Claudio Mancini - Mala vita

Nelaukdamas Pantrinio atsakymo jis apsigręžė ir išbildėjo iš restorano. Atbėgęs į aikštelę abiem rankom atsirėmė į automobilio stogą ir giliai atsiduso. Nė kiek neabejojo, kad Sena ir Pantrinis žino, dėl ko buvo nužudytas jo brolis. Bet dabar reikia nusiraminti, kad galėtum blaiviai mąstyti, pažvelgti iš šalies. Tik taip įstengs išsiaiškinti, kas iš tiesų įvyko.

Traukdamas iš kišenės mašinos raktelius, kitoje aikštelės pusėje Robertas pastebėjo tamsiai mėlyną BMW. Susimąstęs įlipo į savo mašinytę ir paleido variklį. Vos įjungė pavarą, pajudėjo ir tamsusis limuzinas, įsukęs į plentą padidino greitį ir dingo už artimiausio posūkio. „Staigmenų ir mįslių diena“, – sumurmėjo Kardonė ir pabandė pasivyti limuziną, bet tai buvo tuščios pastangos. Tolumoje, kelio vingyje, BMW mirktelėjo stabdžių žibintais ir dingo iš akiračio. „Turbūt man vaidenasi, – pamanė Kardonė. – Turiu prasiblaškyti, kitaip išprotėsiu.“

Jis sumažino greitį ir pabandė surikiuoti mintis. Jo laukė daugybė reikalų, prieš akis šmėkštelėjo įsivaizduojamas darbų sąrašas. Pirmiausia reikia aplankyti Premeno kleboną tėvą Ernestą, paskui užsukti į rotušę mirties liudijimo, tada į Strezos teismo rūmus. O kur dar bankas ir kelionių biuras! Per vieną dieną visko neatliksi. Pamažu riedėdamas vingiuotu keliu Premeno link, Robertas svarstė, ar nevertėtų pernakvoti Enriko name. Paskutinį sykį jis ten lankėsi prieš penkiolika metų, paskui apsipyko su broliu ir daugiau pas jį nebekėlė kojos.

Automobilis pamažu riedėjo link brolio namo vartų. Senoji triaukštė vila, apsupta aukštomis grotomis ir skaldytų akmenų mūru, per pastaruosius keletą metų labai pasikeitė. Namą ir visą sklypą stebėjo daugybė kamerų, registruojančių kiekvieną judesį. Niekam nepavyktų prisiartinti nepastebėtam. Robertas smalsiai žiūrėjo į milžiniškus kalstytos geležies vartus, kurių sparnai valdomi per nuotolį. Tėvų sodybą Enrikas buvo pavertęs akylai saugoma tvirtove. Vis dėlto net ir modernios apsaugos priemonės nesutrukdė jo nužudyti.

Mintis čia pernakvoti Robertui buvo nemaloni. Įžengti į Enriko bastioną – na jau ne! Verčiau apsistos viešbutyje apačioj, prie ežero, ir iš ten įspės Karlą kelionėj užtruksiąs ilgiau, nei buvo numatęs. Jis įjungė variklį ir nuvažiavo. Paskutiniame staigiame vingyje prieš pat Gifą, kur kelias įsuka į plentą, besidriekiantį palei Madžorės ežerą, priešais išniro mėlynasis BMW ir akimirksniu dingo už posūkio. Kardonė vos spėjo atpažinti vairuotoją – tą pačią moterį su didžiuliais saulės akiniais. Robertui pasirodė, kad prasilenkdama moteris metė į jį įdėmų žvilgsnį.

Omertà, onuri e sangu

Ant d’Aventūros rašomojo stalo pūpsojo nesutvarkyti popieriai, kurie varė jį į neviltį. Jis nekentė oficialių raštų, formuliarų ir statistikos, iš kurių jokios naudos, jie tik atitraukiantys nuo tikro darbo. Tačiau per keliolika tarnybos metų įsitikino, kad tai hidra, kurios įveikti neįmanoma. Jos buvimas akivaizdus, ji slegia miestą kaip niūrus šešėlis, bet nugalėti ją – tuščia svajonė. Trūksta darbuotojų, trūksta pinigų, trūksta pritarimo. Vyriausybės išmiñčiai nesiliauja populistinėmis kalbomis ir parodomąja vienybe triuškinę organizuotojo nusikalstamumo, tos pūliuojančios piktžaizdės, kurią esą būtina išdeginti ugnimi ir išrauti su šaknimis, bet valstybės pasyvumas byloja ką kita. Net ir teisingumas nepajėgia išsikovoti deramos pagarbos.

Žinoma, komendantas yra laimėjęs daug pergalių. Tiesa, nestigo ir nusivylimų. Mat gana dažnai po sensacingo arešto paaiškėdavo, kad suimtasis – tik antraeilis veikėjas, o visa operacija skirta akims apdumti, kad ji vyko su galingųjų krikštatėvių klano žinia ir buvo aukščiausiųjų valdžios sluoksnių išreklamuota. Aukomis tapdavo kvailiai ir tie mafiozai, kuriais prireikė nusikratyti, nes jie ėmė kelti pavojų patiems krikštatėviams.

