Claudio Mancini - Mala vita

– Gerai jau, – įsižeidęs metė Minetis. – Varykit iki galo!

– Ačiū, – sumurmėjo comandante ir ėmė skaityti: „Šiuo metu prie vadinamojo mokesčių rojaus priskiriami Egiptas, Kuko salos, Dominikos Respublika, Vanuatu, Gvatemala, Indonezija, Izraelis, Libanas, Maršalo salos, Sent Vinsentas ir Grenadinai, ir tai – tik svarbiausios zonos. JTO mano, kad vien Vanuatu kasmet išplaunami du trys milijardai JAV dolerių, o kitose mokesčių rojaus šalyse – daugiau kaip šimtas milijardų dolerių. Kitaip sakant, Vanuatu Respublikoje vienam kvadratiniam metrui tenka daugiau eurų, negu Italijoje – gyventojų.“

Minetis sužaibavo į d’Aventūrą.

– Ir kas iš to?

– „Rizzolo“ struktūros galvos yra arba buvo – kaip mes žinom, bet įrodyti, deja, negalim – Enrikas Kardonė, Ličas Masimas, Betinas Santorinis ir donas Romanas Grasas. Pasak SISDE, tas ketvertas reguliariai susitikinėjo tiek Palerme, tiek prie Madžorės ežero, Strezos viešbutyje „Des Îles Borromées“.

– Nesuprantu, kodėl jūs, d’Aventūra, taip laikotės to scenarijaus. Manęs jis neįtikina. Teikitės visą dėmesį skirti Kardonės žudikui, o ne gerbiamų piliečių verslo reikalams! Gal tie signori tiesiog mėgsta kartu leisti atostogas.

– Kokios atostogos? – kandžiai atšovė d’Aventūra. – Jie tariasi dėl didelių sandėrių, ne kitaip.

– Gal sėdėjot prie gretimo stalelio? Ir girdėjot, apie ką tie ponai kalbasi? O gal pats dalyvavot jų susitikime? Labai abejoju!

– Leiskit man pasakyti iki galo, gerbiamasis signore questore . SISDE agentai dvejetą metų sekė Kardonę. Mums žinoma, kad prieš pat iškylant ginkluotės skandalui jis paviešino nemalonią istoriją, į kurią dėl moters buvo įsipainiojęs tyrimo komisijos pirmininkas. Šiam tai ilgam sugadino reputaciją – pirmininkui teko atsistatydinti. Tuo pat metu iškilo aikštėn įtartini jo ryšiai su mafija. Netrukus nuo tos bylos tyrimo buvo nušalinti du advokatai. Dabar jie dirba kažkur provincijos užkampyje, kur nebegali iškrėsti jokių eibių. Praėjus vos savaitei po neparankiųjų signori perkėlimo, buvo nušautas ministras Džekas.

Minetis vėl pašoko nuo kėdės ir drebėdamas iš susijaudinimo įsistebeilijo į d’Aventūrą.

– Tai kodėl Kardonė nužudytas Palerme, nors jį nuolat stebėjo slaptoji tarnyba? Ir dar pribaigtas šitokiu būdu? Madonna! Jūs be reikalo karščiuojatės, comandante ! Iki šiol dėstėte vien tik spėjimus, prielaidas, drąsias versijas ir prasimanymus. Pasakysiu trumpai drūtai: įsakau jums visą dėmesį skirti savo darbui, o tuos žmones palikti ramybėj! Ir žinot kodėl? – Minečio veide plykstelėjo valdingumas ir ryžtas. – Nes aš esu šios žinybos šefas, ir pulkininkas Palardas, kaip Kovos su mafija direkcijos Sicilijoje komisaras, gali mane...

– Nukryžiuoti? – pertarė Minetį d’Aventūra ir patenkintas nusišiepė, bet tą pat akimirką jo veidas apsiniaukė. – Kodėl man vis rodosi, kad jūs tik ir kaišiojat man pagalius į ratus?

Minečio veide pražydo maloninga šypsena.

– D’Aventūra, visi aplinkui tik ir kalba, koks jūs nuostabus kriminalistas. Protingas, sąmojingas, prityręs ir atkaklus.

– Jis ne atkaklus, jis užsispyręs! Ir gerai smūgiuoja kaire, – iš kambario gilumos atsiliepė Venaras ir išsišiepė nuo ausies lig ausies.

– Užsičiaupk, Emilijau! – sudraudė padėjėją d’Aventūra ir vėl kreipėsi į Minetį: – Niekas man neįrodys, kad išsigalvoju.

– Nors ir gavot vyresnybės leidimą atvirai drėbti viską, ką manot apie šią sensacingą – to nepaneigsi – žmogžudystę, tai dar nereiškia, jog turite veikti kaip buldozeris. Juk mudu abu žinom, kaip čia viskas vyksta.

