Claudio Mancini - Mala vita

– Pritariu, – atsakė Venaras. – Manai, SISDE nuslėpė nuo mūsų svarbias žinias?

– O ar tau nesukėlė įtarimo jų raportų spragos?

– Sukėlė! Bet man sunku patikėti, kad jie praleidžia ištisus skirsnius, nors yra įpareigoti dalytis su mumis viskuo, ką sužino.

D’Aventūra nelinksmai susijuokė.

– Šioj kompanijoj jie verda sau atskirą sriubytę. Mums pasako tik tai, ką yra priversti pasakyti.

– Gal iš Kardonės žmonos išgautume ką nors vertingo?

Comandante nustebęs pažvelgė į padėjėją.

– Kaip matau, tu dar neskaitei naujausio SISDE raporto.

– Tik pavarčiau, bet juk gavom jį vos užvakar, – irzliai gynėsi Venaras. – Ar bent įsivaizduoji, kiek popierių jau susikaupę ant mano stalo? Ne tu vienas čia pluši išsijuosęs. Turėtum iš tolo aplenkti mano biurą, kitaip rizikuosi, kad mano žmonės nudės tave iš pasalų.

– Scusi , – taikingai suniurnėjo d’Aventūra. – Bet grįžkim prie Kardonės. Turėjo žmoną, bet ja nesinaudojo, – ištarė ciniškai. – Prieš pusmetį ji pasikorė. Tad apklausti negalėsim. – Livijus ėmė vartyti bylas, lyg ko ieškotų. – Ar tau pavyko dar ką nors sužinoti apie Kardonę? Aš iki šiol taip ir nespėjau išnagrinėti tavo medžiagos.

Venaras pasikrapštė pakaušį.

– Augo Premene, ten ir mokėsi. Brandos atestatą gavo Bavene, paskui Milane studijavo teisę. Bet to jam, matyt, buvo negana, todėl ėmėsi dar ir įmonių ekonomikos. Išlaikęs egzaminus stojo dirbti į vieną garsiausių Milano advokatų biurų. Pas Basą ir Voltrį, jeigu tau tai ką nors sako. Jau po dvejų metų Kardonė padarė karjerą – tapo jaunesniuoju partneriu. Esu šnekėjęs su pačiu signore Basu, ir jis man pasakė, kad jo biure, gyvuojančiame jau keturiasdešimt metų, tai vienintelis toks atvejis.

– Dio cane! – pagarbiai šūktelėjo d’Aventūra.

– Taip, jis buvo gudrus vaikinas, – pridūrė Venaras. – Labai greit išgarsėjo kaip ekonominių reikalų žinovas. Vos po šešeto metų įsteigė savo paties biurą ir netrukus susikivirčijo su buvusiu darbdaviu. Kalbama, jog persiviliojo kai kuriuos svarbius klientus. Kad atstovavo didelių koncernų vadovams – patikrintas faktas. Prieš dešimtmetį visiškai netikėtai likvidavo savo biurą Milane ir įsteigė bendrovę gimtajame Premene. Partnerių nuomonės neklausė. Juk jis buvo bosas.

– O kur tuos partnerius susirado?

– Sena ir Pantrinis prieš tai vadovavo ekspedicinių prekybos firmų juridiniams skyriams.

D’Aventūrai šios žinios aiškiai padarė įspūdį. Jis nepatikliai pakraipė galvą.

– Ir kaip toks žmogus susipainiojo su mafija?

Venaro lūpų kampučiai nulinko žemyn.

– Pffff, – išpūtė orą, o tai reiškė, kad nežino.

– Kardonė keletą metų draugavo su viena dama, – nužudytojo biografiją papildė comandante . – Apie tai rašoma slaptosios tarnybos raporte. Deja, toji Karibų gėlelė mums nepasiekiama. Ji gyvena Sent Džonse, tiksliau, – Kardonės valdose.

– Kur, kur?

– Sent Džonse, Antigvos sostinėje. Kardonės rūmai stovi prie Pusmėnulio įlankos. Jis juos įsigijo bene prieš aštuonerius metus. Stulbinamai neišsami ta slaptoji dosjė, joje labai stinga neoficialios informacijos! Prie kadastro įrašų ar panašių dokumentų irgi neprieisi, pagaliau jų duomenys nieko ir neįrodytų. Oficialiai Kardonės vila priklauso sinjorinai Silvijai Alvares. Taip vadinasi ta daili dama. Beje, turim net jos nuotrauką.

– Ar ji graži?

D’Aventūra pasklaidė vieną aplanką, ištraukė fotografiją iš plastiko aptaiso ir padavė savo padėjėjui.

Commissario Venaras su neslepiamu malonumu apžiūrinėjo blizgančią nuotrauką.

– Madonna! Una bellezza sconvolgente – koks grožis! Primink, kiek metų buvo Kardonei?

– Keturiasdešimt septyneri.

