Claudio Mancini - Mala vita

Pantrinio akys susiaurėjo iki plyšelių. Jis nusiėmė akinius, iš viršutinės švarko kišenės išsitraukė nosinaitę ir ėmė ja blizginti stiklus. Paskui vėl tvarkingai užsidėjo akinius ir lediniu balsu pareiškė:

– Mes nieko nenuslepiam. Išmetam tik šiukšles, senus laiškus, nebegaliojančius teismo dokumentus.

Kardonė susijuokė.

– Pilną sunkvežimį?

– Nesąmonė! Makulatūros rinkėjai važinėja įprastiniu maršrutu, pakeliui paėmė ir mūsų atliekas.

– Taigi taigi... atliekas. O kas tie trylika?

Pantrinis net išsižiojo.

– Nesuprantu. Palūkėk... apie ką tu kalbi?

– Nagi prieš valandą perskaičiau lapelyje, kuris gulėjo ant Senos rašomojo stalo. Ką reiškia tie sąskaitų numeriai?

Pantrinis iš kelnių kišenės išsitraukė nosinę ir prisidėjo prie kaktos.

– Apie tai aš nieko nežinau. Reikėjo klausti Seną.

Kardonė ir vėl nutylėjo. Jis netikėjo nė vienu to advokatėlio žodžiu. Bet kaip kitaip išgausi iš jo ką nors svarbaus?

– Ką tu dabar ketini daryti? – išgirdo Pantrinį klausiant.

– Dar pagalvosiu, – miglotai atsakė Robertas. – Ir vis dėlto man smalsu, kodėl tu nepasitiki Sena. Tikiuosi, tame voke, kurį tu paslapčiom įdėjai, kalbama apie mano brolio palikimą. Kas žino, gal ten yra ir kas nors jums nemalonaus?

Pantrinis visai sugniužo. Ūmai griebė Kardonę už alkūnės su tokia jėga, kokios negalėjai iš jo tikėtis.

– Gal yra, gal nėra. Toj kontoroj visi vienas kitu nepasitikėjo. Per tą darbą praradom nekaltybę. – Jis panarino galvą ir vos girdimai pakartojo: – Praradom nekaltybę...

– Kalbi mįslėm, – irzliai atšovė Kardonė, atsilošė krėsle ir sunėrė rankas, kad ištrūktų iš Pantrinio gniaužtų. – Ką nori tuo pasakyti?

– Dio mio! Gerų advokatų reikia todėl, kad yra blogų žmonių.

Kardonė nenorom šyptelėjo.

– Kokia ciniška logika! Juk jūs atstovaujat teisingumui...

– Advokatai atstovauja ne teisingumui, o savo klientams, – pataisė Pantrinis su kartėlio gaidele balse. – Ir vis dėlto... Kartais padarom tai, ko daryti nederėtų. Skaudžiausia tada, kai vieną klaidą bandom pridengti kita. Staiga suvoki pats virtęs didžiule lemtinga klaida. Bet gana tos filosofijos! Pasirūpink, kad palikimo byloje tavęs neapmautų! Enrikas nebuvo skurdžius. To, ką jis tau paliko, užteks ateičiai užsitikrinti...

– Aš ne dėl palikimo atvažiavau į Premeną, Matėjau! Mane domina vienintelis dalykas: kodėl buvo nužudytas mano brolis.

– Madonna! – išstenėjo Pantrinis ir vėl griebė Kardonę už alkūnės. – Nebūk toks kietakaktis! Enriko vis tiek neprikelsi. Be to, klausinėji ne tame Italijos gale.

Įsakmūs Pantrinio žodžiai nuskambėjo kaip įspėjimas.

– Aš lankiausi pas karabinierius Bolonijoje ir Palerme, nors man buvo patarta į Siciliją nevykti. O ten išgirdau, kad tai politinė byla. Informacija neskelbiama. Jau kelios dienos jaučiuosi taip, lyg galva daužyčiau sieną!

– Palermą tau derėjo aplenkti iš tolo, kuo didžiausiu lankstu, – niūriai pabrėžė Pantrinis. – Kol vyksta tyrimas, nė vienas teisėjas neduos tau leidimo pamatyti Enriką.

Kardonė piktai dėbtelėjo.

– Dar pažiūrėsim! Aš nenusileisiu, gali neabejoti. Nė vienas pasaulio teismas nesutrukdys man atsisveikinti su broliu. Nors jis dabar ir guli Palermo teismo medicinos institute.

– Nusiramink! – nuolaidžiai šyptelėjo Pantrinis. – Būti teisiam kartais esti pražūtinga.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Nieko. Beje...

– Kas „beje“?

– Ką bendro Enriko nužudymas gali turėti su politika? Koks idiotas tau pakuždėjo tokią nesąmonę? Kas antras žmogus yra bent kartą gyvenime pagalvojęs apie žmogžudystę. Paklausk kad ir sutuoktinių. Ir žinok: kai tau sakiau, kad ne tame Italijos gale klausinėji, turėjau omeny ne karabinierius, – pridūrė jis ir papurtė galvą.

