Claudio Mancini - Mala vita

Visų partijų politikai pasmerkė šlykštųjį nusikaltimą ir piktinosi begėdiška scena. Ir vis dėlto Kardonei dingojosi, kad oficialiais pranešimais buvo siekiama tik pakelti kai kurių institucijų reitingus ir vadinamiesiems viešosios nuomonės formuotojams įteigti tam tikrą požiūrį. Nusprendęs, kad viso to gana, Karlas ryžtingai priėjęs išjungė televizorių, bet šiurpūs vaizdai visam gyvenimui įsirėžė Robertui į smegenis.

– Turiu kažko imtis, – sudejavo jis. – Kažko... – bejėgiškai skėstelėjo rankomis.

– Dabar nieko negali imtis, Robertai, – atsiliepė bičiulis. – Jeigu tau nuo to palengvės, galėtume pasišnekėti arba... – Karlas nebaigė sakinio, nes kažkas paskambino į duris – iš pradžių vienąsyk, paskui keliskart iš eilės. – Negi tie purvini laikraštininkai visiškai neturi sąžinės? – užputojo jis. – Na, aš jiems įkrėsiu proto! – šūktelėjo ir prišokęs atlapojo buto duris.

Prieškambarį užplūdo garsų erzelynė. Kardonė lyg per tirštą rūką girdėjo, kaip Karlas įtikinėja reporterius, esą draugo nėra namie, ir primygtinai reikalauja palikti juos ramybėje. Kažkas veržte veržėsi fotografuoti buto, skvarbus moters balsas reikalavo komentaro. Jie buvo pasiryžę laukti, kol signore Kardonė pareis namo, o tuo tarpu jis, Karlas, galėtų atsakyti į vieną kitą klausimą. Po akimirkos Kardonė išgirdo, kaip jo bičiulis triukšmingai užtrenkė duris.

– Tie žiniasklaidos pašlemėkai nė kiek nesivaržo, vos tik pakvimpa sensacija. – Karlas netvėrė savo kailyje. Paskui kiek pasikrapštė prieškambaryje ir sugrįžo į kambarį su atsuktuvu rankoj. – Išjungiau skambutį. Vargu ar iš to bus daug naudos, bet nors valandėlę niekas mūsų netrukdys.

Kardonė išsiblaškęs linktelėjo.

– O kaip man reikės prasibrauti pro žmones, kai norėsiu išeiti? – sumurmėjo.

– To betrūko! – Karlas įsisprendė kumščiais į šonus, atsistojo priešais bičiulį ir priekaištingai pažvelgė į jį. – Dabar tu niekur neisi! Laikraštininkai tuoj apipultų kaip vilkai. Apipiltų maždaug tokiais klausimais: „Ką jūs žinote apie mafijos žudynes? Už ką buvo nukankintas jūsų brolis? Kaip jaučiatės matydamas tokius vaizdus per televiziją?“ Net ir mane jie taip kamantinėjo. Juk pats matai, kur link suka visi reportažai!

– Man sunkiausia dėl to, kad nieko negaliu pakeisti. Bet sėdėti čia rankas susidėjęs irgi negaliu. – Kardonės akys žvelgė į tuštumą. – Privalau keliauti į Palermą, į questura ! – ūmai ištarė tyliai, bet niūraus ryžto kupinu balsu. – Noriu žinoti, kas atsakingas už tą bjaurią žiniasklaidos kampaniją. Kažkas iš karabinierių bus perdavęs reporteriams žinias, juodinančias mano brolį. Spauda tokių dalykų iš piršto nelaužia.

– Kol kas tu, Robertai, nieko neprivalai. Pirmiausia ramiai apmąstyk, nuo ko derėtų pradėti.

– Turbūt nuo Enriko pargabenimo į Premeną. Juk reikia jį palaidoti. Kas pasirūpins laidotuvėmis, jei ne aš? Vadinasi, turiu išrūpinti kapavietę Premene. – Kardonės veidą iškreipė pyktis ir sielvartas. Jis pagavo susirūpinusį Karlo žvilgsnį. – O gal vis dėlto pirmiau į Palermą? – pridūrė.

Karlas papurtė galvą ir atsisėdo šalia draugo.

– Dabar tu nieko negali imtis. Ar į Premeną, ar į Palermą, nuspręsi rytoj. Nenoriu tavęs gąsdinti, bet pažvelk tiesai į akis. Enriko palaikams bus daromas skrodimas. Kol tu juos atgausi, praeis kelios dienos, jei ne savaitės. Turėtum susitaikyti su mintimi, kad Enrikas bus palaidotas Sicilijoje. Šioje situacijoje tai būtų gal net ir protingiausia.

Valandėlę abu sėdėjo susimąstę, paskui tylą nutraukė Karlas:

– Ar bent pagalvojai, kiek kainuotų pargabenti palaikus?

– Ne, – atšovė Kardonė. Buvo matyti, kad jis nė neketina apie tai galvoti. – Pinigų tam tikslui kaip nors susiveiksiu. Bent jau tiek privalau padaryti dėl Enriko, na ir, žinoma, pasirūpinti, kad spauda liautųsi teršusi jo vardą!

