Claudio Mancini - Mala vita

Milžinas d’Aventūra sunkiai atsikėlė nuo krėslo ir pamojo padėjėjui.

– Važiuojam namo! – sumurmėjo ir abu žengė iš patalpos.

Nepraslinkus nė valandai d’Aventūra ir Venaras jau buvo Palerme, prie Kovos su mafija komisijos būstinės. Tylėdami įėjo vidun.

– Užeisi? – paklausė comandante , kai abu atsidūrė prie komisariato durų.

– Tuoj, – pusbalsiu pratarė Venaras, – tik nusišlapinsiu.

D’Aventūra linktelėjo ir įžengė į prieškambarį. Čia buvo tuščia – visi jau baigė darbą. Suirzęs jis užtrenkė paskui save duris, nusviedė švarką ant krėslo atkaltės, priėjo prie lango ir plačiai jį atlapojo. Persisvėrė per palangę ir pažvelgė žemyn į gatvę. Kaip ir numanė, ta paieška – šnipštas, ji veikiau pakenkė nei davė naudos.

Automobilių žibintų virtinė, žėrinti kaip perlų karoliai, spraudėsi į Kamporealės Kunigaikščio aikštę, vieną svarbiausių Palermo magistralių. Jaunuolių balsus gožė birbiantys mopedai ir kaukiantys varikliai. Tamsiai palšo dangaus fone juodavo stogai, lyg būtų iškarpyti žirklėmis, o šviečiantys namų langai liūdnai žvelgė į gatvę. Nuo tų vaizdų d’Aventūrą apėmė karti melancholija, jis ūmai pasijuto nežmoniškai pavargęs ir bejėgis. Geriausia būtų patraukti namo. Bet ten jo niekas nelaukia.

Žmona jį paliko prieš keletą metų – ne tik bijodama mafijos, bet ir dėl jo profesinės garbėtroškos. Svajonė kada nors laimėti kovą prieš gerbiamą visuomenę pavertė jį nedraugišku vienišium, įniršusiu kietaširdžiu. Perspektyva sėdėti tuščiame bežadžiame bute ir spoksoti į lubas jo neviliojo. Pagalvojus, kad Kardonės byloje nė kiek nepasistūmėta, jam labiausiai panūdo išgerti.

Premenas

P orca miseria! Gal tas avigalvis nemoka vairuoti?

Kardonė užgulė stabdžio paminą, sustojo prie pat kelkraščio ir užtraukė rankinį stabdį.

Stačiausioje įkalnėje pakeliui į Premeną jam iš priekio lyg tyčia išniro sunkiai pakrautas krovininis automobilis ir užtvėrė siaurą kelią. Sudvejintos to griozdo padangos centimetras po centimetro klimpo į minkštą kelkraščio gruntą ir pavojingai artėjo prie prarajos krašto.

– Jeigu nesiliaus, slėnio dugne atsidurs greičiau nei norėtų, – sumurmėjo Kardonė ir papurtė galvą.

Sušnypštė pneumatiniai sunkvežimio stabdžiai, vairuotojas iššoko iš kabinos ir apėjo mašiną, kad pamatytų, kiek dar galima pavažiuoti atbulam. Ant jo tamsiai raudono kombinezono nugaros švietė firmos užrašas: Distruggi documenti professionali. 13

– Įdomu, kokius dokumentus jam prireikė naikinti čia, kalnuose? – pagalvojo Kardonė, pirštų galais nervingai barbendamas į vairaratį. Pagaliau vairuotojas vėl įsikorė į savo mašiną ir pavažiavo metrą atbulom. Atsivėrė siauras plyšys. Kardonė staigiai atleido sankabą ir jo senukas fiatas kaukdamas prasmuko pro kliūtį. Ligi kaimo plynaukštėje teliko trys ar keturi staigūs posūkiai.

Netrukus jis jau artėjo prie paskutinės viršukalnės, kur kelias, regis, baigiasi vasaros dangaus žydrynėje. Kardonė staigiai nukėlė koją nuo greičio pedalo. Premenas! Skubiai kirto centrinę aikštę, net padangos sucypė, ir sustabdė automobilį tarp dviejų platanų, tiesiai priešais žemą akmeninę tvorą.

Trumpą valandėlę parymojęs apšiurusiame savo mašinos krėsle, išlipo. Jautėsi ir nuskriaustas, ir nusikaltęs. Enriko mirtis kėlė sielvartą ir įniršį, bet pro juos vis prasimušdavo Rozanos paveikslas. Prisiminęs tą jaudinamą valandą Bolonijoje, Didžiojoje aikštėje, jis tartum pamiršdavo visa kita.

Prieš užrakindamas mašiną Kardonė atidžiai apsidairė, lyg jį kas sektų. Žvilgsnis užkliuvo už būrelio senyvų vyriškių, kurie sėdėjo ant suolelio kaimo skverelyje, medžių pavėsyje, ir gyvai šnekučiavosi. Tačiau atvykėlis jiems rūpėjo tiek, kiek gauruotas kiemsargis šuva, snūduriuojantis saulėkaitoje vidury aikštės. Kitapus Madžorės ežero, kur padūmavusiame tolyje stūksojo kalnų grandinė, po naktinės darganos likę paskutiniai debesų skutai traukėsi nuo smailių uolų. Per ežerą driekėsi platus saulės takas. Laukė karšta vasaros diena.