– Aš – taip! – rūsčiai suniurzgė d’Aventūra. Juodos jo akys žaibavo, jis nesitvėrė pykčiu. – Bet man ne visai aišku, ar tai žinot jūs. Vienas Dievas supaisys, kas jus, Mineti, pasodino į šį krėslą. Spėju, koks nors bičiulis ministras.

– Man jau gana jūsų įžūlumo! Už tokius prasimanymus turit tučtuojau atsiprašyti arba teks atsakyti už pasekmes!

– Atsiprašyti? Nė nemanau. Jūs gerai žinot, kad prieš metus šis krėslas, – d’Aventūra mostelėjo į Minečio kėdę, – buvo tvirtai pažadėtas man.

– Jums teks priprasti prie minties, kad šitame kabinete sėdžiu aš .

– Nemanau, kad priprasiu, – atkirto d’Aventūra. – Kita vertus, jau ne pirmąsyk matau, kaip šiame kambaryje dėl neišmanymo sparčiai žlunga karjeros. Jūsų pirmtakas šitam krėsle išsilaikė vos metus. – D’Aventūra atsistojo, išsitiesė visu ūgiu ir iš viršaus pažvelgė į praplikusią viršininko kaktą, rasotą iš susijaudinimo.

– Labai prašau, valdykitės, d’Aventūra! – sušnypštė Minetis.

– O jeigu nesusivaldys, tada pažinsit Livijų iš blogosios pusės, signore Mineti! – sukrizeno Venaras, kuris kėpsojo lankytojo kėdėje ir žaidė su pelenine.

Venaro plaukai švietė svidinto vario spalva, visai nebūdinga siciliečiams, ir neklusniomis garbanomis krito ant sprando. Blyškus jo veidas buvo sėte nusėtas strazdanų, bet dar ypatingiau atrodė šviesios skaidrios akys. Jos be atvangos judėjo ir, regis, matė viską. Vaikinas šnekėjo nedaug, bet kai prabildavo, tai su įžūlia energija, visiškai nederančia prie geraširdiškos išvaizdos. Sunku buvo atitraukti žvilgsnį nuo neįprasto jo veido. Tas besišypsantis žmogus atrodė toks Dievo avinėlis, kad vargu ar įtartum, jog gali būti pavojingas. Questore Minetis buvo išsiteiravęs apie artimiausius bendradarbius ir jų sugebėjimus, bet žiūrėdamas į jaunatvišką ir naivoką Venaro veidą niekaip negalėjo patikėti, kad tas vaikinas – sumanus ir geras kriminalistas.

– Užčiaupkit marmūzę, Venarai! – įsakmiai riktelėjo Minetis. – Ir įsidėmėkit: jums aš esu questore Minetis! – Jis niekinamai pažvelgė į jaunąjį commissario .

D’Aventūra irgi pasipiktino savo padėjėju.

– Jis teisus! Verčiau patylėk, Emilijau!

Venaras akivaizdžiai mėgavosi dviejų varžovų ginču; atrodė, kad jam smalsu, katras laimės dvikovą. Įtampą Minečio kabinete dar labiau sustiprino troškus oras ir kaitra. Kondicionierius vėl buvo sugedęs.

D’Aventūros akyse, žvelgiančiose į viršininką Minetį, atsispindėjo nusivylimas, kartėlis, gal net įžeista tuštybė. Pasitraukus ankstesniajam įstaigos vadovui, šį postą tikėjosi gauti Livijus. Bet išėjo kitaip: jam nosį nušluostė žmogus iš Milano, iki tol dirbęs administracinį darbą policijoje, neturįs nė menkiausios patirties, kaip kovoti su organizuotuoju nusikalstamumu, juoba nieko nenutuokiąs apie Siciliją.

D’Aventūra vėl kreipėsi į komisarą:

– O tą leidimą atvirai drėbti viską, ką manau, kaip jūs, gerbiamasis signore , teikėtės pareikšti, aš pavadinčiau įgaliojimu veikti. Bet pasakysiu trumpiau: visa ši byla guli ant mano stalo todėl, kad vidaus reikalų ministras įpareigojo Finansų policiją perduoti ją man. Enrikas Kardonė buvo ne šiaip sau žmogelis, jo advokatų biure artimiausiomis dienomis bus atlikta krata – dėl įtarimo pinigų plovimu. Slaptoji tarnyba turi informacijos, kad Kardonė vaidino pagrindinį vaidmenį permetant milžiniškas sumas, nors ir dėjosi nežymiu advokatėliu, dirbančiu kažkur kalnuose prie Madžorės ežero. Siaubinga žinia apie tą atvirą žmogžudystę įvarė žmonėms tiek baimės, kad man pavesta išaiškinti šį nusikaltimą. Vyriausybė įsitikinusi, jog problemos rakto dera ieškoti ne vien Sicilijoje.

– Ir kas? – irzliai burbtelėjo Minetis. – Ministras nesuteikė jums įgaliojimų savo nuožiūra prisikviesti valdininkų iš visos Italijos. Elgiatės kaip koks Toskanos bulius.