo laukia klestintis verslininkas, nestokojantis pinigo. Jis žiūrėjo į tolį, tenai, kur į plačią įlanką iš aukštybių it kokia Palermo valdovė žvelgė šviesiai rausva Castello Utveggio 7, tvirtovė dantytais kuorais.

Iš pažiūros nerūpestinga veido išraiška ir kariškai kruopštus sklastymas slėpė tikrą šio žmogaus prigimtį. Gilios raukšlės nuo nosies sparnelių iki lūpų kampučių įdėmiam stebėtojui pasakytų apie karčią jo gyvenimo patirtį: trisdešimt penkeri gyvenimo metai neprabėgo be pėdsako. Visa išvaizda, laikysena, o labiausiai akys spinduliavo arogantišku cinizmu, šis žmogus beatodairiškai troško valdžios, buvo pratęs įsakinėti ir nurodinėti.

Jis nekantriai žvilgtelėjo į rankinį laikrodį ir apsidairė. Tuščia. Išsitraukė iš švarko kišenės sumaigytą pakelį cigarečių „Camel“, vieną prisidegė ir nevalingai numetė dėžutę ant stalo. Nesitverdamas piktumu sugriebė pirmą pasitaikiusį laikraštį, peržvelgė antraštes, dar kiek pavartė ir nusviedė prie kitų, jau skaitytų. Ištiesė ranką į Sicilijos bulvarinės spaudos leidinuką, bet tuo metu pamatė spėriu žingsniu atžirgliojantį jauną išstypėlį.

– Salve , Fesoni, – pasisveikino tas šypsodamasis, klestelėjo ant kėdės priešais užkalbintąjį ir smalsiai nužvelgė laikraščių stirtą. – Na, kaip? Ar jau atgabeno?

– Ne, neatgabeno! – atšovė Fesonis. – O Kazagrandė, ne taip kaip jūs, grįžo ir prisistatė kaip dera. Jis sakė, kad naktį buvot dingęs be pėdsako. Ir vėluojat daugiau kaip dvylika valandų. Tiek pat laiko buvo išjungtas jūsų mobilusis. Niekas negalėjo jums prisiskambinti. Norėčiau žinoti, kur lindėjot visą tą laiką, tenente Montolijau! Pusė skyriaus užsimušdami ieško jūsų nuo pat ketvirtos valandos ryto. O jums užtenka įžūlumo lyg niekur nieko paskambinti man prieš pusvalandį ir išsikviesti čionai...

– Galima? – vyresnysis leitenantas akimis parodė į cigaretes, nėmaž nesisielodamas dėl piktų pašnekovo priekaištų. Siektelėjo per stalą pakelio, paėmė cigaretę ir užsirūkė.

– Aš kai ko jūsų klausiau, Montolijau. Ir malonėkite kreiptis į mane pavarde, nepamiršdamas karinio laipsnio! Nors mudu be uniformų, tai nereiškia, kad pramogaujam kaip civiliai.

Montolijaus veidu nuslinko šypsena. Bet staiga akys grėsmingai sublizgo.

– Girdėjau, girdėjau, – begėdiškai nusišiepė jis. – Mat aš neturėjau laiko, ne taip kaip jūs, signore colonnello . Buvau užsiėmęs svarbiais reikalais.

– Pavyzdžiui, kokiais?

– Pavyzdžiui... Mums nuolat koją kaišioja ponai iš civilinės slaptosios tarnybos SISDE 8. Neseniai jie jau net ir Palerme ėmė sekti kiekvieną mūsų žingsnį. Bet tegu kolegos žino: mes taip lengvai savo kortų neatskleisim.

– Na, ir kaip sekasi? Sunkiai, ar ne?

– Tai jau taip.

– Manote, tai pateisina jūsų savavališką pasitraukimą iš dalinio? Kas jau jums taip labai parūpo?

Sandras Montolijus išsyk tarsi nesumojo, ką atsakyti. Paskui ūmai pasilenkė per stalą ir sušnibždėjo:

– A štai... prisiminiau. Man labai rūpėjo išsiaiškinti, ką laisvalaikiu išdirbinėja mano žmonelė. – Jis įsistebeilijo į pulkininką, kuris it tarantulo įgeltas pašoko nuo krėslo.

– Kas man darbo, ką veikia jūsų žmona, tenente ! – žaibus svaidančios Fesonio akys įsmigo į jaunąjį leitenantą. Bet šiam pašnekovo įniršis, regis, įspūdžio nepadarė.

– Verčiau sėskitės, – pusbalsiu paliepė Montolijus ir dėbtelėjo į lankytojus kitoje terasos pusėje. – Tikriausiai nenorit duoti peno smalsuoliams. Contenance! O tai žlugs jūsų taip rūpestingai puoselėjama reputacija.

– Už tai jūs dar atsakysit, tenente! Aš tuo pasirūpinsiu... – Suerzintas Montolijaus šypsnio pulkininkas stačiai pasiuto, bet vargais negalais susitvardė.

– Kalbant atvirai, colonnello , šią akimirką nesu nusiteikęs nei jūsų klausytis, nei atsakinėti.

– Gal išprotėjot? – išstenėjo pulkininkas ir priblokštas dribo atgal į krėslą. – Man rodos, jūs nelabai nutuokiat apie savo padėtį. Judu su Kazagrande gavot konkrečius nurodymus. Jums, kaip ir jam, buvo aišku, kokios užduotys skirtos.

Montolijus linktelėjo ir išsišiepė nuo ausies lig ausies.

– Kurgi ne, aišku kaip dieną...

– Porca miseria Tada nesuprantu, kaip šiąnakt galėjo įvykti tokia kiaulystė. Juk puikiai žinote, kad artėja rinkimai. Ir štai ką jums pasakysiu: mums ligi tikslo dabar kur kas toliau, negu jums ligi kito paaukštinimo.

Montolijus vėl susijuokė, bet ne per linksmiausiai.

– Šią naktį aš ir pats tuo įsitikinau. Kariškiui paskutinis paaukštinimas – bilietas į aną pasaulį. Ko man tenai veržtis?

– Regis, prarandat savitvardą, tenente . Mes dalyvaujame kare! Tikiuosi, jums aišku?

– Norėčiau patikslinti jūsų žodžius, colonnello : mes dalyvaujame politinėje kiaulystėje.

Fesonis atsilošė kėdėje ir įsmeigė į Sandrą Montolijų paniekos kupiną žvilgsnį.

– Jums derėtų atsargiau rinktis žodžius! Kaip karinės slaptosios tarnybos SISMI 9karininkas, esate prisiekęs ištikimybę vėliavai. Prisiekėte būti absoliučiai paklusnus savo dalinio aukštesnio laipsnio karininkui. Mes nepakęsim išdavikų!

– Ar tai grasinimas?

Fesonis prisimerkė.

– Jums buvo pavesta nenuleidžiant akių stebėti subjektą, – atkirto nieko gero nežadančiu balsu. – O šis paprasčiausiai ėmė ir dingo iš keturių agentų akipločio. Ir už tai atsakysite jūs!

– Taigi. – Montolijus atrodė patenkintas savimi. – Palermo senamiestyje nestinga urvelių žiurkėms sulįsti.