Claudio Mancini - Mala vita

– Taigi... – atsargiai prabilo Venaras. – Nė nežinau, nuo ko pradėti. Yra du esminiai požiūriai. Mes atsiliekam per žingsnį, o veikiau net per du. Italijoj mafija įsiskverbusi į valdžios institucijas, žiniasklaidą ir partijas, užvaldžiusi ne tik dešiniuosius, bet ir dalį kairiųjų. Ji daro įtaką ne tik eiliniams žmogeliams, kaip linkstama manyti, – ji sėdi ir valdžioj. Papirkti politikai labai suinteresuoti, kad viskas liktų kaip buvę, nes yra priklausomi ir pažeidžiami, šantažuojami. Todėl esam įsitikinę: krikštatėviai buvo įspėti, kad Premene bus kratomi verslininkų biurai. Tą patį galiu pasakyti apie čionykštę paiešką. Sforcanas buvo įspėtas gerokai anksčiau, negu mes atvykom čionai, į Kaltabelotą.

– Perdedat, Venarai, – įsiterpė Minetis.

– Nė trupučio. Ant kortos pastatyti didžiuliai pinigai, reputacijos, karjeros ir įtakos. Turimas turtas ginamas visomis priemonėmis. Negalėčiau tvirtinti, kad nebėra drąsių valdininkų, politikų, žurnalistų ir verslininkų, bet riba neryški. Mafija jau prieš keletą metų tapo nematoma. Tai faktas, kurį linkę pripažinti tik nedaugelis atsakingųjų.

– Girdit, d’Aventūra? – sušnypštė Minetis kaip maža gyvačiukė. – Venaras „negalėtų tvirtinti“! Ką jūs išperėjot savo užantyje? Tas vaikinas šneka visai kaip jūs! – Questore išsitempė kaip per paradą ir žingsniais išmatavo kambarį. Staigiai apsisukęs nevalingai, kaip kitados dučė, atkišo į priekį smakrą. Paskui skvarbiu žvilgsniu ėmė gręžti komendantą.

Venaras nusikvatojo.

– Mamytė d’Aventūra, – suprunkštė ir iš to smagumo pliaukštelėjo sau per šlaunį.

– Chi presto decide talvolta più presto si pente! 12– pasišaipė d’Aventūra ir pakuždėjo Venarui: – Betrūksta sudaužimo kulnais ir fašistų sveikinimo.

– Norėčiau paprašyti... – įsiterpė prokuroras Pontis. – Nereikia įžeidinėti, d’Aventūra! Labai gerai suprantu jūsų nusivylimą, bet kas jau per daug, tai per daug.

Questore tarsi neišgirdo d’Aventūros pastabos.

– Man nereikia jūsų patarimų, kada, ką ir kaip vertinti. – Jis atsisuko į Venarą, kuris kaipmat surimtėjo – Jūs perdedat lygiai kaip mūsų mielasis d’Aventūra. Ką norit įrodyti savo samprotavimais? Bandot įmantriais žodžiais įsiūlyti man esamos visuomeninės santvarkos kritiką? Lažinuosi, kad dabar imsit kaip ir jūsų šefas pasakoti man graudžią istoriją apie kalnus.

– Istorija bus ne tokia graudi, kaip gali pasirodyti. Tačiau tokia pat įdomi, nes yra dar ir kita medalio pusė.

– Jūs mane kankinat, gerbiamasis Venarai. Padėkit man sugaudyti jūsų minčių eigą!

– Tirti nusikaltimus, tokius kaip Kardonės nužudymas, labai trukdo moterys. Jos saugo mafijos paslaptis. Gina savo sūnelius ir tyli. Jos sprendžia, laikas ar ne baigti vendetą. Mūsų dienomis motinos labiau nei bet kada lemia įvykių eigą. Jos veikiau mirs, negu išduos vyrą ar sūnų. Dėl tokio veikėjo kaip Kardonė, kuris galbūt keltų grėsmę daugeliui, moterys, tegu liūdėdamos ir kentėdamos, susitaikytų net su tuo, kad bus suimti jų sūnūs. Jos uždegs bažnyčioje žvakutę, jeigu išdavikas laiku paliks šį pasaulį, bet iš jų nieko neiškvosit. Ir tai viena iš priežasčių, kodėl mes iš čia pasitrauksim nieko nepešę.

– Pamėginsiu kalbėti ne taip mokslingai, – jaunąjį savo padėjėją pertraukė d’Aventūra ir kreipėsi į šefą:

– Čia, kalnuose, mums nėra ko veikti. Jei ir egzistuoja kokia nesantaika, mes jos vis tiek nepamatysim. Niekas nekvies policijos. Dar mažiau tikėtina, kad ginčo pusės kreipsis į teismą, nes kol jis išspręs bylą, gali praeiti ir dešimt metų, ir dvidešimt. O vietinis bosas sutvarkys reikalą per vieną dieną. Viskas susipynę. Įsivaizduokite, Mineti, kad viename mokyklos suole sėdi du mokiniai. Paskui vienas iš jų tampa policininku, o kitas – mafiozu. Kaip manot, kas bus, kai vienas iš jų paklius į bėdą? – D’Aventūra reikšmingai patylėjo. – Antrasis jam padės. Ir todėl net menkiausi įvykiai kalnuose glaudžiai siejasi su duoklėmis, prostitucija, narkotikų prekyba, taip pat su korupcija ir pinigų plovimu.

