Claudio Mancini - Mala vita

– Buvęs mano sesers vyras gyvena netoli Bergamo. Mudu su juo gerai sutariam. Jis vienintelis man dabar atėjo į galvą. Turėčiau jam paskambinti. Tik nežinau, ką pasakyti.

– Ničnieko! – D’Aventūros veidas bylojo, kad jis būtent to ir reikalauja. Vienareikšmiškai. – Tik paskambinkit ir išsiaiškinkit, ar jis namie. O aš pasirūpinsiu, kad būtumėt tenai nugabentas. Jokiu būdu nevažiuokit savo mašina. Mes turim jus iš čia išvesti nepastebimai!

– Norėčiau šį tą pasiimti. Negaliu taip, tuščiomis rankomis...

– Nė kalbos negali būti! – pertraukė jį comandante . – Jums nevalia pasirodyti namie! Prireikus pakeliui nusipirksit kas būtiniausia. Ar turit su savim pinigų?

– Taip, šiek tiek...

– D’accordo! Beje, kad nepamirščiau. Išjunkit mobilųjį telefoną. Ir niekam neskambinkit! Nesistenkit susižinoti su bičiuliu! Jokių elektroninių laiškų! Nenaršykit internete! Aišku? O dabar laukit manęs čia!

Visai sutrikęs Karlas spoksojo į tuštumą, o d’Aventūra išėjo iš kabineto ir po poros minučių grįžo su jaunu ištįsėliu.

– Commissario Lentinis, – pristatė comandante civiliais drabužiais vilkintį pareigūną. – Aš jam išaiškinau reikalą. Lentinis žino, ką aš jam padarysiu, jeigu nepristatys jūsų gyvo ir sveiko į Bergamo apylinkes. Ogi bus sušertas žuvims. Dėl visa ko duokit man savo svainio adresą ir telefono numerį, kad galėčiau su jumis susisiekti ir pranešinėti naujienas. Mi scusate! Deja, nebėra laiko.

Comandante paėmė lapelį su adresu, ištiesė Karlui ranką ir atsisveikino. Išeidamas metė komisarui Lentiniui:

– Aš nejuokauju!

Su kažkuo šnektelėjęs telefonu, d’Aventūra tarnybine mašina buvo nugabentas į oro uostą ir vidurdienio reisu išskrido į Romą. Ten jį pasitiko generalinės prokuratūros darbuotojas ir pro didingąją Angelo pilį atvežė tiesiai į Tribunolų aikštę. Teisingumo rūmuose, monumentaliame pastate ant Tibro upės kranto, jo jau laukė dottore Silvijus Santapola.

Ir štai jis sėdi priešais vyriausiąjį Italijos kaltintoją, žmogų, kurį vaizdavosi kur kas įspūdingesnį. Santapola buvo neaukšto ūgio, lieknas, gan liesas vyriškis dailiomis rankomis su grakščiais pirštais, o į pašnekovą žvelgė švelniai.

Dottore Santapola pakėlė akis, ir į d’Aventūrą įsmigo skvarbus žvilgsnis.

– Norėčiau padėkoti jums, comandante , už atliktą darbą, – laibu balsu prašneko generalinis prokuroras, tarsi nepajėgtų kalbėti garsiai ir aiškiai. – Jeigu tasai Kardonė tikrai atsiuntė mums juodąją mafijos buhalteriją ir jeigu pasitvirtins tai, ką jis elektroniniu paštu pranešė draugui, teks labai gerai pasvarstyti, kaip pasielgti esamomis aplinkybėmis.

D’Aventūra kietai sučiaupė lūpas ir kilstelėjo kairįjį antakį.

– Spėju, kad jūs, gerbiamas signore d’Aventūra, dar nesuvokiate savo sėkmės masto. Italija turi būti jums dėkinga. Jūs padarėte tai, ko daug metų nesėkmingai siekė SISDE.

Dottore Santapola atsistojo ir tylėdamas ėmė vaikščioti po kabinetą, prabangiai įrengtą patalpą, įspūdingai bylojančią apie teisingumo galią. Kabinete tvyrojo slogi rimtis.

– Ko galėtumėt imtis, kad Robertas Kardonė liktų gyvas? – nutraukė tylą comandante .

Generalinis prokuroras ūmai sustojo, apsigręžė ir sviedė klausiamą žvilgsnį.

– O kodėl turėčiau ko nors imtis?

D’Aventūrai net kvapą užgniaužė.

– Susimildamas, signore Juk su juo yra Rozana Lorano!

– Žinau. Todėl jam saugu kaip pas poną Dievą už pečiaus. – Santapola nusikvatojo pamatęs sutrikusį d’Aventūros veidą. – Dar prieš porą dienų nebūčiau galėjęs jums nieko prasitarti. Bet kai reikalai pakrypo į gerą pusę, Rozanai nebėra ko maskuotis. Tik, deja, ateityje teks jos pagalbos atsisakyti. Būsiu atviras: ji dirba mano ministerijai, konkrečiai – SISDE. Mums prireikė labai daug laiko ir pastangų sukurti jos, kaip assassina , mafijos žudikės, įvaizdį. Ji labiausiai tiko tai Ėmimo į dangų komandai.