Kardonė sparčiai nužingsniavo prie viduramžiškų akmeninių Premeno trobesių. Centro storico 14 – skelbė užrašas ant kelio rodyklės. Vyrą savotiškai jaudino didingas vietovaizdis – miškingi skardžiai ir sodriai žalios pievos paežerėj. Jo mintyse susipynė dabartis ir tolima praeitis, vaikystė. Kiekvienas namas, kiekvienas medis tebebuvo artimas, bet sykiu ir svetimas. Net ir mažoji kavinukė prie įvažiavimo į kaimą, plačiai atvėrusi duris.

Jo ausis pasiekė lankytojų klegesys. Kardonė smuko į ankštą gatvelę tarp namų, kurių šiurkštūs akmeniniai fasadai beveik užstojo dangaus žydrynę. Žinoma, šiuolaikinės technikos stebuklai jau ir čia buvo nebe naujiena, bet vos pažvelgus rodėsi, jog laikas sustojęs prieš gerą šimtmetį.

Anapus atvirų vartų šaižiai zirzė juostinis pjūklas, o iš radijo imtuvo tarškėjo įsikarščiavęs diktorius. Gatvelės prieblandoje ant kėdutės priešais savo dirbtuvę kiurksojo sulinkęs senis. Eidamas pro šalį Kardonė žvilgtelėjo vidun. Ir vėl jam prieš akis stojo jaunystės vaizdai. Nuo to laiko beveik niekas nepasikeitė. Kaip ir prieš trisdešimt metų, kurpiaus dirbtuvė tebebuvo tamsus urvas, iš kurio trenkė raugintomis odomis, batų klijais ir pelėsiais.

Linktelėjęs Kardonė pasveikino senolį ir įsuko į Šventosios Magdalenos gatvę. Jam virš galvos suplazdėjo drėgni skalbiniai. Šyptelėjo pažvelgęs pro apmūsojusį stiklą į krautuvėlę, kurioje nuo neatmenamų laikų prekiavo vis ta pati signora Petreli. Atrodė, kad nuo pat parduotuvės įkūrimo viduj niekas nepasikeitė. Dar ir dabar čia galėjai nusipirkti vazų gėlėms pamerkti, plaukų suktukų, naktinių marškinių, konservavimo dangtelių, liemenėlių ir tokių pravarčių daikčiukų kaip varžtai su šešiakampe galvute arba kišeniniai žibintuvėliai. Visai greta buvo įsitaisiusi Pudzano kepykla, o priešpriešiais – Silvijaus Galetos mėsinė. Abu prekiautojai stovėjo gatvelėje priešais savo krautuvėlių duris ir patenkinti šnekučiavo. Jau du dešimtmečius niekas nepraeidavo pro juos nepastebėtas, net ir lyjant.

– Salve , Robertai! – sumurmėjo Pudzanas, išvydęs aukštaūgį tamsiaplaukį. Apkūnaus kepėjo balse buvo justi vojeristinė smalsa. – Užjaučiu! Tai baisu! Užvakar mačiau per televiziją. Tikras siaubas! Tau, žinia, sunkus smūgis.

Dailus Kardonės veidas įsitempė.

– Taip, baisu, – trumpai atsakė ir pagreitino žingsnį.

– Galvoj netelpa toks žiaurumas, – užjaučiamai tarė Galeta.

Kardonė tik mostelėjo ir nudrožė tolyn nelėtindamas žingsnio, kietai sučiaupęs lūpas. Jis nieku būdu nenorėjo leistis į pokalbį, juoba gatvėje, kur akimoju prisirinktų smalsuolių.

– Liūdna! Po daugybės metų susitinkam arba laidotuvėse, arba vestuvėse, – kaimynui pasakė Pudzanas. – Nenorėčiau atsidurti jo kailyje.

– Kas tiesa, tai tiesa, – pritarė jam Galeta ir pasisuko į pirkėją, išeinančią iš parduotuvės su pilnu krepšiu pirkinių. – Grazie e arrivederci, signora. 15

Štai ir baigėsi akmenukais grįsta gatvelė. Pakvipo rozmarinais bei levandomis, ir atvykėlis atsikvėpė pilna krūtine. Ėmė žingsniuoti lėčiau ir pagaliau sustojo prie kitados prašmatnaus namo. Tas būstas tarsi mažas rūmas stovėjo aukštumėlėje, apsuptas erdvaus parko. Vešli senų visterijų lapija driekėsi palei fasadą, gožė atbrailas bei lietvamzdžius ir teikė pastatui žavesio, būdingo šalims prie Viduržemio jūros. Per daugybę metų pilkas sienų tinkas nuo saulės kiek išakijo, o kai kur visai nutrupėjo ir atidengė netašytus akmenis, iš kurių sumūryta siena.