Claudio Mancini - Mala vita

– Neturiu žalio supratimo, ko tenai vyko tavo brolis. – Sena paskubom išrūšiavo keletą raštų, sudėjo ant rašomojo stalo į krūvelę ir pastūmė prie kitų dokumentų, kuriuos be perstojo grūdo į smulkintuvą. – Jis pats pirkdavosi lėktuvo bilietus. Kodėl, kam, kokiu tikslu... Gal pateiktum lengvesnių klausimų? Jis man neatsiskaitinėjo. Aš rūpinuosi tik savo reikalais, Pantrinis – irgi. Mes kiauras dienas užsiėmę administraciniu darbu ir klientų bylomis. Tavo brolis vis kur nors važinėja... hm... važinėjo. Tik darbas, darbas ir nieko kito...

– Ar Enriko darbotvarkė buvo kur nors surašoma?

– Klausk Bruskelą! – irzliai atšovė Sena. – Dienotvarkę jam surašydavo sekretorė. Jos vizitinę kortelę su adresu ir telefonu rasi prismeigtą prie skelbimų lentos ties jos stalu. – Mostelėjo į prieškambarį ir pridūrė: – Paklausyk mano patarimo: palik tuos reikalus policijai!

– Ačiū už rūpestį, – nesivaldydamas metė Kardonė. – Turbūt supranti, kad aš tavo patarimais nepasinaudosiu. Jie nė per žingsnį nepriartins manęs prie tikslo. Jei negali man pasakyti, ko Enrikui prireikė Palerme, bent pasidalyk savo spėjimais!

– Mano galva, tavo brolį nužudė beprotis.

– Netikiu nei bepročio versija, nei tuo, kad būsi man atviras. Nesuprantu, kodėl nepadedi man išsiaiškinti tiesos apie brolį.

– Todėl, kad negaliu, – atkirto Sena.

Kardonė vėl ėmė neramiais žingsniais matuoti kambarį. Papurtė galvą ir stabtelėjo.

– Esu įsitikinęs, kad Enriko nužudymas susijęs su jo darbu.

– Nesąmonė! – suniurzgė advokatas, nusisuko nuo Roberto ir ėmė raustis šiukšliadėžėje ieškodamas dokumento, kurį ką tik buvo ten įmetęs.

– Labai išaugo aureolių paklausa. Ar jau apsirūpinai? Jei turi, nušveisk kuo rūpestingiausiai. Kad kas nors užmetęs akį nepamatytų dėmių.

Senai besirausiant šiukšlėse, Kardonės akis užkliuvo už popierėlio ant rašomojo stalo. Jis greitai priėjo ir paėmė dokumentą. Viršuje juodavo antraštė „Tryliktuko sąskaitos“. Žemiau buvo surašyti vardai, o šalia kiekvieno – devynženklis skaičius. Robertas mašinaliai suskaičiavo vardus.

– Kuo paskutiniu metu buvo užsiėmęs Enrikas? – paklausė ir kyštelėjo sąrašą Senai po nosim. – Ką reiškia: tryliktuko sąskaitos? Čia tik vienuolika vardų.

– Ne tavo reikalas! – sustaugė Sena. – Aišku? Tu ne prokuroras!

Jis išplėšė popierių Kardonei iš rankų ir įbruko į smulkintuvą.

Priblokštas Kardonė dėbtelėjo Senai į akis.

– Žinoma. Aš tik rašytojėlis. Bet ir rašytojėlis geba mąstyti. Gal nežinojai? Ir jam neduoda ramybės mintis: kodėl jo brolio partneris vis išsisukinėja ir kaišioja į tą velnio mašiną sąskaitų išrašus ir nežinia kokius sąrašus.

– Nes partneriui viso to nebereikia, – pasišaipė Sena.

– Laikai mane idiotu, nesuprantančiu, kiek bus dukart du? Jeigu jūs negrąžinat viso to mėšlo įgaliotojams, vadinasi, ten figūruoja kažkokie skaičiai, kurių niekas neturi matyti. O tavo, po velniais, pareiga – mane apšviesti.

– Galvok, ką nori! – maloningai leido Sena. – Žinai, mirtis panaikina visas pareigas. Ypač – tuščiai pliaukšti su naivuoliais.

– Tavo sarkazmas ne vietoj, Sena!

– Mano sarkazmas skirtas dalykams, kurių tu aiškiai neįstengi suvokti. Mes išeinam į pensiją!

– Kadangi Enrikas nužudytas, jūs uždarot kontorą ir dedat į padus?

– O kas gi čia bendro?

– Nežinau, tai tu man pasakyk! Bankrotas judviem tikrai negresia.

– Robertai, nuoširdžiai tau patariu: dink iš čia! Dink iš Premeno! Važiuok namo ir rūpinkis savo reikalais! Šiame biure atsakymų negausi. Ir nebandyk spėlioti! Enriko daiktus mes sukrovėm į dėžę, apie kurią jau minėjau. Ji stovi jo kabinete. Pasiimk, ką nori, ir dink!

Kardonė pakėlė galvą ir įsmeigė akis į advokatą, lyg jam būtų šovusi į galvą mintis, kurios reikšmės dar nė pats nesuvokė.

