Claudio Mancini - Mala vita

– Įdomu. Nagi atsakykit mūsų žiūrovams: koks tipas tasai Sforcanas?

– Daug sykių teistas, iki šiol – tik menki nusižengimai, neskaitant neatskleisto apiplėšimo prieš dvejetą metų. Sforcanas buvo išteisintas, nes kai kurie svarbūs liudytojai patvirtino jo alibi. Pavyzdžiui, meras Santorinis...

Sandolas sužaibavo akimis.

– Nejaugi pats meras?..

– Signore Santorinis čia niekuo dėtas! – skubiai pertraukė reporterį Minetis. – Tai garbingas žmogus! Pricio meras yra partijos pirmininkas ir vienas svarbiausių salos darbdavių.

– Tai jis jau seniai žino, – d’Aventūra mostelėjo į televizijos laidų vedėją ir pašaipiai kalbėjo toliau: – Santorinis yra sąžiningas žmogus, o jungtinėje dešiniųjų partijoje, savaime aišku, korupcijos nėra ir niekada nebuvo. Man ir į galvą nešautų, kad meras gali pasielgti nedorai. Todėl visiškai normalu ir tai, jog don Santorinis paperka bemaž milijoną rinkėjų, kad tie balsuotų už jungtinius dešiniuosius. O iš kur tie pinigai, tai jau ne mūsų, policininkų, reikalas.

– Vadinasi, čia kvepia skandalu su politine potekste?

– Niekuo čia nekvepia! – suriko Minetis, kone kunkuliuodamas iš piktumo. – Visai ne vietoj rodote savo besaikį cinizmą, – metė d’Aventūrai, o Sandolui sušnypštė: – To jūs netransliuosite. – Paskui vėl rūsčiai užsipuolė d’Aventūrą: – Galgi signore Santorinis rodė jums kvitą? Ar jūs pakvaišot, kad tvirtinat tokius dalykus? – Ir darsyk kreipėsi į Sandolą: – Comandante d’Aventūra kartais pašneka kiek storžieviškai. Iš didelio uolumo ima ir nepataiko į toną. Nesmerkit jo už tai! Šiaip jau jis – puikus kriminalistas. O Pricio mero signore Santorinio padorumas – tai aš ypač pabrėžiu – nekelia jokių abejonių.

– Kurgi ne! – susijuokė d’Aventūra. – Jei tik įmanytų, sumą, už kurią pirko balsus, jis įtrauktų į mokesčių deklaraciją. Ar norite nuneigti, jog ši partija išpureno dirvą mafijai, kad toji galėtų įsisavinti naujas verslo sritis? Juk garbieji signori sėkmingai veikia ne tik tarptautinėje ginklų rinkoje, bet dar ir narkotikais prekiauja, ir grobsto Europos Sąjungos paramą.

– Madonna mia , – sudejavo Minetis ir demonstratyviai nukreipė akis į dangų, lyg iš ten lauktų pagalbos. – Dėl Dievo meilės, tik netransliuokit šito, – meldė Sandolą, o d’Aventūrai sušnypštė: – Jūs smarkiai perdedat! Partija nekalta, kad yra tokių tipų kaip Kardonė ar Sforcanas!

Prokuroras Pontis, iki šiol tūnojęs šešėlyje, neįstengė suturėti pritarimo grimasos, bet slapčia mostelėjo d’Aventūrai, ragindamas šį elgtis kiek apdairiau.

Komendantas piktai dėbtelėjo į Pontį ir vėl nusitaikė į Sandolą.

– Jūs klausėt, koks tipas tasai Sforcanas. Tai štai: be galo nuobodus ir bukas. Kilęs, kaip minėjau, iš šio rajono, čia užaugęs. O šičia, kaip tikriausiai jau pastebėjot, nėra namų, stovinčių ant žemės, – vien kregždžių lizdai, pakibę ant uolų. Tūkstančio metrų aukštyje jie laikosi įsitvėrę stataus šlaito, ir tik turistams šauna į galvą tuos apgailėtinus būstus pavadinti tapybiškais. Ogi nuvykit į Pricį, Džulianą arba Kampofeličę, pašniukštinėkit tenai ir pasiteiraukit žudiko Sforcano. Jūs pašiurpsit pamatęs, kokie uždari tenykščiai žmonės, nebylūs kaip žemė.

– Nesvarbu, iš kur kilęs Sforcanas, – atšovė Minetis. – Greit jis bus mūsų rankose, signore Sandolai. O toliau – viskas aišku. Kvota, parodymai, prisipažinimas, kalėjimas. Kitaip nebūna.

D’Aventūra nevalingai suraukė antakius. Jį erzino mažasis pasipūtėlis, diktatoriškas jo tonas. Aiškiai galėjai matyti, kaip sunku komendantui susitvardyti, išlikti ramiam.

– Kaip jūs, gerbiamasis questore , priėjot prie tokios išvados? Juk žinot, kas yra Sforcano dėdė.

