Claudio Mancini - Mala vita

Kardonei nedažnai teko lankytis brolio biure. Paprastai juodu susitikdavo kavinukėje prie Šventojo Andriejaus Apaštalo koplyčios. Jis prisiminė paskutinį pasimatymą su Enriku. Tai buvo prieš daugelį metų. Robertas tąsyk labai nustebo, kai Enrikas paprašė neiti į jo biurą ir net neužsukti į Premeną. Kodėl – neaiškino, o Robertas ir neklausė. Kas iš to! Brolis tokiu tonu paprašė ir pasiūlė ateity susitikinėti prie ežero, Bavene arba Strezoje, kad jis suprato: į Enriko reikalus verčiau nesigilinti. Brolis leido suprasti, kad gėdijasi jo, Roberto, skurdžiaus rašytojėlio, kaip vienąsyk prasitarė. Bet tą kartą ne gėda kalbėjo jo lūpomis, o nerimas, kažkokia neapčiuopiama baimė, nesuvokiama Robertui. Ir vis dėlto jį skaudžiai įžeidė tokie Enriko žodžiai. Nors Robertas jam niekada už tai neatleido, vyresniojo brolio norui pakluso. O dabar kankinosi, kad nespėjo dar sykį pasimatyti prieš mirtį. Net Palerme jam nebuvo leista oriai atsisveikinti su Enriku.

Ten juo paprasčiausiai nusikratė. Policijos pareigūnai ir pats prokuroras Pontis juo nepasitikėjo, ir tai jį žemino. Una faccia, una razza – vienas veidas, viena rasė – sakoma Italijoje, kai visi tos pačios šeimos nariai matuojami vienu matu. Todėl ir su juo, kaip su įtartinu tipu, buvo elgiamasi priešiškai ir paskubėta jį išprašyti. Net į teismo medicinos institutą jam neleido įkelti kojos. Esą galės pamatyti brolį, kai palaikus oficialiai atiduos valdžia, o kada tai bus – nežinia. Net ir aukštas karabinierių pareigūnas policijos prefektūroje nesiteikė plačiau painformuoti apie nužudymą. Girdi, dabar pats tyrimo įkarštis ir ką nors komentuoti griežtai draudžiama. Palermas tapo aklina siena, į kurią atsimušė visi jo klausimai ir sielvartas.

Negailestingai priblokštas, Albergerijos gatvėje, ties karabinierių vis dar aptverta žmogžudystės vieta, Robertas padėjo kraujo raudonumo rožę, nupirktą Balaro turgavietėje. Tiek ir tegalėjo Palerme pasitarnauti Enrikui. Įniršęs ir nusivylęs parskrido į Boloniją. O išlipęs iš lėktuvo ūmai nusprendė sėsti į mašiną ir važiuoti į Premeną. Tikėjosi bent jau brolio biure ką nors sužinoti.

Niekas jo nebesiejo su gimtuoju kaimu. Premene praslinko be galo nuobodi vaikystė, jis, kaip ir dera Italijos aukštuomenės atžalai, buvo lavinamas vienuolyno mokykloje, griežtai muštruojamas asketiškoje aplinkoje. Vis dėlto niekuomet nepakluso rūsčiam mokytojų diktatui, todėl buvo laikomas balta varna, net ir šeimoje. Baigęs gimnaziją ir gavęs brandos atestatą jautėsi lyg ištrūkęs iš kalėjimo. Studijavo literatūrą Bolonijos universitete, išlaikęs egzaminus keletą metų padirbėjo leidykloje, paskui tapo profesionaliu rašytoju. Jo tėvai ir visi giminaičiai manė jį išprotėjus, kai pareiškė norįs ateityje rašyti knygas. Nė vienas iš jo draugų ir pažįstamų negalėjo suprasti, kad rašymas jam – sielos atgaiva. Kai savo ketinimą įvykdė ir amžinai stokojo pinigų, nuo jo nusigręžė net šeima.

Jam patiko gyventi Bolonijoje – ne vien dėl to, kad norėjo čia dirbti. Bolonijos universitetas nuo seno traukė įvairiausių tautų studentus, čia yra gyvenę popiežiai ir valdovai, tokios garsenybės kaip Tomas Beketas, Dantė, Bokačas, Petrarka ir Kopernikas, negalėję atsispirti miesto atmosferai ir grožiui. Begalinės alėjos ir pergolės, harmoningos renesansinės ir barokinės arkados pynėsi į nuostabų scenovaizdį, kurio jis nė už ką nenorėjo prarasti. Taip, jis gyveno virpulį keliančiame mieste, pačiame jo senoviniame branduolyje, ten, kur jau per tūkstantį metų susieina menas, mokslas ir turtas. Tegu ne kažin kiek uždirbdamas iš reportažų ir straipsnių, spausdinamų laikraščiuose, jis buvo laimingas ir jautėsi gan nepriklausomas, nors sykiais vos sudurdavo galą su galu.

