Claudio Mancini - Mala vita

– Ar tik jūs nesupainiojot mūsų grupės su karabinierių postu, tiriančiu eilines žmogžudystes? Ar skaitėt SISDE ataskaitą?

– Aš tik vakar grįžau iš Romos, – nuo tiesaus atsakymo išsisuko Minetis. – Kai tik apsitvarkysiu, imsiuosi slaptųjų tarnybų surinktos informacijos. – Jis išsitraukė iš kišenės popieriaus lapą ir ėmė balsu skaityti: – Du pareigūnai iš Genujos, keturi iš Florencijos, trys iš Romos, vienas iš Bergamo ir trys iš Neapolio. Ar bent nutuokiat, kiek tai atsieis? Kiek kainuos vien apgyvendinimas?! Kaip turėsiu pasiaiškinti ministerijai?

D’Aventūra nepritariamai papurtė galvą.

– Galėtume įkurdinti juos jaunimo turistų bazėje, – pasiūlė. – Nagi, pakalbėkit su jos vedėju, gerbiamasis questore . Juk su juo gerai sutariat. Nuolaidą išsiderėtumėt.

– Gana tų begėdiškų kalbų! Paskutinį kartą reikalauju tvarkos, comandante ! Jūsų štabe – daugiau kaip dvidešimt du žmonės, neskaitant jūsų padėjėjo Venaro. Aš liepiau palikti valdininkus ramybėj. Mūsų skyriuose dirba puikūs žmonės, tad pagalbininkų iš šalies mums nereikia.

– Taigi kad reikia! – paprieštaravo d’Aventūra. – Aš pareikalavau tų specialistų, nes jie labai daug žino apie tarptautinius kapitalo srautus ir pinigų plovimą. Turi tarptautinių ryšių, ir kaip tik su tais bankais, kurie Europoje ir JAV įrašyti į juoduosius sąrašus.

Užuot atsakęs, Minetis tik metė nepritariamą žvilgsnį ir stačiokiškai nusigręžė. Bet po akimirkos, matyt, apsigalvojęs, atkirto:

– Šiandien priešpiet sutariau su pulkininku Palardu: pinigų plovimas – ne mūsų reikalas. Mūsų reikalas – žmogžudystė, kurią įvykdė mafijos narys. Ar supratot pagaliau?

D’Aventūra išblyško. Sukandęs dantis stovėjo priešais rašomąjį stalą kaip stulpas.

– Palardas, o tikriau sakant Vidaus reikalų ministerija, savo sprendimo atšaukti nebegali. Bent jau kol kas, kol spaudžia viešoji nuomonė. Gal nuskambės ciniškai, bet tas šiurpus nusikaltimas suteikė man unikalią progą apvalyti gerbiamą visuomenę nuo kai kurių jos narių. Ir patikėkite, signore , tokios progos aš nepraleisiu.

Minetis net pašoko. Kraujas mušė jam į galvą, lūpos virpėjo.

– Jūs laikysitės mano nurodymų! Kiekvieną žingsnį, kiekvieną dėl šios bylos planuojamą akciją derinsit su manim! Jeigu jums, d’Aventūra, tarnybos reikalais reikės keliauti toliau kaip du šimtus kilometrų, įforminsit komandiruotę kaip dera. O jei prireiks tartis su pulkininku Palardu, tuo užsiimsiu aš, bet ne jūs! Kol negausit mano parašo, nepriimsit jokių sprendimų, net ir dėl menkniekių! Ar jums aišku?

– Įsikaliau į galvą, – atrėžė d’Aventūra. – Taigi kokius veiksmus siūlot?

– Kas mums žinoma apie tą Bruną, kaip jį ten...

– Sforcaną. – D’Aventūra ištraukė iš segtuvo spalvotą nuotrauką ir sviedė ant stalo. – Brunas Sforcanas, gimęs 1978 metų sausio 12 dieną Pricyje. Teistas. Smulkūs teisėtvarkos pažeidimai, ginkluotas užpuolimas, teisybė, kaltė neįrodyta. Iki pastarojo meto gyveno arba pas seserį Kaltabelotoje, arba pas draugą Fikudzyje.

– Visuotinė paieška! Sukelkit ant kojų karabinierius kareivinėse. Tą tipą užspeisim kalnuose. Jei tik viską organizuosim kaip reikiant, sučiupsim jį bematant.

– Kaip norit, questore .

D’Aventūra šaltai šyptelėjo, pamojo padėjėjui ir abu išėjo iš kabineto.

Paieška

Kukliame Kaltabelotos karabinierių posto kambarėlyje comandante d’Aventūra ir commissario Venaras gilinosi į atšiauraus, nesvetingo kalnų krašto žemėlapius ir gyvenviečių planus. Aplink didelį stalą, lyg kokiame generaliniam štabe nuklotą žemėlapiais, kuriuose ovalai žymėjo naršytinus rajonus, buvo susibūrę kelių policijos karininkai. Patalpa, šiaip jau skirta srities policijos pareigūnų pasitarimams, virto centrine vadaviete. Ant stalų buvo pristatyta telefonų, telefaksų, kompiuterių su spausdintuvais, gulėjo radiotelefonas. Viešpatavo darbingas sambrūzdis.

