Claudio Mancini - Mala vita

Minetis atlaidžiai nusišiepė.

– Ir vėl – turim pagrindo manyti...

– Būtent – sugriaudėjo d’Aventūra. – Tikiuosi, apsidžiaugsit išgirdęs laimingą šios istorijos pabaigą?

– Na žinoma, prašom pasakoti toliau! Aš stačiai degu nekantrumu. Labai mėgstu istorijas, ypač tokias išradingas, kaip apie Pinokį ir Džepetą.

D’Aventūra niekinamai žvilgtelėjo į Minetį, bet nesiliovė kalbėjęs:

– Agosto grupei reikėjo daug pinigų, kad išliktų. Ir žinot kodėl?

– Nė nenutuokiu! Bet tai nieko, juk vis tiek paaiškinsit man viską iš eilės, – pasišaipė Minetis.

– Mielai! Pateiksiu pavyzdį, kad suprastumėt. Įmonė parduoda eksportuojamą gaminį – tarkim, greitašaudį automatą – lengvatinių mokesčių zonoje esančiai bendrovei, kuri priklauso Romanui Grasui ir jo bendrininkams, gal net kai kuriems politikams; parduoda sumažinta kaina – už penkis eurus. O Grasas ir jo kompanija perparduoda tą šautuvą tarptautine rinkos kaina – už penkis šimtus eurų. Pelnas lieka lengvatinių mokesčių zonoje esančioje bendrovėje, o mūsų finansų organai atlygina Agostui nuostolius. Dviguba nauda. Ar aišku?

Minečiui atvipo žandikaulis.

– Bet įdomiausia tai, kokiu būdu šitiek pinigų, išplautų iki sniego baltumo, grįžta į legalią Italijos pinigų apyvartą, – suniurnėjo d’Aventūra, o jo akys karingai žybtelėjo. – Vienoje iš tų pasakiškų salų įsteigiama realizavimo bendrovė. Agosto grupė sudarinėja su ja tiekimo sutartis, kuriose numatomos konkrečios tiekimo datos ir didelės baudos už vėlavimą. Savaime aišku, realizavimo bendrovė sutartais terminais prekių tiekti negali. – Skvarbus D’Aventūros žvilgsnis įsmigo į priešišką Minečio veidą.

– Na, ir kas toliau? – apmaudžiai paklausė questore .

– Agosto grupė apskundžia bendrovę dėl vėluojančio tiekimo, reikalauja atlyginti nuostolius ir, be abejo, bylą laimi. Realizavimo bendrovė Karibų salose moka netesybas. Pinigai visiškai legaliai pervedami ten, kur reikia.

Komisaras nepatikliai papurtė galvą.

– Ar tai reiškia, kad tyčia piktnaudžiaujama mūsų teismais?

D’Aventūra linktelėjo ir kalbėjo toliau:

– Yra daug būdų plauti pinigus. Grasas čia labai išradingas. Bet ne tik jis. Neseniai buvo aptikta eksportuojamų prekių, kurių kaina – melaginga. Deklaruota, kad buldozeris kainuoja penkis šimtus dvidešimt dolerių, o automatiniai krautuvai – tris šimtus aštuoniasdešimt dolerių kiekvienas! Čia tas pats metodas, apie kurį jums jau kalbėjau. Italijos iždas vien muito mokesčio prarado dvidešimt milijardų dolerių. Tačiau grįžkim prie Agosto grupės Jos sistema gerai veikė tol, kol iš nuolatinių rinkų plaukė nuolatinis pelnas. Bet netikėtai visame pasaulyje įprastinės ginkluotės rinka susitraukė ir grupė patyrė milžiniškų nuostolių, jau ritosi bankroto link. Ir štai – stebuklas: Agostas tarsi dangaus malonę gauna šimto milijonų kreditą iš „Banco di Roma“!

– Nesąmonė! – papurtė galvą Minetis. – Joks pasaulio bankas neduos paskolų be garantijų. Juo labiau – šimto milijonų.

– Būtent! – išsišiepė d’Aventūra. – Dėl tos priežasties „Western Union“ arba „Westpac“ laidavo Romos bankui, kad šis galėtų suteikti Agosto grupei dosnią paskolą.

– Ir kodėl koks nors pasaulyje žinomas bankas apskritai turėtų tai daryti?

D’Aventūra užvertė akis į lubas.

– Todėl, kad kai „Western Union“, o gal „Westpac“ sutiko tapti laiduotoju, atsakomybę prisiėmė „Rizzolo Venture Capital“, kuri tuose bankuose pasidėjo pinigus, gautus už narkotikus. Juk žinote: Pecunia non olet!

– Labai painu, aš nebesuprantu, – sumurmėjo Minetis. – Negi manot, kad mūsų finansininkai – visiški apuokai ir tokių sąryšių nepastebi?