– O ką gi?

– Mesk tą iš galvos! – šiurkščiai rėžė Pantrinis. Lyg ir buvo beapsigalvojąs, paskui susimąstęs pridūrė: – Aš tik šiaip pasakiau. Pamiršk.

– Niekas nieko nesako šiaip sau. Ir tu, Pantrini. Man lenda į galvą mintis, kad judu su Sena norit žūtbūt kažką nuslėpti. Ne veltui žmonės sako: niekur nemeluojama tiek daug kaip teisme ir per laidotuves. Bet kai jau judu abudu mane kvailinat...

Pantrinio akys vėl susiaurėjo.

– Kodėl tu nesiimi kokio normalaus darbo ir nevedi? Išsirink žmoną, sukurk šeimą, įtaisyk jai porą sūnelių ir būsi padaręs bent šį tą prasmingo. Juk galėtum šauniai gyventi. Enrikas paliko tau gražaus turto, užteks visam gyvenimui.

– Kitaip sakant, turėčiau tylom sutikti su viskuo, ką man pasakoji?

– Jei matai, kad išmintingiau yra patylėti, tai ir patylėk. Tačiau tu, matyt, nei tylėti sugebi, nei esi išmintingas.

Kardonė prisiminė Rozaną ir tuos žodžius, kuriuos ji jam be užuolankų sviedė Bolonijoje, kavinėje prie Didžiosios aikštės. Jos akyse jis tebuvo vargšas eiliakalys, beturtis ir be ateities perspektyvų. Tačiau dabar vienu kirčiu viskas gali apvirsti aukštyn kojom. Jeigu jis parduos paveldėtąją biuro dalį ir tėvų namą, iš karto dings visos egzistencinės baimės. Tada ir Rozana pažvelgs į jį kitomis akimis, pasikeis jos nuomonė. Bet ir vėl sąžinė ėmė jam priekaištauti. Kaip galima būti tokiam cinikui ir šią valandą galvoti apie palikimą? Kaip jis gali taip staiga paniekinti visas vertybes, kurios dar užvakar buvo jam tokios svarbios?

Pantrinis sakytum skaitė Kardonės mintis ir pritariamai linktelėjo.

– Parduok visą nekilnojamąjį turtą Spėju, kad neketini apsigyventi čia, Premene.

– Iš kur taip gerai žinai, Matėjau, kur ir kaip ketinu toliau gyventi? Rašytojui visai vis tiek, kur dirbti. Be to, negi tau rūpi, kaip klostysis mano gyvenimas?

– Noriu tau priminti, mielas Robertai, – tyliai pasakė Pantrinis, skvarbiomis akimis žiūrėdamas į Kardonę, – kad kiaulės ir menininkai įvertinami tik po mirties. Negi tu ketini laukti, kol parašysi porą šio to vertų knygų ir koks nors kritikas priskirs tave prie nemirtingųjų? Keliauk į Palancą pas teisėją, pareikšk, kad priimi palikimą, ir dumk į Boloniją! Tikriausiai ir Enrikas tau šitaip patartų! Paprasčiausiai nešdinkis!

Dar prieš porą dienų Kardonė buvo tvirtai įsitikinęs, kad niekada nebenorės grįžti į Premeną. Tačiau pamatęs, kaip begėdiškai Pantrinis ir Sena stengiasi juo nusikratyti, susidūręs su tokiu įžūlumu, jis ryžosi atsakyti jiems tuo pačiu. Jie mat varys jį lauk iš tėviškės! Leistis išvaromam – tai visai kas kita, negu išeiti savo noru arba pačiam atsisakyti teisės į ką nors.

Kardonė pasijuto taip, tarsi kas būtų kumščiu vožęs jam į krūtinę, ir panoro šaukti visu balsu. Jam užvirė kraujas. Ūmai jį užliejo įniršis, nusivylimas ir bejėgė neviltis. Pantrinio „draugiški patarimai“ tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu taurę. Jis pašoko išraudęs kaip vėžys ir atstūmė kėdę su tokia jėga, kad ši nuskriejo per visą terasą ir triukšmingai atsitrenkė į sieną. Pasilenkęs atsirėmė kumščiais į stalą, o advokatą pervėrė ugningu žvilgsniu.

– Velnias jus abu išperėjo, tokius klastingus melagius! – plyšavo jis. – Norit manim nusikratyti, ką? Manot sutikę idiotą? Bailų berniūkštį, kurį galima nuginti kaip šunį? Negi judu iš tiesų tikit, kad galėsit mane apmauti?

– Nurimk! – bandė jį apmalšinti Pantrinis ir tarsi gindamasis iškėlė rankas. – Nėr čia ko per daug šakotis.

– Mielai talžyčiau tau snukį tol, kol išgaučiau, ką judu nuo manęs slepiat. – Kardonė net drebėjo iš pykčio. – Džiaukis, kad esi toks pelų maišas, kitaip sutrinčiau tave į miltus!