Claudio Mancini - Mala vita

– Aš tik nesuprantu, kodėl tu nesidomi mano pinigais?

– Cit! – ji pažvelgė į Robertą su užuojauta. – Ir kiek gi jų ten? – paklausė pašaipiai. – Trys šimtai milijonų? O gal visi keturi šimtai?

Jis prisivertė šyptelėti.

– Kam klausi, jei žinai?

– Šiaip sau, – atsiliepė ji. – Daryk su jais ką tinkamas! Man rūpi tik tavo brolio užrašai. Taigi kartoju: kur originalai?

Dabar jau jis nustebo. Kodėl jos nedomina milijonai? Robertas pasistengė vėl atgauti pusiausvyrą.

– Originalas – tai storas sąsiuvinis, jis dabar keliauja į Romą generaliniam prokurorui dottore Santapolai. Kartu su išsamiu lydraščiu. – Rodos, tai padarė Rozanai įspūdį. – Kvailystė, ar ne? Dabar jau neverta manęs žudyti. O pinigus, kad ir kam jie priklausytų, aš pervedžiau į Romą, į Teisingumo ministerijos sąskaitą. Tavo bičiulis Grasas gali, jei nori, pasiimti juos iš ten.

– Ar tai tiesa?

– Aš ne melagis, ne taip kaip tu. Dėl saugumo pasiunčiau dar ir elektroninį laišką savo bičiuliui Karlui. Jis dabar žino apie visus įvykius. O tu, kad ir ką darysi, vis tiek būsi surasta. Ar su pinigais, ar be jų.

– Ar tikrai tu man nemeluoji? – visiškai priblokšta paklausė Rozana.

– O kam man meluoti? Melas – tavo specialybė! Meluoti, apgaudinėti, žudyti... – Jis griebėsi už galvos. – Tai bent: įsimylėjau žmogžudę! Turbūt visai buvau su protu susipykęs!

– Susidėk daiktus! Mudu turim iš čia dingti

Kardonė dėbtelėjo į ją kaip į vaiduoklį.

– Su tavim nežengsiu nė žingsnio. Jei nori mane nušauti, tai šauk čia! O gal tau labiau patiktų kokia romantiška vietelė? Pavyzdžiui, paplūdimyje po palme. Argi nebūtų puiku?

– Liaukis kandžiojęsis! – pertraukė jo žodžių srautą Rozana. – Mes visiškai neturim laiko rietis. Aš dirbu Italijos vyriausybei. Tavo gyvybė nebūtų buvusi verta nė skatiko, jei būčiau bent akimirkai išleidusi tave iš akių. Tu nė įsivaizduoti negali, kas čia tave persekiojo Aš jau ketveri metai su viršum lipu ant kulnų pavojingiausiam ir labiausiai korumpuotam Italijos krikštatėviui. O tu užkliuvai tik todėl, kad turėjai brolį, kuris norom ar nenorom įtraukė tave į tą liūną.

Kardonė nepatikliai bakstelėjo pirštu į kaktą.

– Tik jau neimk man sekti pasakų! Aš puikiai žinau, kas tu tokia, ir man to užtenka.

Rozana atidarė rankinę, išsitraukė dvilinką juodą dokumentą ir kyštelėjo Kardonei po nosim.

– Še, žiūrėk!

Šis kiek padelsęs paėmė dokumentą, praskleidė odinius viršelius ir pamatė tarnybinį pažymėjimą: Servizio per le Informazioni e la Sicurezza Democrazia Italiana. Rosanna Lorano . 51

– Jis gali būti ir suklastotas, – atrėžė ir grąžino dokumentą.

– O tu ar turi dokumentą, kuris įrodytų, jog pervedei pinigus į Romą?

Kardonė tylėdamas išsitraukė iš švarko kišenės mokestinio pavedimo kopiją ir pašto pakvitavimą, kad priimtos registruotos siuntos, ir padavė Rozanai.

Ji žvilgtelėjo į tuos popierius ir nustebusi pakėlė akis.

– Va čia tai bent! Nedažnas, tavim dėtas, atsisakytų krūvos milijonų. O ir iš tų nedaugelio tik retas sureaguotų taip greitai kaip tu. Ar tu iš tiesų garbingas, ar tik apsukrus?..

– Negi svarbiausia, kaip aš reagavau? Mane kamuoja klausimas, ar tu nužengei iš košmaro, ar egzistuoji tik mano vaizduotėj. Kas aš buvau tau visą tą laiką?

– Paaiškinsiu kitąsyk. Bet jau dabar galiu tau, Robertai, pasakyti, kad tavo drąsa ir padorumas padarė man įspūdį.

Rozana pasilenkė prie nušautų siciliečių, apieškojo jų kišenes ir radinius išdėliojo ant stalo: pažymėjimus, pinigus, kelis raštelius – daugiau tuodu nieko ir neturėjo. Pistoletų ji nelietė. Iš savo rankinės išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko numerį, o Kardonė nepasitikėdamas sekė ją akimis. Staiga jis pasisuko ir žengė į gretimą kambarį.

