Claudio Mancini - Mala vita

– O mes dar sykelį dėl visa ko paklausinėsim Albergerijos mikrorajone, kaip televizininkai sugebėjo anksčiau už mus atsirasti nusikaltimo vietoj. Manyčiau, kažkas juos ten nukreipė arba kyštelėjo užuominą.

– Neįtikėtina, – papurtė galvą d’Aventūra. – SISDE raporte pasakyta, kad agentai nuo Kardonės akių nenuleido. Bet byloj – nė žodžio apie tai, ką jis veikė Palerme. Atvyko devintą valandą ryto, o nužudytas vakare apie aštuonias. Nuojauta man sako, kad mus norima apmulkinti. Redaktoriai tvirtina, esą vaizdo įrašą be jokių komentarų gavo elektroniniu paštu. Ar patikrinot to elektroninio pašto adresą?

– Negi manai, kad esam avigalviai? – pyktelėjo Venaras. – Žinoma, patikrinom. Laiškas išsiųstas iš Albergerijos gatvės, keturiasdešimtojo numerio, iš buto ketvirtame aukšte. Butas apstatytas baldais, bet negyvenamas.

– Kaip praktiška, – suniurnėjo d’Aventūra. – Iš įrašo vargu ar įmanoma suprasti, kur įvykdyta žmogžudystė. Tiesa, matyti gretimas gyvenamasis namas, bet negi nustatysi, kur jis stovi? Tad kas Rai Uno reporteriams pasakė, kur guli lavonas? Aš noriu žinoti, iš kur jie gavo informacijos apie nusikaltimo vietą. Dar sykį iškamantinėkit tuos veidmainius komentatorius! Galimas daiktas, kad jie mus tiesiog begėdiškai mulkina, kad yra dar vienas elektroninis laiškas, apie kurį mes nieko nežinom. Kartais man baisiai knieti padaryti galą tų sensacijų skelbėjų niekšybėms.

– Būk atlaidesnis, Livijau! – nusijuokė Venaras. – Žurnalistams labai sunku. Juk jie visą gyvenimą graužia nagus, kad ne tą profesiją pasirinko.

– Niekai! Jie žmoguje vis ieško blogio, nes linkę spręsti pagal save. Kaip atsitiko, kad lavonas dvi dienas gulėjo vidaus kieme ir niekas jo nematė? Juk ten per dienas žaidžia vaikai, vaikšto žmonės, atvežamos ir išvežamos prekės. Mums būtina rasti siūlo galą! Peržiūrėkit mokėjimus kredito kortelėmis! Išnaršykit restoranus, iškamantinėkit taksistus prie oro uosto! Man reikia kuo tiksliau žinoti visą aukos maršrutą. Ar aišku?

– Securo!

D’Aventūra atsidarė rašomojo stalo stalčių, sugrabaliojo kišeninį žibintuvėlį ir įsikišo į švarko kišenę. Venaras sekė šefo veiksmus.

– Dar sykį važiuoju į nusikaltimo vietą ir pasidairysiu po aplinkinius namus, – pajutęs nustebusį Venaro žvilgsnį sumurmėjo comandante ir užsimetė švarką ant pečių.

– Mano nuomone, tai kvailystė.

– O tavo nuomonės, Emilijau, niekas neklausia, – atžariai metė d’Aventūra. – Jau nesyk buvo, kad vis pražiopsom kokį mažmožį, detalę, kuri mums rodosi nereikšminga arba į kurią niekas neatkreipė dėmesio.

– Mūsų žmonės tenai iššukavo kiekvieną centimetrą penkių šimtų metrų spinduliu. Nieko naujo neberasi, – niurnėjo Venaras.

– Vis dėlto noriu savo akimis įsitikinti, jei neprieštarausi.

– Gal žudikas pats atvežė auką, bet mes to nežinom. Nėra jokių pėdsakų nei užuominos, kad Kardonė būtų gynęsis, jokių padangų atspaudų. Ničnieko. Nei kas matė, nei girdėjo. Kaimynai tyli kaip žemė.

– Ir vis tiek man reikia dar sykį pačiam pamatyti įvykio vietą ir įvertinti situaciją.

Venaro veide šmėstelėjo nerimas.

– Man tavo sumanymas paslampinėti vienam neatrodo protingas. Gal man eiti kartu?

D’Aventūra papurtė galvą.

Jaunasis commissario dėbtelėjo į šefą.

– Po galais, nebūk toks užsispyręs!

– Matau, tu nesupranti. – D’Aventūra priėjo prie lango ir pažvelgė žemyn į gatvę. – Kardonė buvo nužudytas tokį pat vakarą kaip šis. Aš noriu įsijausti į tą situaciją. Savo kailiu patirti tos vietos poveikį. Toks įspūdis man be galo svarbus.

– Bent jau pistoletą pasiimk! – šūktelėjo Venaras ir pakilo nuo kėdės. – Kad kokios, šaukis manęs! – Ir išėjo iš kabineto.