D’Aventūra žiūrėjo nematančiomis akimis ir iki skausmo kandžiojo apatinę lūpą. Gniaužė kumščius, tarsi ketindamas ką nors sutalžyti. Gal kovojo su savo paties pykčiu? Mafija – seniai nebe vien Sicilijos problema, jos įtaka apėmė visą Italiją. Ir ne tik žiniasklaidą. Dėl jos kaltės daugėja bedarbių, jaunimas nebemato perspektyvų, silpnėja šalies ūkis. Visiškai sužlugdyta sveikatos apsauga dvokia per visą šalį kaip pūliuojanti votis.

– Tikrai, – murmėjo d’Aventūra, – gėda ir tiek

Italijos specialieji kovos su mafija daliniai turėjo puikiai parengtų kadrų, bet jiems vadovavo technokratas, apie kurį niekas nežinojo, nei kokių jis turi gebėjimų, reikalingų tam darbui, nei kodėl paskirtas į tą postą. Geriausias tokios nekompetencijos pavyzdys buvo Minetis, surengęs paieškos operaciją Kaltabelotoje ir leidęs televizijai imti interviu.

D’Aventūra uždarė langą ir įjungė ventiliatorių, įtaisytą palubėj virš stalo. Sparneliai ėmė suktis ir tyliai šniokšdami sukėlė švelnų vėjelį. Comandante dribo į fotelį ir kiek sumažino stalinės lempos šviesą. Blausiame jos apšviestame rate gulėjo stirta aplankų, o ant viršutinio, raudonos spalvos, buvo užrašyta: Enrikas Kardonė .

D’Aventūros apmąstymus nutraukė beldimas į duris. Nespėjęs tarstelėti „Prašom“, jis išvydo ilgšį Venarą.

– Tu vis dar čia? – plačiai nusišypsojo šis.

– O kurgi dar? – trumpai drūtai atsiliepė d’Aventūra ir pasilenkė prie raportų, gulinčių ant stalo. – Kaip visada, aukoju laisvalaikį tėvynės labui.

– Nežinau, kaip tau, bet man regis, kad laisvė – tai ne malonumas, o darbas, nepaliaujamas kultūros lygio kėlimas šiuolaikinėje valstybėje.

Commissario Venaras valiūkiškai šlumštelėjo į minkštą krėslą šalia rašomojo stalo, vieną iš tų, kuriuose sėdi pasitarimų dalyviai, ir patenkintas žiūrėjo į šefą.

Nors dar jaunas, Venaras buvo patyręs ir itin protingas kriminalistas, be to, gebantis įsijausti. Jis meistriškai naudojosi visais apklausos metodais, rengė neįtikėtinai veiksmingas įtariamųjų akistatas, išmanė visus klastingus triukus ir niekad nepraleisdavo progos sučiupti kaltininką meluojant. Jau penketą metų jis buvo ištikimas d’Aventūros pagalbininkas ir artimiausias patikėtinis. Nors kovos su mafija tarnyboje dirbo neilgai, jau buvo susidūręs su bjauriausiais nusikaltimais: prisižiūrėjęs nušautų, nudurtų, pasmaugtų mafijos aukų, žiauriai sumuštų žmonių ir skenduolių. Ir vis dėlto jam dar nebuvo tekę matyti nieko šiurpesnio už Enriko Kardonės nužudymą.

Abu karininkai buvo ne tik vienodai atsidavę kovai su organizuotuoju nusikalstamumu, bet ir suprato vienas kitą be žodžių. Venaras garsėjo kaip ypač nuovokus intelektualas, o d’Aventūra buvo veikiau pragmatikas, pasižymintis neklystama nuojauta. Jei tik juodu aptikdavo pėdsaką, tai tirdavo be galo ištvermingai ir dėl to kėlė pagarbią baimę nusikaltėliams.

– O tu ignoruok tą questore . Jei pyksi, pats ir kentėsi dėl jo kvailumo.

– Arba dėl apsimestinio jo nenuovokumo, – irzliai pridūrė d’Aventūra. – Skrandžio opos aš visai netrokštu. Ką visuomet sakau? Kas turi tvirtą išankstinę nuomonę, tas tinka aukščiausiam postui. Kartais susimąstau, ar gyvenimą iki pensijos apskritai galima vadinti gyvenimu.

Comandante pakilo nuo stalo, karčiai šypsodamasis atsisėdo greta Venaro ir įspraudė nuorūką į peleninę.

– Minetis neatsitiktinai buvo paskirtas komisaru. Jis nepavojingas aukštesniesiems ir trukdo žemesniesiems, štai kodėl. Ir jį galima įjungti mygtuku.

– Bet juk paskutinį žodį taria Palardas. Ko tau dar reikia? – kuo rimčiausiai atšovė Venaras. – Šiaip ar taip, jis tiesiogiai pavaldus Vidaus reikalų ministerijai. Aš irgi neturiu aiškios nuomonės apie tą tipą, bet jei su juo gerai sutarsi, gausi, ko norėsi.