– O kaip jie pastebės? Agosto grupės ataskaitose figūruoja tik „Banco di Roma“ kreditas. Nematyti jokių ryšių nei su „Rizzolo“, nei su „Westpac“ ar „Western Union“.

– Tos jūsų fantazijos neturi pamato. Agosto grupė anksčiau ar vėliau turės paskolą grąžinti. Ir kaip ji tai padarys? Juk įsiskolinusi bankui.

– Aš ką tik jums paaiškinau, gerbiamasis questore . Bylinėsis dėl laiku nepristatytų prekių ir dėl to patirtų nuostolių. Vis dėlto Agosto grupės atveju viskas vyko kiek kitaip. Jos valdyba kitados padarė didelę klaidą. Prieš dvejus metus „Banco di Roma“ nei iš šio, nei iš to atsisakė teikti dideles paskolas. Esą banko valdyba sanacijos tikslais nutarė palengvinti kreditų grąžinimo sąlygas. O kadangi mūsų valstybei priklauso apie trisdešimt procentų Agosto grupės akcijų, tai jos taryboje, savaime aišku, yra ir Italijos vyriausybės atstovų. Be abejo, tie patys džentelmenai sykiu yra ir „Rizzolo“ akcininkai.

– Juk nenorit pasakyti, kad mūsų vyriausybės ministrai...

– Kaip tik ir noriu! – pertraukė Minetį d’Aventūra. – Kad visiems, kurie prie to prisidėjo, šis tas nubyra. Negana to, kad ginklų prekybos sandėriai yra finansuojami pinigais, gautais už narkotikus ir iš neteisėtų subvencijų, gautas pelnas nusėda užsienio sąskaitose, šitaip išvengiant mokesčių. Labai keista, bet ta istorija šičia ir baigiasi, toliau tirta nebuvo. Anuomet Finansų ministerija argumentavo, esą Agosto grupė svarbi nacionaliniams interesams, ir byla buvo numarinta.

Minetis suglumęs spoksojo į d’Aventūrą. Jis vėl atsisėdo prie savo stalo, parėmė kaktą ranka ir atsiduso.

– Man rodos, jūs per daug gilinatės į ekonomiką ir taikotės ne į tuos žmones. – Jis pakėlė akis ir minutėlę stebėjo, kaip d’Aventūra prisidega dar vieną cigaretę. – Ir baikit dūmyti, prismirdinsit man visą kambarį. Juk tai šlykštu!

D’Aventūra piktai išsiviepė, įžūliai išpūtė į orą dūmų žiedą ir kalbėjo toliau:

– Verčiau dar šio to paklausykit, gerbiamasis questore !

– Visą laiką tik tai ir darau. Na, tuomet užbaikit – sumurmėjo Minetis ir piktai mostelėjo ranka, lyg baidytų šunį.

– Negi taip ir neužčiuopėt sąsajų? – vėl susierzino d’Aventūra.

– Aš tik užčiuopiau, kad minėtieji asmenys galbūt puoselėja asmenines draugystes.

– Tada man teks kalbėti aiškiau. Labai tikėtina, kad Romanas Grasas, Santorinis ir Masimas yra svarbiausi asmenys, atsakingi už „Rizzolo Venture Capital“ veiklą. O kas, jūsų nuomone, buvo tų ponų konsultantas?

– Ar žaisim viktoriną?

D’Aventūra papurtė galvą.

– Avvocato Enrikas Kardonė! Tai jis – tos pinigų karuselės konstruktorius. Vanuatu salose veikiausiai guli šimtai milijonų eurų, pelnytų iš narkotikų ir ginklų prekybos.

Minetis nepatenkintas pakraipė galvą.

– Kur apskritai yra tos Vanuatu salos? Niekada nesu apie jas girdėjęs.

– Ramiajame vandenyne. Anksčiau jos vadinosi Naujieji Hebridai, – paaiškino d’Aventūra. – Deja, prie Vanuatu valstybės sienos baigiasi tarptautinės bankų kontrolės kompetencija. Aš jau ne pirmi metai palaikau ryšį su FATF 11, kuri yra aštuonių galingiausių pramoninių valstybių įkurta institucija. Ji kasmet skelbia nebendradarbiaujančių valstybių ir sričių sąrašą, tai yra tų, kurios nepadeda kovoti su pinigų plovimu ir organizuotuoju nusikalstamumu.

– Liaukitės, d’Aventūra! Mane jau ima pykinti nuo jūsų išvedžiojimų. Ką visa tai turi bendro su Kardonės nužudymu?

– Ištyrus Kardonės nužudymą pavyktų atskleisti vieną finansinį skandalą. – D’Aventūra vėl pasirausė kelnių kišenėje ir išsitraukė kažkokį popieriuką. – Jeigu jums, gerbiamasis questore , dar pakaktų kantrybės šiek tiek paklausyti, iškločiau savo paslaptį.