Claudio Mancini - Mala vita

– Tai, ką reporteriai laužia iš piršto, yra tik pamąstymai. Manęs nė trupučio nestebina šmeižikiški straipsniai. Toks šiurpus realybės spektaklis visada skatina spėliones. Tenka su tuo susitaikyti.

– Kaip tu gali gintis tik tokiais beaistriais argumentais? Kodėl nebandot duoti atkirčio tam vienašališkam informacijos srautui? Juk jūs – advokatai! Negi tik abejingai stebėsit, kaip Enrikas drabstomas purvais, o visas pasaulis rausiasi mėšlyne, nes geidžia sensacijų?

– Klausimas į klausimą! – irzliai puolė Sena. – Ar pats neketini susikauti su spauda? Galiu tik patarti: neprasidėk! Kuo mažiau reaguosi, tuo greičiau aprims publika. Poryt skaitytojas užvakarykščiu laikraščiu nusišluostys užpakalį.

Neatrodė, kad Sena labai jaudintųsi dėl partnerio mirties. Raumeningas įdegęs vyras, kaip ir dera šilto ir šalto mačiusiam teisininkui, be sentimentų ir nekreipdamas dėmesio į Kardonę toliau rūšiavo laiškus bei bylų dokumentus. Robertas menkai pažinojo brolio partnerį, bet sykiais čia apsilankęs būdavo sutinkamas draugiškai ir kone atlapaširdiškai. O dabar laikysena visai kitokia – atžari. Kardonė turėjo valdytis, kad neparodytų apmaudo.

– Beje, ko prokurorui gali reikėti Premene, jeigu Enrikas buvo nužudytas Palerme?

– Tiriant rezonansinį nusikaltimą šniukštinėjama visur. Juo labiau kai byla tokia sensacinga. Žiūrėk, tuoj čia knibždėte knibždės policininkų ir žurnalistų. – Sena nutilo ir įsmeigė akis į pašnekovą.

– Kaip tu gali taip kalbėti apie mano brolio nužudymą? Negi jo mirtis tau – tiesiog dar viena byla?

– To aš nesakiau, – šaltai atkirto Sena.

Kardonė jautė, kaip mėšlungiškai susitraukia skrandis.

– Mane stebina neslepiamas tavo abejingumas.

– O ko tu norėtum? Kad sėdėčiau prie stalo ir verkčiau? Kaip matai, turiu ką veikti. Ir mano laikas labai ribotas, beje, tą jau sakiau.

– Tavo ašaros nepadėtų, Sena!

Kardonės skruostai trūkčiojo. Jam vis sunkiau buvo valdytis matant, kaip advokatas lyg niekur nieko toliau rūšiuoja dokumentus.

– Visas pasaulis regi, kaip pasmaugiamas Enrikas, o jūs po poros dienų jau dedat į padus. Turėtum man paaiškinti! – Kardonė įniršęs kyštelėjo ranką kišenėn ir išsitraukė cigarečių pakelį. Bet prisidegti nespėjo.

– Gal galėtum pakentėti? – mestelėjo Sena. – Čia nerūkoma!

Kardonė įkišo cigaretę atgal į pakelį.

– Kuo ilgiau į tave žiūriu, tuo labiau įtariu, kad Enrikas tikrai buvo, anot laikraščių, neaiški figūra. Ką visa tai reiškia?

Sena pašnairavo į svečią.

– Mūsų klientai nenori, kad pašaliniai kaišiotų nosį į dokumentus, kurie jų neliečia. Klientai įsitikinę, kad tuoj atlėks prokuroras ir mūsų biurą apvers aukštyn kojom. Beveik visi, kurie mumis pasitikėjo, paniškai sureagavo į sensacingas laikraščių antraštes, į televizijos reportažus ir įgaliojo mus sunaikinti slaptus dokumentus arba grąžinti jiems. Tokio smūgio reputacijai neatlaikytų jokia kontora. Jau vien dėl to verčiau laiku užsklęsti langines. Net jeigu tie patrakę purvasklaidos šunys netrukus liautųsi amsėję, klientūros pasitikėjimui atgauti prireiktų ne vienų metų. Ar tau užtenka tokio paaiškinimo?

– Supratau, – pašaipiai atsiliepė Kardonė. – Kitaip sakant, jūs padėjot savo klientams apgaudinėti finansų organus, o dabar visi bijot, kad tai gali iškilti aikštėn. Argi ne? Juk visi straipsniai skelbė, kad gabenat pinigus į užsienį.

– Tu iš galvos išsikraustei! – Sena pabaksnojo į smilkinį ir papurtė galvą. – Pirmiausia, mes netąsom pinigų lagaminais, antra, nevedam jokios buhalterijos. Ir trečia, šiame biure tvarkomi tik firmų steigimo reikalai ir svarstomos to darbo strategijos. Procesai, kuriais čia užsiimam, yra ganėtinai delikatūs. Tau neaišku? Mes dirbam nepažeisdami įstatymų. Bet poetai nenutuokia, kad ekonomikoje esama dalykų, neskirtų viešai svarstyti. Toji vieša žmogžudystė reiškia krachą mūsų biurui, man ir Pantriniui.