– O man tai, atvirai sakant, nerūpi. Žudiko asmenybė aiški. Jo paieška vyksta visu tempu, argi ne?

– Dėdės pavardė Santorinis. Sforcanas kaip paskutinis mulkis sulaužė geležines mafijos taisykles. Leidosi filmuojamas, kai smaugė Kardonę. Tai turėjo reikšti, kad mes jo nerasim, bent jau gyvo. Dėdė Santorinis tikriausiai asmeniškai imsis to reikalo.

Sandolas apstulbęs spoksojo į d’Aventūrą. Atrodo, komendanto žodžiai jam pirmąsyk padarė įspūdį.

– Nejaugi?

– Tik jau neapsimeskit naiviu! – sunkiai atsidūsėjo d’Aventūra ir įspaudė nuorūką į peleninę.

– Bet aš juk negaliu to šitaip paleisti į eterį, signore d’Aventūra!

– Ir nereikia! – šiurkščiai atrėžė comandante . – Vietoj to puikiausiai galit perduoti gerbiamai publikai mano nuomonę apie visą tą reikalą. Mažasis šiknius nugalabijo žmogų, kuris tvarkė garbiosios kompanijos finansus ir, ko gero, galėjo tapti svarbiu liudytoju. Jo padedami būtume galėję skaudžiai smogti mafijai. Neįsivaizduoju, kas kirbėjo paikoje Sforcano smegeninėje, kai jis leidosi filmuojamas. Gal tikėjosi tokiu būdu tapti ryškia televizijos žvaigžde, gal manė: štai aš pradedu naują realybės šou. Italija ieško aistringiausio superžudiko! Argi ne tai šiuo metu labiausiai pakeltų jūsų kanalo reitingą?

– Išprotėjot, d’Aventūra, – sukuždėjo Minetis.

– Anaiptol! – tūžmingai atšovė d’Aventūra. – Jūs tik pažiūrėkit mūsų pramogines laidas! Kai kurie televizijos kanalai politikams pritarus priverstinai mulkina tautą. Iš pradžių jie ignoruoja žmogiškąjį potencialą, o galiausiai ima žlugdyti žmogiškąjį kapitalą linksmindami mus laidomis, kurių lygis nesiekia šimpanzių nuovokumo. – Jo žvilgsnis nukrypo į žado netekusį viršininką, bet kad jau įsibėgėjo, tai ir nebeslėpė nusivylimo. – Tikriausiai vėl man priekaištausit, kad perdedu. Bet juk sakoma: iliuzijas praradęs žmogus nuo nevilties ginasi piktu cinizmu. Kitaip sykiais imčiau nekęsti žmonijos. – D’Aventūra giliai atsikvėpė. Pasakė, ką privalėjo pasakyti. Jei ne, būtų uždusęs. Dabar jis rausėsi popierėliuose, kuriuos išsitraukė iš kišenės, – ieškojo vieno užrašo. – Pažiūrėkim, koks yra tikėtinas motyvas. Nužudžius Kardonę, finansų policijai buvo sutrukdyta įrodyti ekonominį nusikaltimą. Bijau, kad dabar gali būti sunaikinti visi įkalčiai. Žmogžudystė, šiaip ar taip, be pasekmių neliks. Santorinio žmonės anksčiau ar vėliau įbetonuos Bruną Sforcaną į kokio nors būsimo statinio pamatą, žinoma, jeigu mes jo nesučiupsim anksčiau.

Sandolas entuziastingai pažvelgė į operatorių.

– Ar šitą įrašei?

Užkalbintasis tik linktelėjo ir patenkintas išsišiepė, o Minetis įkvėpė ir triukšmingai išpūtė orą.

– To jau per daug! – pašoko policijos komisaras.

Pasikėlė ir Pontis. Šypsodamasis priėjo prie Sandolo.

– Interviu baigtas, ponai. Patarčiau nufilmuoti dar keletą vaizdelių kalnuose. Visa kita sužinosite mūsų spaudos skyriuje.

RAI žmonės nusivylę susikrovė mantą, ir po kelių minučių Venaras, Minetis, Pontis ir d’Aventūra vėl liko vieni. Komisaro Minečio veidas atrodė lyg raudonas balionas, galintis bet kurią akimirką sprogti. Tačiau Pončio akivaizdoje jis stengėsi tvardytis.

– Žinokit, comandante , – suniurnėjo nedraugiškai, – kad prognozės – nepatikimas dalykas. Beje, jūsų spėjamas motyvas yra visai nepagrįstas. Aš jau esu sakęs, kad remiatės vien prielaidomis. Būtų, galėtų, turėtų! Tiek ir težinot. Gal manot, kad tie veikėjai iš televizijos šito nesupranta?

D’Aventūra atrodė suirzęs. Jis atsisuko į Venarą, kuris iki šiol tylėjo.

– Emilijau, jis nesuvokia! Paaiškink gerbiamam questore , kur slypi didžiausia mūsų problema!