Claudio Mancini - Mala vita

– Ne! Jei turėčiau, jie jau sėdėtų už grotų. Bet mes esam gavę daugybę signalų apie nusikalstamą pinigų plovimą, turim įtarimų dėl užsakomųjų žmogžudysčių ir svarių, nors netiesioginių, korupcijos ir kyšininkavimo įrodymų.

– Signalai, įtarimai, netiesioginiai įrodymai... Ir tai viskas, ką jūs galite pakloti man ant stalo? Madonna mia , d’Aventūra, nekiškit man po nosim to mėšlo! Net patsai procuratore Pontis iki šiol nesiryžo pasiremti jūsų argumentais.

– Ko gero, jam nebuvo leista , o tai jau šioks toks skirtumas! – Comandante nesivaržydamas užsirūkė. – Be to, prokuroras Pontis dar nežino kai kurių faktų. Tačiau netrukus sužinos.

D’Aventūra atsisėdo ant stalo kraštelio ir ėmė sūpuoti koją. Jo akys, nukreiptos į sieną, užkliuvo už meniškų akvarelių, vaizduojančių Toskanos peizažus. Kabinetui jos teikė solidumo, asocijavosi veikiau su pasaulio grožiu, o ne su šlykščiais nusikaltimais.

Šalia d’Aventūros žalvariniame stove buvo įstatyti du sukryžiuoti vėliavų kotai: kairysis – su Italijos trispalve, dešinysis – su mėlyna Europos Sąjungos vėliava. Sykiais Livijų apnikdavo juodos mintys: jam rodėsi, kad Italijos garbę gali suteršti nepagrįstai vilkinamas mafiozų nusikaltimų tyrimas. Jis pabandė susikaupti ir pažvelgė Minečiui į akis.

– Italijos parlamento Kovos su mafija komisija pernai kovą apkaltino vieną Gynybos ministerijos valstybės sekretoriaus pavaduotoją palaikius glaudžius ryšius su mafija ir iš jos per rinkimus gavus paramą savo partijai. Tada šis pagrasino demaskuosiąs vieną ministrą, kuris, pasak jo, taip pat bendravo su mafija.

– Visa tai labai gražu, – vėl užsiplieskė Minetis. Iš žvilgsnių, kuriais varstė savo tiesioginį pavaldinį, buvo matyti, kad jo kantrybė baigia išsekti. – Bet teikitės nenukrypti nuo reikalo!

– Tik apie jį ir kalbu, – atkirto comandante , o jo veidas paraudo iš pykčio. – Minėtasis ministras, kurį grasinta apskųsti, buvo įsivėlęs į abejotinus ginkluotės užsakymus už milijardines sumas. Už tų kontraktų paskirstymą buvo atsakingas ministras Džakomas Džekas.

– Na ir kas? – irzliai suamsėjo Minetis. – Tokį postą užimančiam žmogui pavyduolių netrūksta. Kiek žinau, Džekas nebuvo nuteistas.

– Nieko nuostabaus, – karčiai nusijuokė d’Aventūra, – nes kai kas jį spėjo nužudyti. Ir vis dėlto leiskit man pasakyti iki galo. – D’Aventūra giliai atsikvėpė. – Įtartinai daug užsakymų gavo Agosto grupės ginklininkai. Gal dar nepamiršot, kad laikraščiai ištisas savaites laikėsi įsitvėrę tos temos? Imta kalbėti apie didžiules kyšių sumas. Kai atsirado konkretesnių įkalčių, buvo sudaryta tyrimo komisija. – D’Aventūra padarė retorinę pauzę ir užgesino cigaretę į peleninę. – Kelios dienos prieš tos aferos svarstymą tyrimo komisijoje nežinomas piktadarys nušovė Džeką ir jo žmoną – prie pat jų namų.

– Tai jau pamiršta istorija, – sumurmėjo Minetis ir numojo ranka. – Negi jūs ketinat vėl atversti tą bylą?

– Ką reiškia vėl ? – nė kiek nesutrikęs atšovė d’Aventūra. – Nusikaltimas vis dar neatskleistas, žudikas ar žudikai nesučiupti.

– Bet tai dar neįrodo, kad signori Masimas ir Santorinis yra nusikaltėliai!

D’Aventūra rūsčiai pažvelgė Minečiui į akis.

– Viskam ateis eilė, gerbiamasis questore Mineti. Kaip tik ir noriu pakalbėti apie ypatingą savo draugą Ličą Masimą. Jis yra ne tik Italijos jungtinės dešiniųjų partijos pirmininkas, bet ir Agosto grupės tarybos narys, taigi susijęs su antruoju pagal didumą ginkluotės koncernu.

– Ak, štai kas! – nusišaipė Minetis. – Tiesa, vis dar nenutuokiu, kur link jūs kreipiate, bet tikiuosi, kad paaiškinsit.

