Claudio Mancini - Mala vita

– O kodėl turėčiau domėtis? – atšovė Sena ir gaižiai šyptelėjo.

Kardonė apsigręžė ant kulno, nuėjo į Enriko darbo kambarį ir pasiėmė jo namų raktus. Jis nematė, kad Sena įbedė jam į nugarą begalinės paniekos kupiną žvilgsnį. Nematė ir kad advokatas stebi jį dundantį koridorium ir užtrenkiantį paskui save duris.

Išėjęs laukan, Kardonė stabtelėjo ir giliai atsikvėpė. Saulė, pakilusi į zenitą, spirgino be gailesčio. Atgalia plaštaka nusišluostęs prakaituotą kaktą, jis dar sykį atsigręžė. Už lango tartum sušmėžavo šešėlis. Ir užuolaida krustelėjo, lyg kažkieno praskleista.

Sena nepaleidžia manęs iš akių, patenkintas pagalvojo Kardonė. Ko gero, ne šiaip sau. Jis energingai patraukė į automobilių stovėjimo aikštelę, visą laiką pakaušiu jausdamas įdėmų Senos žvilgsnį. Įsukęs į siaurą pavėsingą senojo kvartalo gatvelę, užuodė šviežio kepsnio kvapą. Skrandis kaipmat atsiliepė. Robertas buvo valgęs tik pusryčius. Jo akys nukrypo į golfo aikštę, plytinčią kiek aukščiau Premeno. Kitados juodu su broliu pietaudavo kaimiškame tenykščio klubo pastate. Išlepę gurmanai vertino ne tik restoranėlio virtuvę, bet ir patalpos patrauklumą. Ristorante ne visai atitiko Kardonės piniginės turinį, bet šiuo dienos metu ten jis bent galės netrukdomas ramiai viską apmąstyti.

Jis tikėjosi nepastebėtas prasmukti pro Premeno centrą. Nenorėjo kiekvienam sutiktajam atsakinėti į klausimus apie brolio mirtį. Šioj nuošalioj vietovėj tebebuvo įprasta viešai rodyti sielvartą, bet Robertui tai dingojosi lyg koks ekshibicionistinis iškrypimas; atvirai sielodamasis gal ir galėjai porą dienų dominti gatvės kaimynus, bet paskui vėl būtum nugramzdintas į buką užmarštį.

Kardonė praėjo pro Bernokio vilą, stūksančią tarp gėlynų, ir įžengė į automobilių stovėjimo aikštelę. Iš karto pastebėjo tamsiai mėlyną BMW limuziną tamsintais stiklais, stovintį šalia jo fiato. Priėjęs arčiau pamatė Milano numerius ir juodaplaukę, sėdinčią vairuotojo vietoj. Moteris kišeniniame veidrodėlyje pasitikrino makiažą, paskui lūpdažiu paryškino lūpų kontūrus. Tiek ir tegalima buvo įžvelgti pro tamsintus stiklus.

Susimąstęs Robertas įkėlė dėžę į bagažinę, įsmuko į mašiną ir, kelissyk bergždžiai pabirbinęs starterį, paleido variklį.

Aukštyn į Pian di Sole 16 teko važiuoti pro turtingų milaniečių užmiesčio vilas ir prašmatnias sodybas, pro tarpias pievas ir kuplių kaštonų miškus. Unikalus kraštovaizdis – ežeras pakalnėje, ant jo krantų įsikūrę Kanero, Odžebijo ir Gifos miesteliai – nepajėgė numalšinti skausmo ir išblaškyti sielvarto. Buvo lyg ir pikta, lyg apmaudu.

Dar kelios minutės – ir Kardonė pasiekė prabangųjį golfo klubą, kuriame savaitgaliais lankydavosi Milano turčiai ir gražuolės. Kaip ir tikėjosi, priešais pastatą stovėjo tik viena kita mašina. Terasoje po stogeliu stalai buvo padengti, bet tušti.

Robertas pasistatė automobilį po didžiuliu ūksmingu platanu ir įėjo vidun. Restorane irgi buvo tuščia. Tik prie baro liesas vyriškis gyvai kalbėjosi su padavėju – pusiausėda įsitaisęs ant aukštos taburetės, jis buvo atsigręžęs į pašnekovą, o rankoje laikė espreso kavos puodelį. Nors matė tik nugarą, Kardonė iš karto pažino vyruką: tai buvo Senos kolega Pantrinis.

Išgirdęs žingsnius, advokatas pasuko galvą ir klausiamai pažvelgė į Kardonę. Akimirką lyg ir stengėsi prisiminti, paskui susigaudė. Nerūpestingą veido išraišką sakytum vėjas nupūtė, veidą perkreipė siaubas. Jo akys už stiklų nikeliuotais rėmeliais nervingai mirksėjo, bet vyras tuoj susiėmė. Pantrinio plaukai buvo reti, pusiau juodi, pusiau pražilę, rūpestingai sušukuoti taip, kad dengtų kuo daugiau plikės. Tai buvo bespalvis žmogelis, vienas iš tų, kurių gali sutikti kiekvienoje Italijos finansų įstaigoje.

