Claudio Mancini - Mala vita

– Nepyk, bet mes neturėjom pasirinkimo. Kilk, turim eiti į vestibiulį.

– Taip, man reikia eiti iš čia, – pritarė jis ir pajuto palengvėjimą. Stodamasis vengė žiūrėt į akis ir Rozanai, ir numirėliams. Spėriu žingsniu ištrūko iš apartamentų. Rozana sekė paskui jį kiek atsilikusi ir savo mobiliuoju susikaupusi rinko kažkokį numerį. Nors Kardonė ir suvokė, kad ji kalba su Roma, su generaliniu prokuroru dottore Santapola, bet jam buvo vis tiek. Kad tik kaip nors nusikračius prisiminimų iš viešbučio kambario, pamiršus, kas ten darėsi!

Tačiau ištrinti iš atminties įvykius apartamentuose ir šaltakraujišką Rozanos reakciją nebuvo taip paprasta. Nors jo paties gyvybei grėsė pavojus, žmogžudystė jam regėjosi siaubo aktas, su kuriuo sunku susitaikyti net ypatingomis aplinkybėmis.

Jo ateitis būtų pakrypusi visai kitaip – tai jam aiškėjo vis labiau. Ir, gerai pagalvojus, akivaizdu, kad pastarosiomis dienomis jis daugiau prarado, negu laimėjo. Buvo įsimylėjęs – ir liko apgautas. Jis nieku gyvu nevaidins prieš Rozaną nusivylusio meilužio, nors pasaulis ir vadina tai romantika. Žlugo kažkas, ko jis šią akimirką net įvardyti nemoka. O juk turi visišką teisę mėgautis Enriko palikimu – penkiais milijonais dolerių ir vila Antigvoje. Bet ar tokio džiaugsmo jis troško? Kažin, ar begalėtų atgyti jo jausmai Rozanai? Vis dėlto... ji išgelbėjo jam gyvybę!

Kardonė įžengė į viešbučio vestibiulį. Čia knibždėjo atostogautojų ir iškylautojų, iš kažkur sklido limbo ritmai, viskas atrodė taip kasdieniška. Regis, niekas nepastebėjo, kas prieš kelias minutes įvyko apartamentuose Nr. 27/28. Staiga jam stebuklingai palengvėjo. Ir vis dėlto Karibai jo akyse kažkaip išbluko, o jis pats jautėsi svetimas ir vienišas. Svajojo apie namus, galvojo apie Karlą ir tetroško vieno – grįžti į Boloniją, į Šventosios Liucijos skersgatvį, prie savo rašomojo stalo, kurio taip pasiilgo.

Jo svajas nutraukė Rozana. Palinko prie jo ir paklausė:

– Ar galėtum įsivaizduoti, kad gyveni Izraelyje ir rašai?

Jis bejėgiškai užsimerkė.

– Nežinau, – sušnibždo vos girdimai. – Šią minutę neįstengiu apie nieką galvoti. Jaučiuosi tartum rankomis pertempęs visą akmenų skaldyklą.

Rozana suraukė antakius ir pažvelgė į Robertą. Jis atrodė visiškai išsekęs.

– Turiu skubiai paskambinti keliems žmonėms, – ištarė ji lyg atsiprašydama, kad teks palikti jį vieną. – Be to, reikia susikrauti daiktus: vėliausiai po valandos privalau būti oro uoste.

– Grįžti į Boloniją? – paklausė jis abejingai.

– Skrendu į Palermą, – trumpai paaiškino ji. – O tavęs lauks seras Galacheris. Mudu su juo taip sutarėm.

Kardonė pažvelgė į ją nustebęs.

– Nesuprantu...

– Kai pasišnekėsi su juo, tada ir mane geriau suprasi. Man tu rūpi, negi dar nepastebėjai? Rūpi labiau, nei pati to norėčiau.

Jis praleido tą pastabą pro ausis ir paklausė visai ko kito:

– Ar seniai judu pažįstami? Jis apie tave nė žodeliu neužsiminė!

– Aš jo nepažinojau, bent jau asmeniškai. Bet žinojau, ką tu ketini daryti. Čia, Antigvoj, nuo pat atvykimo nė sekundei nepaleidau tavęs iš akių. Net ir taksistas, kuris vežė tave į „Admirolo smuklę“, yra mūsų žmogus. O su Galacheriu peršnekėjau po tavo apsilankymo. Nepyk, to reikėjo tik dėl tavo ir mano saugumo.

– Niekaip tavęs nesuprantu, – sumurmėjo Kardonė ir nervingai nusibraukė plaukus nuo kaktos. – Tu mane stačiai baugini. Jaučiuosi taip, tarytum dalyvaučiau lošime, kuriame Dievas pašo kortas, šėtonas jas nukelia, o tu kerti. Toks, žinai, mėšlinas jausmas! – Jis pažvelgė jai tiesiai į akis. – Kadangi tu jau kuris laikas mąstai už mane, nustatai, kas ir kada, tarp kitų reikalų išgelbsti man gyvybę ir imiesi atsakomybės už mane, norėčiau sužinoti, kokių dar bus nurodymų iki man išvykstant.