D’Aventūra sukišo dokumentus į spintą ir užrakino. Paskui pakėlė telefono ragelį ir išsiregistravo centriniame poste – įprastinė saugumo procedūra. Dar sykį dėbtelėjo pro langą. Gatvė vis dar ūžė nuo mašinų. Gal pirma išgėrus puodelį kapučino kavinukėj apačioj? Juk šiuo metu vis tiek tektų maltis gerą pusvalandį, kol rasi vietą mašinai. Jis užsimetė švarką ant rankos, užgesino stalinę lempą ir išėjo.

Priešais kavinukę trejetas vyrų grojo gitara, okarina ir būgneliu. Kimiais balsais traukė šiurpinančią sakmę apie mirtį ir klastą, apie kraują, atpildą ir kerštą. Chi vive di speranza muore cantando , – d’Aventūros ausyse skambėjo priedainis: „Kas gyvena viltimi, miršta dainuodamas.“

Nors malavita giesmės Italijoje buvo griežtai draudžiamos, Sicilijoje niekas to nepaisė. Vos suskambus būgnelio žvangučiams ir ėmus lietis okarinos skundui, karabinieriai apsimesdavo nieko negirdį arba dingdavo. D’Aventūra nustebęs stabtelėjo ir kurį laiką klausėsi muzikantų. Ūmai vienas jų pragydo aistringos melancholijos kupinu balsu, jam ritmiškai pritarė dambrelis. Omertà, onuri e sangu 18 ... Šis priedainis tarsi ragino komendantą rodyti pagarbą prakilniajai draugijai. Niūri daina – neišvengiamos mirties metafora – priminė, kad gyvenimas labai trumpas. D’Aventūra kone fiziškai pajuto smurtą, glūdintį toj „Canto di mala vita“ 19, smurtą, kuris gerą šimtą metų valdo siciliečių gyvenimą. Baimė ir nepasitikėjimas tapo kasdienybe, kaip koks fantomas pleveno virš visų gyvenimo principų ir buvo viešpataujančios sistemos įrankis. Smurtas tapo Sicilijos istorijos pribuvėja.

Netikėtai nuo kapelos atsiskyrė vyriškis su plačiakrašte skrybėle ir gitara ir ėmė šokti priešais comandante , lyg norėtų įspėti: pasisaugok! D’Aventūrai per nugarą nubėgo šiurpuliukai. Jis apsisuko ir nuėjo tarsi niūktelėtas neregimos jėgos.

Pricis

Kalnų miestuko Pricio, įsikūrusio aukščiau nei tūkstantis metrų, centrinė gatvė, judrusis Umberto prospektas, tebealsavo vidurvasario kaitra. Saulė jau taikėsi pasislėpti už Kavalio kalno, vadinasi, oras netrukus atvės. Klaidžios gatvelės, susiraičiusios ant stataus šlaito, pamažu atgijo. Neišvažiuojamų skersgatvių labirinte sunkiai gaudėsi net ir vietiniai, ką jau kalbėti apie atvykėlius. Pilki namai buvo sustatyti kaip kam patogiau, nuo vieno ligi kito – vien laiptai, pakopos, aikštelės. Tykiose gatvelėse ilgai netildavo žingsnių aidas. Dulkinuose užkampiuose ir nuošaliuose skvereliuose girdėjai tik tankų savo paties alsavimą. Siauručiai praėjimai ir susisiekiantys kiemai, kvapą gniaužiančios terasos ir įnoringi priestatai, susipynę išvien, pavertė miestelį neįžengiama tvirtove, kurios gyventojams einant iš vieno galo į kitą tekdavo įveikti aukščių skirtumą, didesnį nei du šimtai metrų.

Du vyriškiai, iš pažiūros – gyvos priešingybės, žingsniavo judriąja centrine gatve Šventojo Pranciškaus bažnyčios link. Vienas – aukštas ir apkūnus. Jo kiaušą su siauru plaukų vainikėliu laikė tvirtas kaip buliaus sprandas, toks pat įspūdingas buvo ir stuomuo. Melsvai juodi ašarų maišeliai teikė žvilgsniui melancholijos, o geraširdišką veidą niaukė begalinis liūdesys. Kai jis tarytum sunkiasvoris žąsinas krypavo gatve, mėsingi jo sėdmenys kilojosi lyg laivo stūmokliai.

Antrasis buvo visai kitoks – liesas ir mažas. Veikiau panašus į Don Kichotą, Liūdnojo Vaizdo riterį, – išsekęs, susitraukęs, raukšlėtu veidu. Aukšti vešlūs antakiai ir didžiulė kumpa nosis priminė plėšrų paukštį. Bet ypač krito į akis liguistai pilka veido spalva, rodanti, kad šis nebejaunas vyras nevengė gyvenimo malonumų. Jis rūkė kaip kaminas, ir nedaug terastum žmonių, bent sykį mačiusių jį be cigaretės lūpų kamputyje. Štai ir dabar nuorūka stirkso tarp sudžiūvusių lūpų.