– Aš tik ir girdžiu: biuras, klientai, krachas. Gal ir klystu, bet negi tas šlykštus nusikaltimas, kurio auka tapo mano brolis, nejaudina tavęs asmeniškai? Argi egzistuoja tik verslas? Šiaip ar taip, jūs kartu dirbot keliolika metų. Negi per tiek laiko tarp jūsų neužsimezgė kas nors panašaus į draugystę?

– Draugystė, sakai? – Senos akys piktai sublizgo. – Draugystė yra nuostabus dalykas, bet tik ne tarp šių sienų, jei supranti, apie ką šneku. Man skaudu taip atvirai apie tai kalbėti, bet manau, kad turiu kai ką paaiškinti. Tavo brolis buvo despotas, karštakošis, bjaurus, klastingas vergvaldys, o mes – tik jo parankiniai. Juk turėtum jį pažinoti geriau nei kas kitas! Apie mirusiuosius blogai nekalbama, tas tiesa, bet tau padarysiu išimtį.

Kardonė iš paskutiniųjų stengėsi valdytis, kad negriebtų advokatui už gerklės.

– Ar todėl paknopstom nešdinatės iš šios trobos, kad jums kažkas grasina?

– Nesąmonė! Kas, dėl Dievo meilės, galėtų mums grasinti? Mes – tik menka advokatų kontora, – kreivai šyptelėjo Sena. – Juk sakiau: surašom sutartis, profesionaliai konsultuojam firmų steigėjus. Nesam nei įtakingi, nei svarbūs, nei labai suinteresuoti. Na, o kaipgi tu? Ar karabinieriai tavęs dar neapklausė? Juk įtariami visi, kurie turi laiko. Tarkim, tu iš neturėjimo ką veikti rašai knygas, ar ne?

Sena pirmąsyk atvirai pažvelgė Kardonei į akis. Jo lūpas iškreipė pasipūtėliškas šypsnys. Robertas tylomis atlaikė tą žvilgsnį, svilinusį jį kelias sekundes. Ko siekia šis įžūlus advokatėlis?

– Tavo agresyvumas, Sena, panašus į atsitraukimo manevrą, – nejaukią tylą nutraukė Kardonė. – Kitą dieną po žmogžudystės bičiulis nuvežė mane į policijos prefektūrą. Pats vairuoti neįstengiau. Bet ten neradau nė vieno atsakingo darbuotojo, niekas nenorėjo suteikti man informacijos. Užtat jie domėjosi, gal aš ką nors žinau apie jus ir apie tai, ką Enrikas galėjo veikti Palerme. Klausinėjo, ar mano brolis nebuvo susitaręs tenai su kuo nors susitikti, ar mes neturim Sicilijoj draugų ar kokių nors dalykinių ryšių su tenykščiais.

– Taigi, taigi... tokie jau tie karabinieriai! Gal tu tiesiog ne taip paklausei.

– Vienas policijos pareigūnas kažką tauzijo apie informacijos slaptumą. Jis nepatarė man skristi į Siciliją, bet neuždraudė atkakti čionai. – Kardonė piktai nusišypsojo.

– Na ir?.. – pasalūniškai pažvelgė Sena. Jo lūpos vos vos krūptelėjo ir sustingo perkrypusios.

– Kas „na ir“?

– Kaip buvo paskui? – neatlyžo Sena. – Ar nulėkei į Palermą?

– Aišku, nulėkiau. Bet užuot atsakę į mano klausimus, jie stengėsi kuo daugiau išpešti iš manęs. O ką aš galėjau pasakyti? Enrikas vengė su manim kalbėti apie darbą. Patariau kvotėjams kreiptis į jus.

– Mes irgi niekuo negalėsim padėti karabinieriams, – šiurkščiai atšovė Sena ir įbruko į dokumentų naikiklį pluoštą sąskaitų išrašų.

Kardonė dėbtelėjo į prietaisą.

– Jei kitam duobę kasi, nepamiršk gerai paslėpti kastuvo.

– Nekalbėk mįslėmis, – atšovė Sena.

– Neapsimesk! Puikiai supranti, apie ką šneku.

Kardonė ėmė neramiai žingsniuoti po Senos kabinetą. Ūmai sustojo.

– Ko Enrikas vyko į Palermą? Neabejoju, kad tau buvo žinomas kiekvienas jo žingsnis. Su kuo jis ten susitiko? Ar buvo kieno nors įgaliotas? Gal turėjo šaukimą į teismą ar pas tardytoją? Tik nesek man pasakėlių!

Kardonė pažvelgė į šaltas Senos akis, glotniame oponento veide bandė išskaityti mintis. Tačiau suktojo advokato mina nieko neišdavė. Jis stovėjo prieš Kardonę kaip uola.