D’Aventūra neklydo: bendrauti vietos kelių policijai, karabinieriams ir rinktiniams specialistams iš Palermo kovos su mafija grupės trukdė tarpusavio nepasitikėjimas, kurio net jis neįstengė išsklaidyti. Vietos policijos žmonės nė neslėpė, kad jį ir jo bendradarbius laiko įsibrovėliais, ne saviškiais. Jiems jis buvo vienas iš tų nekenčiamų karabinierių karininkų iš didmiesčio, pasišovusių šiurkščiai komanduoti sprendžiant klausimus, už kuriuos atsako vietiniai.

Jau trys dienos vyko visuotinė Bruno Sforcano paieška, bet nesėkmingai: visas grupės laimikis tebuvo du smulkūs vagišiai ir vienas narkotikų prekeivis. Daugiau kaip du šimtai karabinierių buvo atitvėrę Kaltabelotos miestelį. Keliolika valdininkų kaupė visą gaunamą informaciją, o specialistai ir vietiniai kolegos analizavo operacijos rezultatus. Dar viena grupė planavo atitinkamus veiksmus ir informavo apie juos d’Aventūros vadavietę. Tuo pat metu šimtai policininkų vykdė akcijas gretimose vietovėse – Kampofeličėje, Pricyje, Kastronove ir Džuljanoje; tai vis nuošalūs kaimeliai didžiulio Rokos Busambros uolų masyvo papėdėje.

D’Aventūra ir commissario Venaras nė nesitikėjo, kad pavyks sučiupti Sforcaną. Sunkiai prieinamuose kalnų kaimeliuose, kuriuose galėjo slėptis Kardonės žudikas, nesunkiai rastum tūkstančius slėptuvių. O iš vietos gyventojų vargu ar sulauktum pagalbos – dėl to juodu neturėjo iliuzijų.

Niekas neišduotų Bruno Sforcano jau vien dėl to, kad jo dėdė – įtakingasis Pricio meras. Ir apskritai d’Aventūra abejojo, ar ieškomasis slapstytųsi gimtinėje. Livijus ir Venaras per pastarąsias dvi dienas papurtė bene keturias dešimtis liudytojų, ir vis tuščiai. Šio krašto gyventojai buvo nebylūs kaip neperžvelgiamas šaltas žiemos rūkas, gaubiantis kalnų tarpeklius.

– Ši prakeikta paieškų operacija yra gryna komedija, – niurzgė commissario Venaras, susipažinęs su naujausiais raportais. – Galėčiau lažintis, kad Sforcanas tūno kur nors Palerme.

D’Aventūra linktelėjo ir susimąstęs pažiūrėjo pro langą. Rūkas užklojo visą apylinkę ir ji atrodė tokia pat niūri, kaip ir sėkmės perspektyva. Dar kelios valandos – ir stos naktis, teks stabdyti žudiko paieškas. Argi ne absurdas: suvoki, kokia beprasmiška toji akcija, ir vis tiek ją vykdai.

– Velniava! – d’Aventūra taip plojo delnu per rašomąjį stalą, kad valdininkai net krūptelėjo.

Lauke sustojo du automobiliai. Iš mašinų išvirto būrys žmonių su filmavimo kameromis, mikrofonais ir prožektoriais.

– Ką tai reiškia, po perkūnais? – sušnypštė comandante .

– Spauda! – šūktelėjo kažkas iš koridoriaus.

Kai atvykėliai mikliai, kaip įpratę, puolė krauti priešais namą kabelių rites ir montuoti siųstuvus, D’Aventūra griebėsi už galvos.

– To man tetrūko! – riktelėjo uniformuotam pareigūnui, kuris jau spėjo atlapoti duris ir įleisti du žmones.

– Kas čia dedasi? – iš kambario gilumos atsiliepė Venaras ir nusiėmė kompiuterio ausines.

D’Aventūrai dar nespėjus atsakyti, priešais jį išdygo madingai apsirengęs vyriškis.

– Sandolas iš Televisione RAI Uno , – sušuko ir mostelėjo į kolegas, stovinčius už jo. – O čia mano laidos technikai. – Už Sandolo trypčiojo būrelis televizininkų su lagaminais ir kabelių ritėmis, tarsi be jų vadavietėje būtų maža sumaišties. – Ar jūs – šio renginio viršininkas? – paklausė reporteris ir ištiesė ranką d’Aventūrai. Šis nutylėjo.

– Mums reikia šviesos! – riktelėjo vienas iš nekviestų svečių ir kreipėsi į comandante : – Kur čia kištukinis lizdas?