Claudio Mancini - Mala vita

– Teko girdėti, kad cukraus kiekis pulkininko kūne, išmatuotas per išangę, yra didžiausias visoj žinyboj, – kandžiai metė d’Aventūra.

– Na, tada nusipirk maišą cukraus pudros – jis ją mėgsta – ir pergudrausi Minetį.

– Galiu tik viltis, – juokėsi d’Aventūra, – kad nuo tokios masės palaižūnų jo subinė ilgainiui netaps išrankesnė. Bet pasakysiu rimtai: žinai, kas mane varo į neviltį? Sunku supaisyti jėgų santykį ministerijose. Tik vakar pulkininkas Palardas perdavė mano atsakomybėn Kardonės bylą. O šiandien? Tu gi pats matei. Nepraėjo nė dvi dienos, ir tas uniformuotas nykštukas jau kiša mums koją.

– Minetis negali sustabdyti tavo įgaliojimų. Bent jau kol neišnagrinėta byla. Na, o procuratore Pontis dar netarė savo žodžio.

D’Aventūra karčiai susijuokė.

– Nebūk naivuolis! Juk nė nežinai, ką galiausiai remia signore prokuroras. Aš, tarkim, nesuprantu, kodėl jis drąsino Minetį prieš tuos televizijos pajacus. Niekuo negali pasikliauti – nei Palardo užtikrinimais, nei mūsų gerbiamo prokuroro paspirtim. Pasipūtėliškos instrukcijos virsta tuščiais žodžiais, vos tik mes prisikasam ligi dinamito, jei ne anksčiau. Kai tik kyla keblumų, visiems staiga sutrinka atmintis.

– Kartais tai net labai sveika, – pasišaipė Venaras.

– Mesk tuos savo juokelius! Prieš stojant į kovą su mafija, pirmiausia reikėtų apsišluoti savo pačių sistemoje. Juk čia visi kovoja su visais. Viena žinyba smogia kitai visa neįžvelgiama savo kompetencijos galybe. Man ne sykį buvo: jau, žiūrėk, prisikasiau iki labai aukštų personų, jau noriu pateikti kaltinimus – o tada ima ir išjungia srovę.

– Aš juk visuomet sakiau, kad mūsų politikams labiausiai rūpi pakrantės sklypai, – piktai mestelėjo Venaras.

– Jie bent jau žino, į ką kreiptis norint pigiau gauti tai, ko ieškai. Bet gana pliaukšti – turiu tau darbo, – prisiminė d’Aventūra ir sviedė Venarui šūsnį popierių. – Tai vis tavo dokumentai. Gulėjo ant mano stalo.

– O aš ieškojau jų užsimušdamas, – prisipažino Venaras ir apmaudžiai susiraukė. – Žiūrėk, kokį įdomų dalyką atkasiau, – pasakė ir ištraukė vieną dokumentą iš neaprėpiamos popierių krūvos. – Visa eilė namų abipus žmogžudystės vietos priklauso Santoriniui. Daugiau kaip devyniasdešimt butų

– Ak, – atsiduso d’Aventūra, – kaip jam gerai! O mums kas iš to? Ar byla pajudės į priekį? Nors Santorinio bizniukas su griautinais namais ir nekaip kvepia, bet įstatymų nepažeidžia. Galėčiau lažintis, kad jis jau dešimtį metų nėra buvęs tame Albergerijos kvartale. Ir prikirpk jį, kad gudrus!

– Aš tik šiaip prisiminiau, – prisipažino Venaras. – Ir vis dėlto ketinu įsidėmėti tą aplinkybę. Kas žino, gal ji kada nors užves mus ant kelio.

– Rytoj turėsi vietoj manęs vadovauti posėdžiui ir paskirstyti užduotis bendradarbiams, – pareiškė d’Aventūra, nutraukdamas daugiabučių namų temą. – Man ypač rūpi nustatyti žmogžudystės užsakovą. Nepaleisk iš akių Masimo ir Santorinio! Pričiupti Romaną Grasą vis tiek ne mūsų nosiai. Ir visą dėmesį skirk Bruno Sforcano aplinkai.

– Kodėl aš? – nusistebėjo jaunasis commissario . – Mano žmonės tai atliktų geriau. Beje, turiu gerą naujieną. Mūsų būrį papildė naujokas. Kilęs iš Korleonės apylinkių. Bandysim infiltruoti jį Pricyje. Tenykščiais karabinieriais aš nepasitikiu, bet gal per tą žmogų sužinosim daugiau apie Sforcaną.

– Gera mintis. Bet būkit atsargūs! Jeigu demaskuos, jam galas. Ir šiukštu niekam iš mūsiškių neprasitark apie jo misiją. Ryšys tik su mudviem!

Venaras pritariamai linktelėjo.

– O tu pats ką planuoji?

– Rytoj rytą pirmu lėktuvu skrendu į Boloniją.

– Ir ką ten veiksi?

– Nužudytasis turi brolį, – susimąstęs tarė d’Aventūra. – Kol kas mes apie jį beveik nieko nežinom. O ką, jei Kardonės brolis Robertas buvo įpainiotas į advokatų sandėrius? Gal mums pasiseks iš jo išpešti ką nors apie nužudymo motyvą.