Kardonė giliai įkvėpė ir pastūmė sunkias ąžuolines duris, kurios šaižiai girgždėdamos atsidarė. Laiptinėje buvo maloniai vėsu. Platūs išriesti marmuriniai laiptai su kalstytais turėklais, meniškos sienų mozaikos, žaismingos lubų freskos priminė seniai praėjusius gerus laikus. O slegianti nuotaika ir kažkoks sudvisęs oras – nuosmukį ir ligą; ūmai prieš akis iškilo ir televizijos vaizdai iš Palermo. Blausi žalvario lentelė antrame aukšte trumpai drūtai informavo lankytojus, kas čia įsikūręs: Sena, Kardonė ir Pantrinis. Advokatų biuras.

Kardonė buvo besiekiąs skambučio, bet išgirdo žingsnius, ir kontoros durys atsivėrė. Priešais stovėjo ir nedraugiškai žvelgė Paolas Sena.

– Buon giorno , Robertai. Nelaukiau tavęs, – pasisveikino raumeningas šeimininkas ir taupiu mostu pakvietė vidun. – Užjaučiu. Pasibaisėtinas įvykis! Įsivaizduoju, ką tu išgyveni...

Kardonė linktelėjo ir tylomis įėjo į vidų. Akimirką abu stovėjo vienas priešais kitą, lyg nežinotų, ką pasakyti. Kardonė smalsiai apsižvalgė. Jį persmelkė kažkokia nedraugiška atmosfera, sukrėtė nelauktas santūrumas.

– Seniai bebuvai čia, – prabilo Sena, ir Kardonei pasirodė, jog advokatas bando užmegzti pokalbį.

– Ir dabar nelengvai pavyko, – atsakė Robertas. – Tik per vargus ištrūkau iš namų. Manęs tykojo dešimtys fotografų. Vos praaušus išsmukau pro kiemą ir porą tarpstočių važiavau autobusu. Paskui draugas atvairavo mano mašiną. Viliuosi, kad nė vienas reporteris nesuuodė, jog aš čia.

– Tie kraugeriai ir be tavęs greitai pasirodys, gali neabejoti, – sumurmėjo Sena. – Eime į mano kabinetą!

Jis apsigręžė ir pro krūvas dėžių ir išardytų kompiuterių ėmė spraustis į kabinetą koridoriaus gale. Kardonė sekė jam iš paskos. Iš skurdaus interjero ir blausaus apšvietimo galėjai suprasti, kad biuras nėra iš tų klestinčiųjų, kurių duris varsto minios klientų. Kardonė niekada taip ir nesuprato, kodėl jo brolis ryžosi uždaryti plačiai žinomą kabinetą Romoje ir kraustytis ne kur kitur, o į gimtinę prie Madžorės ežero.

Į Premeną, kalnų kaimelį su pusaštunto šimto gyventojų, vasarą užklysdavo nebent turistai, pavaikštinėdavo senovinėmis gatvelėmis arba paklajodavo po nuošalias romantiškas apylinkes. Kardonė vis suko galvą, kurių velnių trys žinomi advokatai nusitrenkė į tokį užkampį. Šiaip ar taip, jo brolis, baigęs universitetą, jau po kelerių metų buvo laikomas vienu kompetentingiausių Italijos advokatų ekonomistų. Milanas, Bolonija, Florencija – Italijoje tikrai nestigo patrauklių miestų, kuriuose ir mokių klientų gausu, ir verslas būtų klestėjęs.

– Bene kraustytis ruošiatės? – nustebęs paklausė Kardonė ir žengė į Senos darbo kambarį.

Įdėmiai apsidairė. Pro geltonas užuolaidas šviesa skverbėsi tarsi išfiltruota. Lentynos – kaip iššluotos, spintos – tuščios. Ant posėdžių stalo ir Senos darbo vietoje – ryšuliai popierių. Net ant kėdžių, skirtų lankytojams, prikrauta korespondencijos ir juridinių dokumentų. Kardonės galvą žaibiškai užplūdo klausimai, prieš akis iškilo spaudos antraštės, vadinančios jo brolį „neaiškia mafijos aplinkos figūra“.

– Mielai pasiūlyčiau tau sėstis, – užbėgo už akių Sena, – betgi pats matai. Ir su laiku striuka: tuoj turi atvažiuoti kraustytojų mašina, išveš likusius daiktus.

– Taip staiga?

– Ką reiškia staiga? – aiškiai įsitempęs atšovė advokatas. – Biuras uždaromas. Kadangi jau esi čia, gali pasiimti Enriko asmeninius daiktus, kol juose nesikniso karabinieriai arba prokuroras. Viskas sudėta į dėžę jo kabinete.

Kardonė jautė, kaip sielvartą ir sąmyšį ima stelbti nevalingas pyktis. Nusprendė nedelsdamas griebti jautį už ragų.

– Ką apie tai rašo laikraščiai? Tikiuosi, skaitei priekaištus, reiškiamus spaudoje.