– Matyt, jūs nutarėt pasirūpinti, kad neliktų nieko, kas paskatintų kvailai spėlioti apie Enriko kelionę.

Bet Sena neužkibo ant kabliuko, tik mandagiai šyptelėjo.

– Pasiimk, ką imi, ir išeik!

– Jau sakei. Ta biuro likvidacija iš tolo dvokia.

– Gerai! Vadinas, aiškinu darsyk – taip, kad net toks romantiškas poetas kaip tu suvoktų: mūsų įgaliojimai yra atšaukti. Todėl išeinam į pensiją. Mudu su Pantriniu nusprendėm pasitraukti. Suprask gi pagaliau!

– Sena, tai paikiausias atsikalbinėjimas iš visų, kuriuos esu girdėjęs. Tu meluoji, iš akių matau, – perpykęs vožė Kardonė. – Jūs naikinat įkalčius. Susipakuojat daiktus ir dingstat. – Jis žengė prie stalo ir provokuojamai pažvelgė advokatui į akis. – Kur jis?

– Kas? – sutriko Sena.

– Nagi Pantrinis, dorasis tavo partneris. Kas gi dar!

Sena gūžtelėjo pečiais.

– Išvykęs, – iškošė pro dantis.

– Jūs bijot, kad policija užduos nemalonių klausimų.

Sena pakėlė galvą ir susikišo rankas į kelnių kišenes. Jo akys svaidė žaibus.

– Tikiuosi, nemanai, kad ir mes turim su tuo ką nors bendra?

– O kodėl gi ne? Atvirai šnekant, man ta mintis visai neatrodo absurdiška. Kur jūsų darbuotojai? Atostogauja? Ar visi kaip vienas susirgo?

– Išsiuntėm namo. Jie tik trukdytų, – irzliai atsakė Sena.

– Madonna mia! Kam trukdytų? Nejaugi pakuotis?

– Man rodos, mielasis, turėtum susitaikyti su paprastu, kad ir skaudžiu, faktu. Kiek žinau, tavo brolelis šlaistėsi po vieną iš tų neaiškių Palermo kvartalų. Velniai žino, ko jam ten reikėjo. Gal ieškojo prostitutės, kad smagiai praleistų vakarą. Bet išėjo kitaip: jį užpuolė gobšus suteneris, pakvaišęs dėl pinigų, apiplėšė ir nužudė. Manau, kaip tik taip ir buvo.

– Paklausyk manęs, Sena! Tas pakvaišėlis, regis, buvo toks nuovokus, kad pasamdė operatorių ir liepė nufilmuoti žvėrišką žmogžudystę. Ir tai dar ne viskas! Matydamas ir girdėdamas, kaip tu čia rangaisi, išsisukinėji nuo tiesaus atsakymo, kaip mano akyse naikini pavojingus dokumentus, suprantu, kad tu man meluoji. – Kardonė nutraukė ugningą savo kalbą ir pliaukštelėjo delnu per kaktą. – Prisiminiau! Prieš pat atvažiuodamas čionai susitikau sunkvežimį. Jei teisingai spėju, jis buvo prikrautas aktų ir dokumentų. Ir be lakios vaizduotės galima numanyti, kokie popieriai nukeliavo į slėnį, kad būtų sunaikinti...

Senos veidas suakmenėjo, o akys pavojingai žybčiojo.

– Per visą gyvenimą esu sutikęs daugybę pasipūtėlių. Ir visi man priminė trupmenos vardiklį. Kuo labiau jis didėja, tuo mažesnis rezultatas. Klausausi tavęs ir girdžiu lygiai tą patį. Būk atidus, kad netyčia nevirstum nuliu.

Kardonė sukando dantis. Kaip jam norėjosi vožti Senai į snukį!

– Tavo įžūlumas neprilygstamas! Nors mudviejų su Enriku santykiai nebuvo labai geri, patikėk: jeigu įsitikinsiu, kad tu ir Pantrinis stovėjote to nusikaltimo užkulisyje, abu pasisaugokit! Aš nenurimsiu, kol to neišsiaiškinsiu. Gali neabejoti!

– Mėgdžioji didįjį keršytoją iš prasto vesterno, – nusišypsojo Sena ir pašaipiai pridūrė: – Tik pataikei ne į tą filmą. Enrikas niekada tavęs rimtai nevertino. Jam buvai nevykėlis, tikriau sakant, užsisvajojęs vargšelis. Keliauk namo ir rašyk eilėraščius Užsiimk tik tuo, ką sugebi.

Kardonė stebeilijo į Seną, bet po akimirkos susiėmė.

– Gal čia kur nors mėtosi Enriko namų raktai?

– Atsarginiai raktai yra jo kabinete, kabo ant vinies šalia durų. Pasiimk ir nešdinkis!

– Žinai, Sena, kas dar mane stebina? – Kelnių kišenėse Kardonė sugniaužė kumščius. Jis stovėjo priešais buvusį Enriko partnerį, kuris tik raukė kaktą ir piktai dirsčiojo. – Atrodo, tavęs nė trupučio nedomina Enriko laidotuvės. Nei kada, nei kur – apskritai niekas.