Rozana nusekė jam iš paskos.

– Tu manim netiki, – ramiai tarė ji. – Ką gi, suprantu. Deja, neturiu laiko ilgai aiškinti, pasakysiu tik tiek: dėl tavo ir mano saugumo reikėjo, kad tu nežinotum, koks yra mano vaidmuo. – Ji pakėlė ranką – matyt, atsiliepė pašnekovas. – Salve, signore Palardai, – pasisveikino. – Aš ne viena. Šalia manęs stovi signore Robertas Kardonė. Jungiu garsintuvą.

– Buon giorno, signora Lorano. Ar jūsų skambutis reiškia, kad sėkmingai užbaigėt operaciją „Rizzolo“?

– Taip, pulkininke! Robertas sveikas ir smagus. – Ji linksmai žvelgė į Robertą iš šono. – Buvo ne taip paprasta jį išsaugoti.

– Perduokit jam mano sveikinimus! Beje, generalinis prokuroras ką tik pranešė man, kad avvocato Kardonės užrašai jau keliauja į Romą. – Akimirką patylėjęs Palardas kalbėjo toliau: – Ir dar jis mane informavo, kad iš Antigvos į Teisingumo ministerijos sąskaitą Romoje pervesti trys šimtai aštuoniasdešimt du milijonai dolerių. Prieš trisdešimt minučių iš Antigvos faksu gautas patvirtinimas. O ką jūs žinot apie piniginius reikalus?

– Mačiau pavedimo kopiją, – patvirtino Rozana. – Beje, signore Kardonė nukopijavo ir brolio užrašus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad turimų dokumentų pakaks įvykdyti planuojamai akcijai Palerme ir Romoje.

– Sveikinu! Kada jus galėsim pamatyti čia?

– Ar jūs kalbat saugia linija? – pasidomėjo Rozana.

– Taip!

– Puiku. Aš turėsiu šnektelti su mūsų bičiuliu Grasu. Reikia, kad jis nieko nenutuoktų: nuo to priklausys operacijos sėkmė. Aš jums dar paskambinsiu.

– Perduokit signore Kardonei nuoširdžiausią mano padėką!

Rozana patenkinta nusišypsojo.

– Un momento , kol nepadėjot ragelio, – pridūrė ji. – Aš likvidavau Rufą ir Galertę. Jie yra viešbutyje „Coco Bay Beach Ressort“, apartamentuose dvidešimt septyni ir dvidešimt aštuoni. Prašom pasirūpinti, kad man nekiltų keblumų!

– Aš tuoj pat viskuo pasirūpinsiu. Pasisaugokit eidama iš viešbučio! Apartamentus sutvarkys mūsų specialistai.

Rozana patenkinta linktelėjo.

– Aš dabar išsyk susižinosiu su Grasu ir jo pilotu ir po poros valandų Graso lėktuvu skrisiu į Palermą. Tik neužbėkit man už akių! Nesiimkit nieko, kas galėtų sukelti įtarimą jam arba kam nors iš jo žmonių!

– Savaime aišku, – patvirtino pulkininkas Palardas. – Beje, mudu su generaliniu prokuroru sutarėm, kad akciją jūs užbaigsit kartu su comandante d’Aventūra. Praneškit man, kai tik pati žinosit, tikslų laiką, kada atsidursit Palerme. Kol jūs keliausit, įsakysiu specialiajam daliniui parengti visa, kas reikia. D’Aventūra pats jums paskambins.

Rozana vėl žvilgtelėjo į Kardonę: šis sėdėjo ant lovos kraštelio akivaizdžiai prislėgtas ir spoksojo į tuštumą.

– Iki! – tarė ji į ragelį.

Jos veido išraiška bematant pasikeitė, akys triumfavo, ir Kardonė išgirdo ją šnekant:

– Pagaliau įkliuvai man, Romanai Grasai! Aš taip ilgai laukiau šitos dienos!

Kardonė atrodė kiek apsiraminęs. Rozana priėjo prie jo ir ketino pabučiuoti, bet jis švelniai ją atstūmė.

– Dieve mano, koks aš buvau naivus! Tu nuo pat pirmo mūsų susitikimo pavertei mane savo įrankiu, argi ne? Aš buvau ne tik veiklos priemonė ir įkalčių tiekėjas, bet dar ir prievilas mafijai

– Kodėl tu šitaip kalbi? – sudraudė jį Rozana, ir jam pasirodė, kad jos veidu nuslinko liūdesio šešėlis. – Teisybė, mums prireikė tavo pagalbos...

– Man lyg niekur nieko užkaria ant sprando gražią moterį, kuri stebi mane kiaurą parą, prikaišioja blakių į mano namus ir ramiausiai žiūri, nukeps mane mafijos žudikai, ar ne. Pasakyk, kaip tu tai suderini su savo sąžine?