D’Aventūra linktelėjo.

– Ginklų užsakymai, kuriuos gavo Agosto grupė, jos iš duobės neištraukė, nes, kaip žinote, jau dešimt metų išlaidos įprastinei ginkluotei visame pasaulyje mažėja. Norėdamas apsaugoti Agosto grupę nuo finansinio kracho, Masimas pasinaudojo savo politiniais ryšiais ir Romano Graso padedamas gabeno ginklus į konfliktų rajonus.

Minetis suirzęs apsisuko.

– Negi jums galvoj susimaišė? Ką bendro Romanas Grasas turi su nužudytuoju? Man jūsų užsipuolimų jau per akis!

– Aš tik mėginu atskleisti tarpusavio ryšius, – atsakė d’Aventūra, nenusileisdamas nė per nago juodymą. – Mūsų įsitikinimu, don Grasas yra didysis capo dei capi , visų krikštatėvių galva. Įtariame, kad ten vyko neįsivaizduojamo masto mainai.

Minetis vožė delnu per rašomojo stalo viršų, o jo veidas tapo tamsiai raudonas.

– Jūs įtariat... jūsų įsitikinimu... jūsų nuomone... jums atrodo... Prabilkit pagaliau konkrečiai, d’Aventūra! Kas, po velnių, keičia ginklus į siūlus, bananus, riešutus ar dar nežinia ką?

– Ginklus keičia į narkotikus, – paaiškino komendantas. – Ginklų gavėjai neturi pakankamai grynųjų. Beje, tokie atsiskaitymo sandėriai – ne naujiena. JAV jie veikia daugiau nei dvidešimt metų, jų valdžia mainikauja, pavyzdžiui, su Bolivija ir Nikaragvos chunta.

– Jeigu jūs viską taip gerai žinot, turėjot seniai kreiptis į mano pirmtaką, – irzliai metė Minetis.

– Aš taip ir padariau, – atšovė d’Aventūra. – Įteikiau jam – ir ne tik jam – oficialų pranešimą. O jis surašė raportą ir nusiuntė gynybos ministrui. Po kelių dienų į savo pirmtako kėdę atsisėdot jūs!

Minečio kabinete stojo mirtina tyla. Tik po valandėlės questore atgavo savitvardą.

– Jo perkėlimas visai nesusijęs su tuo raportu, – iškošė pro dantis. – Taip pat ir mano paaukštinimas. Sakau tai norėdamas išvengti nesusipratimų.

– To aš ir netvirtinu, – nerūpestingai mestelėjo comandante , nors jo šypsnys bylojo ką kita. – Ar norit išgirsti tęsinį? Minėtu atveju narkotikai atgabenami į Italiją, Palerme ir jo apylinkėse išgryninami ir paskui pardavinėjami visoj Europoj. O uždarbis iš narkotikų prekybos lagaminais vežamas į mokesčių rojaus zonas.

Minetis sutrikęs žiūrėjo į d’Aventūrą.

– Jūs jau visai nusišnekat! Dabar turbūt išklosit man, kas – tikriausiai, galbūt, jūsų nuomone – išgabena tuos narkopinigus iš šalies. Teisybė?

D’Aventūra nelinksmai susijuokė.

– Kurjeriai, kas gi dar! Užtat žinau, kas visa tai organizuoja. Grasas, Santorinis ir Masimas. Jie suka milžinišką smagratį.

Minetis nervingai nusikvatojo.

– O kaipgi Agosto grupė atgauna savo pinigėlius, jeigu jie nusėda ne jos sąskaitoj, o kur nors mokesčių rojuje? – pasiteiravo pašaipiai.

– Pagaliau sulaukiau taiklaus jūsų klausimo, questore ! – piktai sududeno d’Aventūra. – Nes nuo šios vietos žaidimas vyksta kaip „Monopolyje“. SISDE užsienio skyrius mus informavo, kad Vanuatu Respublikoje įsteigta firma „Rizzolo Venture Capital“. Iš turimų duomenų galima daryti išvadą, kad tarpininkas buvo Enrikas Kardonė. Bet įrodymų nėra. Kurjeriai pasikeisdami gabena į Vanuatu grynuosius pinigus Graso nuosavu reaktyviniu lėktuvu.

– Tai neįrodyta! – riktelėjo Minetis.

– Bet tik todėl, kad Finansų policija Italijos oro uostuose kažkodėl niekuomet netikrina to lėktuvo. Atrodo, kažkas suinteresuotas, kad Graso banknotai saugiai iškeliautų iš Italijos.

– Aha! Ir koks, jūsų nuomone, tos pasakėlės tęsinys?

– Vanuatu Respublikoje ta gausybė dolerių padedama į firmos sąskaitą solidžiame banke, – ramiai dėstė d’Aventūra. – Turim pagrindo manyti, jog tai – arba „Western Union“, arba „Westpac Bank“.