– Madonna , – išsprūdo komendantui. Jis sutrikęs pažvelgė Santapolai į akis. – O mūsų Palermo padalinys vadovavosi tuo, kad... – D’Aventūra vis dar netikėdamas papurtė galvą. – Kas dar žino apie tikrąjį jos vaidmenį?

– Be manęs ir dabar – jūsų, viso labo dar šeši žmonės. Kruopščiai atrinkti, lojalūs ir visiškai patikimi. Jos funkcijos žūtbūt turėjo likti vadovybės paslaptis. Ir, kol jūs dar nepradėjot klausinėti manęs apie Lorano asmenybę, privalau paprašyti jus niekam apie tai neprasitarti. Bent jau tol, kol tas monstras susilauks galo.

D’Aventūra supratingai linktelėjo. Tačiau nuostaba iš jo veido nedingo.

– Tai kas bus dabar?

– Pulkininkas Palardas nuolat palaiko ryšį su manim ir vidaus reikalų ministru. Kai tik Kardonės dokumentai pasieks mus ir jo teiginiai pasitvirtins, imsimės tos grupuotės narių. Mes jau ne pirmi metai stebim Romaną Grasą ir aukštus jo globėjus. Mūsų apskaičiavimais, dėl pinigų plovimo ir nelegalių kapitalo pervedimų Italijos iždas kasmet patiria per dvidešimt milijardų eurų nuostolių. Milžiniška suma. Ir tai dar neskaičiuojant įplaukų, prarandamų dėl korupcijos.

– Ir kas toliau? – paklausė priblokštas d’Aventūra.

– Jums pakaks žinoti, kad mes laukiame politinio perversmo. Esama stiprių profašistinių srovių, kurios, jei nepašalinsime iš žaidimo užkulisinių vadovų, visam laikui pakeistų demokratinę mūsų valstybės santvarką. Tačiau pašalinti juos įmanoma tik turint nepaneigiamų kaltės įrodymų. Atrodo, ta diena pagaliau bus išaušusi.

– Taip, – patvirtino d’Aventūra. – Ir galite manim pasikliauti. – Jis atsistojo ir susimąstęs pasitrynė kaktą. – Ar gavot iš procuratore Pončio išsamų mano raportą?

Dottore Santapola nusišypsojo.

– Jūs iš tiesų parengėt dėmesio vertą analizę. Niekur neprašauta pro šalį, gal tik vienos kitos smulkmenos trūksta. Iš trylikos pavardžių, suminėtų Kardonės elektroniniame laiške, jūsų pranešime pasigedau tik septynių. Bet aš jas ir taip seniai žinau. Deja, tie ponai iki šiol buvo neįkandami, jei suprantat, apie ką šneku.

– Du pagrindiniai mano įtariamieji dingo kaip į vandenį – Ličas Masimas ir Betinas Santorinis, – kiek dvejodamas pareiškė d’Aventūra. – Mes ketinom juos dar kartą apklausti dėl Mončio ir jo tapatybės. Dar ir todėl nepažengėm toliau.

D’Aventūra iškart pastebėjo, kad generalinio prokuroro mina tapo mąsli.

– Mūsų žmonės matė Masimą ir Santorinį plukdomus į Graso jachtą. Paskui „Aleksandra“ pakėlė inkarą ir išplaukė. Po keturių valandų ji grįžo į Palermo uostą ir svečiai išlipo. Be tų dviejų signori . Daugiau neturiu ko pridurti. Manau, kad anksčiau ar vėliau juodu apsireikš. Sunku įsivaizduoti, kad Grasas būtų ryžęsis aukšto rango politikų ir pramonės magnatų akivaizdoje likviduoti du artimiausius savo bendražygius.

– Aš neatmesčiau ir tokios galimybės, – paprieštaravo d’Aventūra. – O kas yra tas velionis Montis?

– Dabar negaliu ir neturiu teisės to jums sakyti, – pareiškė Santapola, žiūrėdamas d’Aventūrai į akis. – Tikiuosi, mane suprasit. Man daug svarbiau, kad Robertas Kardonė nebūtų sumaltas tarp dviejų frontų arba net nužudytas.

– Kad taip iš jūsų lūpų – Dievui į ausį! Vis dėlto mažai teturiu vilties, jog Kardonei pavyks grįžti Italijos žemėn, – suabejojo d’Aventūra. – Kai Romanas Grasas pasijus įspraustas į kampą, lauk paties blogiausio. Jeigu jo samdomi žudikai ir neužbėgs už akių tai Lorano, tai anksčiau ar vėliau Kardonę prigriebs kiti, net jeigu jam suteiktume naują tapatybę. O tų kitų buvo ir bus... Mano manymu, jis neturi jokių galimybių likti gyvas...