Claudio Mancini - Mala vita

Pro duris veržėsi neramūs balsai. Buvo girdėti, kaip du vyrai garsiai ginčijasi, o trečias vis bando įsiterpti.

– Užsičiaupk, Emilijau! – savo padėjėjui riktelėjo d’Aventūra ir vėl kreipėsi į pašnekovą. Augalotasis comandante vilkėjo suglamžytu vasariniu kostiumu. Jis karingai stovėjo priešais rašomąjį stalą ir piktai žvelgė į viršininką Minetį, abiem kumščiais remdamasis į poliruotą jo rašomojo stalo viršų; galėjai pamanyti, kad tuoj griebs kabineto šeimininką už gerklės.

Komisaras, questore Minetis, vos prieš kelias minutes buvo baigęs vesti vadovybės posėdį, kuriame kalė bendradarbiams į galvą, jog būtina labiau motyvuotai dirbti ir siekti rezultato, o turint galvoje įžūlų Kardonės nužudymą, reikia ypač pasistengti. Po posėdžio comandante d’Aventūra su savo padėjėju commissario Emilijum Venaru pasiliko – esą kad išsiaiškintų kai kuriuos nesutarimus su naujuoju viršininku. Dabar d’Aventūra jau siuste siuto.

– Pulkininkas Palardas delegavo mane į ypatingąją komisiją kaip vyriausiąjį kvotėją, – pareiškė kategoriškai, – ir tam reikalui suteikė visus įgaliojimus. Tik aš vienas sprendžiu, kada, ką ir kodėl suimsiu, ištardysiu, o gal tik pakviesiu pasikalbėti. – Jis žvelgė Minečiui į akis ir buvo akivaizdu, kad nė neketina nusileisti.

– Kurgi ne! Mes tiksliai identifikavom nusikaltėlį, bet jūs vietoj jo čiupot didžiausią Sicilijos statybų rangovą ir įtakingą partijos veikėją...

– Ir Agosto grupės tarybos pirmininką, – niūriai pertraukė komisarą d’Aventūra.

– Neišsisukinėkit! – suriaumojo Minetis; jo Adomo obuolys kilojosi iš susijaudinimo. – Šiaip ar taip, Masimas yra Jungtinių dešiniųjų partijos šefas. Ir malonėkit leisti man pasakyti iki galo!

Specialiosios valdybos viršininkas Minetis pašoko nuo kėdės, delnu palygino apsiglamžiusį mėlyną uniforminį švarką, išsitempė kaip žvakė ir pasistiebė, lyg norėtų galva pasiekti lubas. Tai buvo nedidukas liesas rusvaveidis žmogelis; jo kaktoje švietė plikė, o skysti plaukučiai šonuose, glotniai sušukuoti atgal, blausioje šviesoje blizgėjo lyg ištepti lašiniais. Dygios akys, juodos kaip anglis, regis, gręžte gręžė viską, kas tik atsiduria jo akiplotyje. Patarlė „Nykštuku gimęs garbėtroška tampa tuštybe“ komisarui tiko idealiai. Juodi, akinamai nublizginti jo batai su neįprastai aukšta pakulne ir storais padais jį aukštino keliais centimetrais, bet greta d’Aventūros jis vis tiek atrodė kaip patrumpintas Napoleonas. Nutaisęs rimtą veidą, Minetis neskubiais žingsniais išdidžiai suko ratus vidury kambario. Ūmai sustojo ir grakščiai pasisuko ant kulno atsigręždamas į d’Aventūrą; šis tebestovėjo atsišliejęs rašomojo stalo ir piktai dėbčiojo į vyriausiąjį kvotėją.

Akimirką priešiški jųdviejų žvilgsniai susidūrė, paskui Minetis giliai įkvėpęs prabilo:

– Jūs neturėjot teisės taip imti ir kelioms valandoms sulaikyti partijos vadovybės narį ir vieną svarbiausių salos darbdavių, – šnypštė jis. – Tąsėte gerbiamus signori kaip eilinius nusikaltėlius. Jie visai nesusiję su Kardonės nužudymu. Prašom tai įsidėmėti!

– Aš pasikviečiau tuos ponus todėl, kad iš slaptosios tarnybos gavom žinių, jog jie palaikė glaudžius ryšius su nužudytuoju. Ir mes anaiptol jų netąsėme, kaip jūs sakote. Aš elgiausi su jais kaip ir su kiekvienu, kurio negaliu pakęsti. Normaliai.

Commissario Venaras, sėdintis lankytojo kėdėje ir sekantis ginčą, sukikeno. Questore Minetis bedė į jį piktą žvilgsnį ir vėl ėmėsi d’Aventūros, kuris tebestovėjo prie rašomojo stalo tvirtas kaip uola.