– Per sunkus uždavinys. Suprask mane teisingai, – Karlas kalbėjo įtaigiai, kaip geras draugas, – aš tavęs neatkalbinėju! Tačiau laikraštis žaibiškai sensta, viens du – ir tualete. O paremti tave finansiškai... Turiu omeny laidotuvių išlaidas. Pats gi žinai, aš ne turtuolis, bet mielai atiduosiu tau visus atliekamus...

Kardonė skausmingai nusišypsojo.

– Ačiū. Gal ir neprireiks. Enrikas... – Jis patylėjo ir delnais suspaudė smilkinius. – Brolis tikriausiai kiek nors paliko. Be to, dar yra mūsų tėvų namas...

Karlas apkabino Kardonę per pečius.

– Tau pasiseks, matysi, – sumurmėjo. – Nė neabejoju.

– Negi manęs neprireiks Palerme, kad patvirtinčiau brolio tapatybę? Juk tai, regis, įprasta?

Karlas gūžtelėjo pečiais.

– Iki šiol niekas tavęs nekvietė. Bet nenustebčiau, jei netrukus čia pasirodytų carabinieri .

– Jie man rūpi mažiausiai. Niekada neįsivaizdavau, kad šitaip turėsiu atsisveikinti su broliu. Šiaip ar taip, privalau jį dar sykį pamatyti, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis. – Jis valandėlę mąstė. – Rytoj nusipirksiu lėktuvo bilietą į Palermą. Ar nuveši mane į oro uostą?

Suspaudęs lūpas Karlas žvelgė į bičiulį. Roberto veidas atrodė pilkas ir išsekęs.

– Manyčiau, tau derėtų dar kiek palūkėti.

Robertas energingai papurtė galvą.

– Man reikia pamatyti tą vietą, kur buvo nužudytas Enrikas. Noriu žinoti, kaip jis mirė. Ir šito man niekas neuždraus.

– Kažin, ar tai geras sumanymas, – suabejojo Karlas. – Gal viskas tik dar labiau susijauktų. Ką tu tikiesi rasti Palerme? Tiesą? Ji svarbi tik tol, kol kas nors ja tiki.

– Bent jau aš vis dar puikiai skiriu tiesą nuo netiesos.

– Svajotojau! Būna šimtai to paties dalyko tiesų, ir dauguma iš jų prieštarauja viena kitai. Kokia iš tos painiavos nauda? – Karlas nepritariamai papurtė galvą – matė, kad jo žodžiai draugo neįtikino. – Be to, manau, kad atpažinti lavoną prireikia tik tada, kai dėl jo tapatybės kyla abejonių. Kol vyksta tyrimas, niekas tavęs prie brolio greičiausiai neprileis.

– Nesvarbu. Turiu sužinoti, kodėl su Enriku šitaip pasielgta. Reikalausiu, kad man vietoj būtų suteikta informacija.

– Mudu galėtume kartu nueiti į čionykštę policijos prefektūrą, – pasiūlė Karlas. – Kiek žinau, tokiomis bylomis užsiima karabinierių kriminalinis skyrius Pratelio gatvėje. Jo pareigūnai gali tiesiogiai susisiekti su Palermo įstaigomis. Ko gero, ten sužinosi visa, kas tau rūpi. Be to, galimas daiktas, kad ir jie turės tau klausimų.

– Aš galiu paklausinėti, o klausinėjamas patylėti. – Kardonė atsistojo ir nuėjo prie savo darbo stalo. – Žinau tik tiek, – kalbėjo toliau kimiu balsu, – kad Sicilijoj Enriko nepaliksiu. Jis turi ilsėtis Premene, nors dar neišmanau, kaip tai padaryti. – Jis įjungė kompiuterį. – Gal surastum man policijos prefektūros telefoną? – paprašė Karlą. – O aš per tą laiką pabandysiu užsisakyti Premene viešbučio kambarį. Apsilankysiu brolio kontoroje.

– O kam? – nustebo Karlas.

– Norėdamas suprasti dabartį, privalau pasirausti praeity. Brolio partneriai turės man pasakyti, kas iš tikrųjų buvo Enrikas.

Livijus d’Aventūra

Pačioje Palermo širdyje, Agostino Katalano gatvėje, įsikūrusi policijos prefektūra duso nuo nepakeliamo karščio, nors nuo saulėlydžio buvo praėjusi jau gera valanda. Specialioji kovos su organizuotu nusikalstamumu valdyba buvo įsikūrusi pastate šalia Albergerijos lūšnynų kvartalo. Ketvirtame aukšte buvo tylu, tačiau galėjai justi įtampą. Koridoriai skendėjo sterilioje šviesoje, kurią skleidė neono vamzdeliai palubėje. Dvi valytojos blizgino granitines koridoriaus grindis, o keli uniformuoti pareigūnai nuobodžiaudami ramstė sienas šalia vieno kabineto ir rūkė, nors tai buvo draudžiama. Ant durų koridoriaus gale buvo pritvirtinta aliuminiu aprėminta lentelė su užrašu: Mafijos nusikaltimų tyrimų valdyba – Komisaras – Sandras Minetis .