– Robertai!.. – ištrūko jam. Pantrinis pastatė puodelį ant baro ir, plačiai išskėtęs rankas kaip Išganytojas, žengė prie Kardonės. – Kas tau pasakė, kad rasi mane čia?

– Buon giorno , Matėjau, – sausai atsakė Robertas ir spustelėjo ištiestą ranką – šaltą, suglebusią, nemalonią kaip numirėlio. Paskui nė nešyptelėjęs kreipėsi į padavėją: – Un Espresso, prego. 17

Jis nusigręžė nuo baro ir nugara atsirėmė į prekystalį, kad advokatas nepultų glėbesčiuotis. Kardonė žinojo: tas žmogutis ne tik nekvailas, bet dar ir aštrialiežuvis, tad verčiau nesileisti į kalbas, kitaip gausi per nosį. Nepasitikėti Pantriniu nebuvo pagrindo, bet Kardonė dabar visai netroško su juo ginčytis. Todėl bandė nuslėpti prastą savijautą ir stengėsi elgtis kuo laisviau. Mažasis advokatas su apvaliu pilvuku pasitaisė nikeliuotus akinius ir ėmė šaudyti akimis į visas puses lyg speičiamas į kampą. Kažkas keisto buvo jo žvilgsnyje, bet Robertas negalėjo suprasti kas.

– Užsukau čia atsitiktinai, – tarė jis. – Norėjau užkąsti ir nė nemaniau tave rasiąs. Beje, aš ką tik iš jūsų biuro ir, atvirai kalbant, esu pasipiktinęs.

Pantrinis linktelėjo ir nutaisė gedulingą veidą.

– Reiškiu nuoširdžią užuojautą. Tai siaubingas nuostolis ir tau, ir mums visiems! Man trūksta žodžių. Toji šiurpi televizijos laida mane pribaigė. Jos vaizdai persekioja sapnuose. Naktį negalėjau bluosto sudėti, taip mane sukrėtė tas įvykis. Dio mio , įsivaizduoju, kaip tau baisu!

– Teisybę sakant, – prislėgtu balsu atsiliepė Kardonė, – mielai šokčiau nuo tilto, kad tik nusikratyčiau tų vaizdų.

– Na na, nereikia kvailioti! – pareiškė Pantrinis. – Ne veltui sakoma: laikas gydo žaizdas. Eime į terasą, turiu tau pasakyti šį tą svarbaus.

– Labai gerai, mat ir man rūpi kai ko paklausti, – pritarė Kardonė ir vienu gurkšniu ištuštino puodelį.

Du labai skirtingi vyriškiai įsitaisė terasoj prie tolimiausio stalelio. Ilgokai sėdėjo priešpriešiais tylėdami, tarsi ir vienas, ir kitas lauktų antrojo prabylant. Staiga Robertas įžvelgė Pantrinio akyse tai, ko lig tol negalėjo perprasti: baimę. Siaubingą, stingdančią baimę.

Pantrinis prabilo pirmas – tyliai, bet griežtai:

– Tu dabar tiesiai iš mūsų biuro, ar ne?

– Taip, juk sakiau.

– Matai, senstu, – kaltai šyptelėjo advokatas. – Vadinas, žinai, kad mes likviduojam bendrovę.

Kardonė nutarė verčiau nutylėti. Jo nekantrumas augo, bet jis laukė, kada Pantrinis vėl prabils. O šis, matyt, ieškojo tinkamų žodžių.

– Mudu su Sena visiškai atsisakom advokatūros. Baigta.

Kardonei tai nebebuvo naujiena, bet iš Pantrinio žodžių galėjai suprasti, kad biurą jie uždaro ne savo noru.

– Bet kodėl? Aš vis dar nesuvokiu. Sena kuo ramiausiai sėdi savo kabinete, kiša į dokumentų naikiklį kilogramus sąskaitų ir bankinių dokumentų, o man seka pasakas apie pensiją. Paklausiau jį, kodėl jūs taip elgiatės, o jis tik pliauškė niekus. Negi mano, kad aš jau visai kvanktelėjęs?

– Neketinu komentuoti tavo priekaištų ir nenorėčiau, kad darytum skubotas išvadas. Ir prašyčiau apie tai neklausinėti. Lygiai tą patį pasakytų tavo brolis. Beje, Enriko kabinete stovi dėžė, į kurią sukrovėm jo asmeninius daiktus. Be to, ten radau antspauduotą voką, skirtą tau. Jis guli neatplėštas toj dėžėj. Sena nežino, kad aš jį ten įdėjau. Bet apie tai niekam nesakyk, aš nenoriu, kad...

– Tą dėžę aš pasiėmiau, – advokato šneką nutraukė Kardonė. – Ji jau mano mašinoj. Bet žinok, tu man burnos neužriši, Matėjau! Todėl klausiu tave: kam ištisais glėbiais naikinat dokumentus?