– Jūs atvesdinot nepriekaištingos reputacijos piliečius. Liepėt atvežti juos policijos mašina, karabinierių saugomus! Pažeminot garbingus žmones... Be to, signore Santorinis yra Pricio meras, kurio negalima taip paprastai grūsti į policijos mašiną. Man skambino pasipiktinęs gynybos ministras, nes jam teko tų signori atsiprašinėti. Jis buvo įsiutęs, ar girdit? Įsiutęs!

– Viskas buvo iš anksto suderinta su pulkininku Palardu, – atkirto d’Aventūra.

– Nekvaršinkit man galvos tuo Palardu! Jis yra vidaus slaptosios žvalgybos SISDE tarnautojas, vadinasi, pavaldus Vidaus reikalų ministerijai. Jo darbas – aprūpinti mus informacija. Duoti man nurodymus jis turi teisę tik išimtiniais atvejais, vien tokiais. Bet ir tai tik gavęs ministro sprendimą. Ar dabar tokį turėjo?

– Ką aš žinau, – piktai metė d’Aventūra.

– Aha, matot! Leiskite jums priminti, gerbiamas comandante , kad čia yra mafijos nusikaltimų tyrimų valdyba, kad mūsų darbas – aktyviai kovoti su teroristų grupuotėmis ir mafijos struktūromis. Taigi jūs, malonusis pone d’Aventūra, teikitės laikytis mūsų tvarkos!

– Mi scusate, signore questore! 10 – atsakė d’Aventūra ir ceremoningai nusilenkė, grakščiai žengtelėjęs viena koja, o ranka nubrėždamas lanką, lyg laikytų joje plunksnotą d’Artanjano skrybėlę. – Molto grazie už išaiškinimą! Aš dirbu šį darbą jau penkiolika metų, ne taip kaip jūs. O dėl kovos su mafija tarsi sklinda šnekos, jog čia galiojančios ypatingos sąlygos. Tai turėtų būti aišku net ir pačiam gynybos ministrui. Neketinu mautis aksominių pirštinių vien todėl, kad negadinčiau nuotaikos ponui ministrui. Kita vertus, visiškai ne jo reikalas, ką aš suimu, o ko ne. Vyriausias šios žinybos šeimininkas, kaip jūs ir pats pabrėžėt, yra Vidaus reikalų ministerija. Basta!

– Bet juk tai tas pats galas Sinjoro Masimo advokatas, dottore Sirmionė, apsilankęs pas vidaus reikalų ministrą asmeniškai teiravosi apie mane. Ar suprantat, d’Aventūra, ką tai reiškia? Teiravosi! – Minečiui kaktoje iššoko tamsiai mėlyna gysla. Atstatęs krūtinę ir sunėręs rankas už nugaros, jis žengė link komendanto ir, siūbuodamas ant pirštų galų, užvertęs galvą aukštyn, pažvelgė į milžiną. – Dėl jūsų, d’Aventūra, nerizikuosiu savo karjera. Dėl jūsų – tikrai ne!

– Jei taip, tai jums čia, Palerme, išvis nereikėjo imtis šio darbo, – trumpai drūtai atrėžė d’Aventūra.

Kupeta juodų it varno sparnas plaukų, neklusnių ir nesuvaldomų kaip šeimininko temperamentas, ir dviejų metrų ūgis – štai toks buvo comandante Livijus d’Aventūra, kuris dabar atrodė grėsmingai. Trumpas drūtas jo kaklas, išvagotas įspūdingų raumenų virvių, laikė kampuotą kiaušą. Tvirtas apatinis žandikaulis ir ryškus smakras rodė jį esant nekantrų, bet užsispyrusį ir valingą. Kitados šis vyras buvo dešimtkovininkas ir dusyk laimėjo stipruolių varžybas, o ir dabar jautėsi stiprus it bulius. Pirmąsyk jį išvydęs, tūlas pilietis galėjo palaikyti besmegeniu, netašytu raumenų kalnu, tačiau tai būtų buvęs skubotas sprendimas. Gebėjimas aprėpti ir įvertinti visus sąryšius, įsigilinti į situacijas ir įsijausti į žmones buvo svarbiausias jo turtas, apie kurį, kaip ir apie atvirai stačiokišką būdą, valdyboje sklandė legendos.

D’Aventūra išsitraukė iš kelnių kišenės sumaigytą cigarečių pakelį, pasidėjo priešais ir ieškodamas žiebtuvėlio kalbėjo toliau:

– Aš jau keliolika metų pažįstu tuos šlykščius nusikaltėlius, smaugikų užsakovus: Betiną Santorinį, kuris vaidina atlapaširdį merą, Ličą Masimą, abejotinos moralės partinį funkcionierių, ginklų spekulianto Romano Graso konsultantą, ir ministrą Džakomą Džeką, buvusį ministrą, pašalintą įtarus korupcija.

– Ar turite suminėtųjų signori kaltės įrodymų, objektyvių duomenų tokiems kaltinimams pagrįsti?