– O jai juk ne daugiau kaip dvidešimt aštuoneri!

– Paskaityk raportą, ten nurodyta. Širdžių ėdikės amžius – trisdešimt dveji, – atsakė d’Aventūra.

Venaras tyliai švilptelėjo pro dantis.

– Penkiolika metų už jį jaunesnė Madonna! Visur tas pat: pinigai atsveria bet kokį amžiaus skirtumą. Kodėl gi šitokia moteris neišsirenka jauno išvaizdaus vyriškio?

– Kad ir tokio kaip tu?

– O kodėl ir ne? – išsišiepė Venaras.

– Tavo ir kraujo grupė, ir svorio kategorija – ne ta. Be to, nenutuoki, ko trokšta tokio kalibro moterys. Turbūt žinai patarlę: ožys senyn – ragai kietyn?

– Madonna!.. Esi solidaus amžiaus, o laidai tokius kvailus juokelius! – nusikvatojo Venaras. – O gal ruošiesi pats pasireklamuoti?

– Man nereikia. Pažvelk į veidrodį ir pats pamatysi, koks tu nupiepęs! O dar rudaplaukis! Nenuostabu, kad iki šiol dar nė vienos nepakabinai.

Žiūrėdamas į dailiosios Silvijos Alvares nuotrauką, Venaras mintyse smagiai nusijuokė.

– Ji man lyg ir matyta! – sumurmėjo. – Tik nesuprantu, ką primena. Ar yra kriminologinių duomenų apie šitą karibietę, visų vyrų svajonę?

D’Aventūra papurtė galvą.

– Gaila, kad nežinom to, kas nesurašyta byloje, – pliauškė Venaras. – Mane visada siutina, kad informacija mums vis kaišiojama po trupinėlį, idant niekada nesusidarytume viso vaizdo.

– Taigi, – ironiškai iškošė d’Aventūra. – Taip jau yra. Slaptųjų tarnybų paslaptys dažniausiai būna tokios slaptos, kad įslaptinamas net pats paslapčių turėtojas, ir nė vienas žmogus nesužino, kas yra tas paslaptingasis paslapčių autorius. Esu įsitikinęs, kad slaptieji mūsų kolegos tiksliai žino, kokių aukštos prabos klientų turėjo Kardonė ir jo kompanionai, su kuo jis bendravo ir kokius nuskurdėlius vėl pastatė ant kojų. Bet šįsyk, Emilijau, prisiekiu tau, šįsyk turim šansų pačiupti tikrai riebų kąsnį. Ne tas vaikinas buvo nužudytas, ne tokiu būdu ir ne toj vietoj. O RAI Uno pasirūpino, kad kai kam imtų svilti užpakalis. Už tai šitam televizijos kanaliūkščiui išties galim padėkoti.

– Vadinasi, komisarui turim perduoti tik tiek informacijos, kad jis ja nepaspringtų!

– Esu tikras, kad Minetis man primelavo, – piktai urzgė d’Aventūra. – Jis vedžioja mus už nosies. Mintinai žino, kas yra byloje, kitaip nebūtų mėginęs reikalauti, kad derinčiau su juo kiekvieną pirstelėjimą tiriant bylą. Tačiau imkimės darbo...

Venaras pasiruošė popieriaus lapelį ir tušinuką.

– Ogi surašykim, ką pirmiausia reikia padaryti.

– Ecco lo , kaip tik tai aš ir ketinau pasiūlyti. Reikia iššifruoti, kas yra Kardonės mobiliajame telefone. Nustatyk, ar jis turėjo kitų giminaičių, o jei taip, kur jie gyvena. Aš pabandysiu sužinoti, kokias bylas vedė velionis. Gal šįsyk man pavyks įrodyti, kad svarbiausias jo klientas buvo Romanas Grasas. Kardonė buvo advokatas. Tokie žmonės paprastai susižymi darbotvarkę. O tu tuo tarpu pabandyk išrūpinti prokuroro Pončio nurodymą, leidžiantį mums susipažinti su visomis Kardonės biuro sąskaitomis.

– Nė nesvajok, kad gausim tokį nurodymą, – paprieštaravo Venaras. – Prokuroras sakys, jog visą dėmesį privalom skirti žudikui.

– Išaiškink jam, kad mums reikalinga informacija apie įplaukas, kitaip nepajudėsim iš vietos. Noriu žinoti viską apie pervedimus, apyvartą, kompensacijas – viską, kas susiję su pinigais. Tai sužinojus man taps aiški ir privati jo aplinka – draugai, pažįstami, moterys...

– Iš tavo lūpų Dievui į ausį, – atsakė Venaras. – Bet tokiu atveju galėtum tenykščiame teisme pasidomėti ir tuo, kam tenka visas palikimas. Gal yra koks testamentas.

– D’accordo! – pritariamai linktelėjo d’Aventūra.