Iš Venaro veido buvo matyti, kad jis nieko gero nesitiki.

– Ir kiek ten užtruksi?

– Dar nežinau. Paskui ketinu su dviem kolegom iš Verbanijos nuvažiuoti į Premeną. Aš jau daviau nurodymą apklausti Kardonės partnerius. Noriu ir pats pakamantinėti tuodu... – d’Aventūra pavartė slaptosios tarnybos dosjė. – Štai čia jie minimi... Taigi, Seną ir Pantrinį. Tikiuosi, jie prabils. SISDE turi duomenų, kad Enrikas Kardonė reguliariai, kas du mėnesiai, keliaudavo į Vanuatu salą. Daug sykių lankėsi ir Antigvoj. Kodėl SISDE agentai žino, kaip dažnai Kardonė skraidė į Karibų salas ir Hebridus, bet nematė, kas lankosi jo biure?

– Viename raporte skaičiau, kad Masimas ir Santorinis niekada nebuvo pastebėti Premene. Susitikimai dažniausiai buvo rengiami Strezoje, kartais ir Milane.

– Žinau, – atšovė d’Aventūra. – Negi nesupranti, kur link taikau?

Venaras nesusigaudydamas papurtė galvą.

– Į advokatų biurą klientai nevaikščiojo, nes užsakovas buvo tik vienas. Man tai neabejotinai reiškia, kad Kardonė dirbo tiktai mafijai. Iš ko gi daugiau jis būtų galėjęs gyventi? Esu pasirengęs suvalgyti savo batą, jeigu jis nebuvo Romano Graso dešinioji ranka. Va šito dalyko įrodymų aš ir noriu surasti.

– Ir kaipgi ketini tai padaryti? – suabejojo Venaras.

D’Aventūra prisidegė naują cigaretę ir pastūmė padėjėjui visą šūsnį dokumentų.

– Gerai įsižiūrėk į dėlionės fragmentus! Yra žinoma, kad Grasas užsiima ginklų prekyba. Masimas palaiko ryšius su ginkluotės ir finansų ministerijomis, o Santorinis – stambiausias Europoje narkotikų prekeivis.

– Žinoma, bet neįrodyta, Livijau! – atšovė Venaras. – Minetis jau į tai pabaksnojo pirštu.

– Kurgi ne! Pala, o kieno gi pusę tu palaikai? – suniurzgė comandante . – Nagi, žvilgtelėk į Italijos ginklų pramonės struktūrą. Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje visas ginkluotės verslas atiduotas į privačias rankas, o Prancūzijoj, Italijoj ir Ispanijoj kai kurių ginkluotės firmų dalininkė yra valstybė.

– Iš kur žinai? – nustebo Venaras.

– Apie tai skelbiama viešai. Italija turi nemažai akcijų firmose, kurios gamina moderniausius ginklus. Todėl gynybos ministras ne tik gyvybiškai suinteresuotas, kad Agosto grupė įveiktų sunkumus, juoba kad į tyrimo ir konstravimo darbus ten sukišti milijardai. Kai tokiam kromeliui kyla bėdų, tai jau tampa ir Gynybos ministerijos problema. Vis dėlto Agostą ištiko finansinė griūtis ir reikaliukai labai pašlijo dėl staigaus apyvartos sumažėjimo. Agosto nuostoliai skaičiuojami šimtais milijonų eurų.

– Ką gi, kol kas viskas gerai, – atsiliepė Venaras ir užgesino nuorūką peleninėje. – Blogiausiu atveju vėl bus mažumėlę pamėtėta iš gynybos biudžeto. Žinoma, neatsiklausus manęs, kaip mokesčių mokėtojo.

– Taip ir yra! Ginkluotės biudžeto niekas nepadidino, ir vis tiek Agosto grupė po metų vėl klestėjo. Vadovai paskelbė tokį balansą, nuo kurio kiekvienam bankininkui smarkiau suplaktų širdis. Grasas tapo didžiuoju užkulisiniu gelbėtoju, o Kardonė – jo finansiniu parankiniu.

– Jeigu taip, Sena su Pantriniu irgi turi žinoti apie tuos reikalus. O mes ką nors įrodyti galim tik prispyrę Kardonės partnerius, – ryžtingai kalbėjo Venaras. – Jie vieninteliai žino faktus.

– Taip, – pritarė d’Aventūra. – Kaip tik tą aš ir darysiu. Stačiai neįtikėtina, su kokiomis kliūtimis susiduri norėdamas bent ką sužinoti apie Kardonę. Kaip advokatėlis, turintis apgailėtiną kontorą kažkur kalnų kaimelyje, įsitaisė milijonus kainuojančią vilą Karibuose? Kodėl mūsų turimuose dokumentuose nėra nė žodžio apie tai, kokie buvo jo asmeniniai ryšiai Palerme, nors jis nuolat tenai lankėsi? Tokiai slaptajai tarnybai kaip SISDE lyg ir daugoka neatsakytų klausimų. Tau taip neatrodo?