– Kai tavo realybės pojūtis supasuoja, žodį taria ironija. Gali elgtis kaip tinkamas, – Rozana liūdnai pažvelgė į Kardonę. – Gyvenimas jausmų nepaiso, turėjau įsikalti tai į galvą. Ar galėtume susitarti bent jau dėl dviejų dalykų?

Robertas nustebęs kilstelėjo kairį antakį ir sukluso.

– Tu geresnis rašytojas, bet aš geresnė agentė. O kadangi mudu dabar esam ne literatūrinių diskusijų klube, bet kriminaliniame liūne, turėtum nusileisti ir klausyti mano patarimų. Ar tavo vyriškasis ego susitaikys su tuo?

Trumpai pamąstęs Robertas vos linktelėjo.

– Taip, tu teisi. Bet šiame viešbutyje nebeliksiu nė minutės! – Jis ryžtingai atsistojo, nervingai perbraukė pirštais per neklusnius plaukus, žengė porą žingsnių, bet ūmai stabtelėjo. – Susirasiu mieste kitą viešbutį.

– O kam? Jau sakiau: kreipkis į Galacherį! Deja, laikas mane skubina, nebegaliu gaišti nė minutės. Metas mudviem atsisveikinti.

– Taip, tikriausiai, – atsiliepė jis ir vangiai ištiesė dešinę.

– Nebūk toks oficialus! – tarė ji, prisitraukė Robertą prie savęs ir apkabino. – Lekiu į oro uostą, – pakuždėjo. – Norėčiau pasimatyti su tavim, kai viskas bus pasibaigę. Turim tiek daug visko išsiaiškinti, Robertai, ir labai tikiuosi, kad suteiksi man tokią progą. – Rozana paleido jį iš glėbio, pasitraukė per žingsnį ir pažvelgė į akis. – Nagi, pasakyk! Ar mudu dar susitiksim?

– Taip, – iškart atsakė Kardonė. – Klausimas tik: kada ir kur?

– Manau, po kelių dienų. Atlikusi savo užduotį paskambinsiu tau. Kad ir kur būtum.

– Sutarta.

Jis apsisuko ir neatsigręždamas nuėjo apartamentų link.

Pusmėnulio įlanka

Taksi sustojo Kryžiaus gatvėje, ties 32 numeriu, priešais sero Galacherio banką. Kardonė pamalonino vairuotoją gausiais arbatpinigiais, išsitraukė iš mašinos bagažą, kurį buvo pasidėjęs šalia savęs ant užpakalinės sėdynės, pastatė ant šaligatvio ir įsispoksojo į neišraiškingą pastato fasadą.

– Labai įdomu, ką jis man pasakys, tas anglų aristokratas, – sumurmėjo ir žengė į banko rūmus.

Vos tik jis atsidūrė vestibiulyje, prisistatė Galacherio sekretorė ir palydėjo iki šeimininko kabineto. Nepasibeldusi atidarė duris ir įėjo vidun.

– Misteris Kardonė! – džiaugsmingai šūktelėjo. – Prašosi pas jus.

– Tegu įeina! – nuskambėjo toks pat smagus atsakymas.

Seras Edvinas Galacheris sėdėjo už rašomojo stalo karališka poza ir nuoširdžiai šypsojosi.

– Džiaugiuosi vėl jus matydamas! – šūktelėjo kildamas iš krėslo. – Girdėjau, kad įvykiai veja vienas kitą, – ištarė ir jo veidas surimtėjo. – Jus persekioja dėl palikimo. To ir reikėjo laukti.

– Signorina Lorano sakė man buvusi pas jus, – prabilo Kardonė, statydamas lagaminą ant šilkinio kilimo, papuošto dailiu raštu.

Galacheris pritariamai mostelėjo ir parodė į krėslą prie posėdžių stalo.

– Sėskimės tenai! Jūs, kiek žinau, neatsisakytumėt puodelio kapučino. Elza tuoj atneš.

Kardonė dėkingai linktelėjo.

Bankininkas pamojo sekretorei, lūkuriuojančiai prie durų, ir atsisėdo šalia svečio.

– Įsivaizduokit, kaip nustebau: vos tik jūs išėjot iš mano biuro, prisistatė tokia miss Lorano ir parodė dokumentą, liudijantį, kad ji yra Italijos vyriausybės darbuotoja. Pirmą akimirką man panūdo išprašyti ją komplimentais. – Galacheris keletą sekundžių tylėdamas šypsojosi prisiminęs netikėtą vizitą. Paskui pasitaisė kelnių kantą ir vėl prašneko: – Miss Lorano man bendrais bruožais nupiešė, kas jums gresia, ir prisipažino, kad jūs jai labai artimas... – Galacherio veidą nušvietė švelnus šypsnys.