– Aš ir pats žinau, kad situacija kebli, – nekantriai atsiliepė Minetis. – Tačiau reikia atremti iššūkius, sugalvoti sprendimus ir imtis darbo. O dabar iššūkis mums yra toks: suimti tą Sforcaną ir priversti jį duoti parodymus, nors viskas ir taip aišku. Jeigu vien tuo apsiribosit, jums pasiseks.

Comandante karčiai susijuokė.

– Tą maldelę girdžiu nuo tada, kai pradėjau dirbti policijoj. Pasakysiu jums, kaip atrodo tokie sprendimai. Jie paprastai esti išperėti kabinetuose, tokiuose kaip šis.

Minetis susiraukė it citriną kandęs, o Pontis stovėjo atokiau, tylomis sekė ginčą ir kažką sau mąstė.

– Imkim dabartinį atvejį, – toliau plėtojo mintį d’Aventūra. – Vieša advokato egzekucija sukėlė pasipiktinimų bangą ir per kelias minutes virto politinės reikšmės įvykiu. Ir kaip tik tie politikai, kuriems svyla padai, dabar kartoja minėtas televizijai pritinkančias maldeles, nors patys įklimpę korupcijos liūne. Gal matėt? Mūsų vidaus reikalų ministras per televiziją atrodė tikras angelas.

– Jūs elgiatės įžūliai ir arogantiškai, d’Aventūra Kai pradedat įtarinėti, kad net mūsų gerbiamas ponas ministras... – Minetis susijaudinęs griebėsi už galvos. – Visai išprotėjot, d’Aventūra. Už tai jums gali ir galva nulėkti.

– Na ir kas! Nuo tada, kai ėmiau mąstyti, esu tos nuomonės, kad besaikis egoistas eina arba į politiką, arba į sceną. Ogi pažiūrėkit į garbinguosius signori , tapusius politikais!

– Neperženkit ribų! – riktelėjo Minetis. – O jei ne, čia pat nušalinsiu nuo pareigų!

– Nieko geresnio nesugalvojat? Būkit toks malonus, leiskit man dirbti savo darbą ir nenukrypkim nuo temos! Ką mes matom: sudarinėjamos darbo grupės ir ypatingosios komisijos, politikai giria puikų bendradarbiavimą tardymo skyriuje. O vietiniai karabinieriai, ieškantys nusikaltėlių, skundžiasi prastu regėjimu ir kažkodėl vos bepaeina. Kai netyčia paaiškėja, kad žmogžudystė yra tik ledkalnio viršūnė, mūsų aukščiausiajam prokurorui Romoje staiga nušvinta protas, esą bausmė galinti labiau pakenkti nei pats nusikaltimas, ir jis atšaukia kratą mafijos advokatūroje.

– Kalbėkit atsargiau, – dabar Minetis jau kriokė, – nes prisišnekėsit!

D’Aventūra prisidegė dar vieną cigaretę ir abejingai pažvelgė viršininkui į akis, o jo veide atsispindėjo pyktis ir tvirta valia.

– Labai negerai, kad televizijos kanalas transliuoja anonimiškai pakištą vaizdo įrašą ir dar pagardina dramą tendencingais komentarais, – ramiu balsu kalbėjo jis. – Ko tik nesigriebiama dėl reitingo! Argi ne nuostabu, kad informacijos geidžiančiai tautai suteikiama galimybė namie, nuosavų televizorių ekranuose, pamatyti, kaip išdidus, ryžtingas reporteris atlieka savo pareigą – informuoja tautą? Ar žinot, ką patiriu įsivaizdavęs, jog perpildytuose restoranuose nešiojami spaghetti alle vongole , o tuo metu plaukus pasišviesinusi komentatorė, nutaisiusi sensacijai deramą balsą, pagardina pomidorų padažą krauju ir mirtimi? Iš nusikaltimo padaryta pramoginė laida – tai šlykštu! Ypač kai taip atitraukiamas dėmesys nuo tikrų problemų.

– Nesąmonės! Tikiuosi, jau baigėt savo paskaitą etikos klausimais, – ironiškai įgnybo Minetis. – O gal pasiūlysit sprendimą? Nesivaržykit, aš klausau kuo įdėmiausiai.

– Viskas savo laiku, – pro dantis iškošė d’Aventūra. – Po tos sensacingos egzekucijos mūsų politikai, norėdami parodyti ypatingą veiklumą, pasiuntė į Kaltabelotą du naujutėlius policijos automobilius – prieš tai painformavę televizijos kanalus. Juk rinkėjai turi sužinoti, kas daroma; tai paskatins juos paremti saugumo pajėgas, gaudančias žmogžudį. Deja, yra pagrindo baimintis, kad čionykščiai pareigūnai nepersistengs ieškodami Bruno Sforcano – net sėdėdami naujuose policijos automobiliuose. Mat visada esama pavojaus, kad suimtasis išduos užsakovą. O dabar, gerbiamasis, aš jau pats ieškosiu praktiškų sprendimų.