Claudio Mancini - Mala vita

– Vis dėlto pabandyti vertėjo. Kai generalinis prokuroras kategoriškai atsisakė iškviesti į apklausą colonnello Fesonį, Kazagrandę, Romaną Grasą ir pulkininką Palardą, man nebeliko abejonių, kad jūs savo raportu pataikėt kaip pirštu į akį. Todėl aš be generalinio prokuroro žinios paskambinau į Romą vyriausiajam kaltintojui. Šįryt prieš mūsų susitikimą su Minečiu generalinis prokuroras informavo mane telefonu: jūs dirbate toliau, d’Aventūra! Nuo šiol siųsite ataskaitas tiesiogiai dottore Santapolai į Romą.

D’Aventūra nuėjo atnešti dviejų puodelių kapučino, jau stovinčių ant bufeto. Vieną pastatė ant stalo priešais Pontį ir tarė:

– Teks nepamiršti, kad būsiu sekamas.

– Žinau.

– Tai bus ne taip paprasta, signore procuratore.

– Na, ir ką darysim toliau? – paklausė Pontis ir nulaižė putą nuo šaukštelio.

– Klausiat, ką aš darysiu toliau?

Pontis linktelėjo, papūtė lūpas, atsargiai sriūbtelėjo ir įsimetė burnon migdolinį tešlainį, gulėjusį ant lėkštelės krašto.

– Turiu kuo greičiausiai grįžti į Boloniją ir šnektelti su Karlu Alberčiu.

– Alberčiu... Albertis. Kas jis toks? Neprisimenu.

– Roberto Kardonės draugas, rašytojas, juodu gyvena viename bute. Tik jis gali man papasakoti apie Kardonės planus. Tikėkimės, kad jie vienas kitam pasisako. Mano padėjėjas Venaras aplakstė visus Bolonijos kelionių biurus. Ir mums pasisekė. Žinome bent tiek, kad Kardonė skrido į Amsterdamą, o iš ten – į Antigvą. Be to, išsiaiškinom, kad Lorano išvakarėse išlipo iš lėktuvo Schiphole ir pernakvojo viešbutyje „Marriott“. Paskui jie greičiausiai susitiko Amsterdame ir kartu išskrido į Sent Džonsą. Šiuo metu Venaras bando nustatyti, ar mūsų prielaidos teisingos. Jei paaiškės, kad juodu yra Antigvoj, tai reikš, jog Kardonės gyvybei gresia pavojus. Patiklusis mūsų poetas tyčia ar netyčia atiduos pinigus tai žudikei, kad ir kieno pasamdytai.

Pontis ramiai klausėsi, paskui uždėjo ranką d’Aventūrai ant peties.

– Ar galėčiau jus pertraukti?

– Žinoma!

– Kaip jūs ketinat susisiekti su Alberčiu? Manau, jo bute lankytis nederėtų: ten jau pilna blakių. Taip pat neišeina jam skambinti arba susitikti kur nors Bolonijoje: juk jis sekamas dieną naktį. Yra tik viena galimybė, kurios nenumatė jokia slaptoji tarnyba. Suimkit jį kokia nors dingstimi!

– Išsikviesiu Karlą Albertį į Bolonijos policijos prefektūrą ir pasikalbėsiu su juo be liudytojų.

– Taip bus geriausia, – kiek pamąstęs sutiko Pontis. – Bet grįžkim prie Kardonės! Jeigu jis iš tiesų yra Sent Džonse, tai mes iš čia teturim mažai galimybų jam pagelbėti.

– Ar jūs tikrai suvokiat, kokia yra Kardonės padėtis? – paklausė d’Aventūra. Prokuroras klausiamai pažvelgė į jį. – Aš jums pasakysiu. SISMI agentai, ne taip kaip mūsų žinybos darbuotojai, pluša ir užsienyje. Jie tol medžios Kardonę, kol gaus tai, ką įtaria jį turint. Mafija irgi medžios Kardonę, kadangi jis turi tai, kas, jų akimis žiūrint, ne tik jiems priklauso, bet ir gali pražudyti krikštatėvius. O jei Kardonė gyvas grįžtų iš Antigvos, kas man atrodo panašu į stebuklą, jį užgriūtų visa Italijos spauda. Blaiviai vertindami tą policininkų ir vagių žaidimą turėtume pripažinti: Kardonė – didžiausias vargšas iš visų, kuriuos pažįstam. – D’Aventūra giliai atsiduso ir prisimerkė. – Ar norite, kad atvirai pasakyčiau savo nuomonę?

Akimirką padelsęs Pontis linktelėjo.

– Kardonė taps lavonu nespėjus mums nė cyptelėti.

– Ir vis dėlto pabandykit! Noriu, kad pats vadovautumėt suimant Grasą ir jo bendrininkus. To pageidauja ir mūsų vidaus reikalų ministras. Mudu nuolat palaikykime ryšį, o aš informuosiu visus operacijos dalyvius ir perduosiu jiems reikiamus nurodymus. Ir dar: nevažinėkit savo mašina!

D’Aventūros akys plieskė troškimu veikti.

– Man reikės grynųjų. Išlaidoms... Nagi, juk ne pirmi metai dirbu. Patikėkit, aš jau prigriebsiu tą Grasą! – Comandante išsišiepė, blykstelėdamas baltais kaip sniegas dantimis.

– Užeikit į prokuratūros administraciją! Aš viskuo pasirūpinsiu.

D’Aventūra linktelėjo, išgėrė kavą, atsistojo ir netaręs nė žodžio išėjo iš kavinės.

Kitą rytą, šiek tiek prieš aštuonias, d’Aventūra naktiniu traukiniu iš Kalabrijos Redžo atvažiavo į Bolonijos centrinę stotį. Prieš pat atvykstant prokuroras Pontis telefonu jam pranešė, kad carabinieri nuo septintos valandos laiko suėmę Karlą Albertį ir laukia d’Aventūros prefektūroje Lapkričio Ketvirtosios gatvėje Nr. 24.

Iš pradžių comandante net ir nemėgino domėtis, ar kas nors nelipa jam ant kulnų. Žinojo: nėra prasmės bandyti nusikratyti seklių, jeigu jų ir būtų. Svarbiausia – atsidurti prefektūroje, o ten jau galės netrukdomas aptarti su Alberčiu savo planą, apmąstytą kelionėje. Žinoma, jeigu pelnys Alberčio pasitikėjimą. Bet tai neturėtų būti pernelyg sunku.

Buvo smagu lyg kokiam turistui žingsniuoti judria Nepriklausomybės gatve, kuri baigiasi Didžiąja aikšte. Aišku, jis mėgo savąjį Palermą, bet Bolonija – ypatingas miestas. Ta atmosfera, tie žmonės – viskas čia elegantiška iš prigimties.

Dar po dvidešimties minučių kolega iš Ufficio Antimafia 50 nusivedė svečią į antrą aukštą. Spartietiškai kukliame pasitarimų kambaryje sėdėjo baisiai sudirgęs Karlas Albertis.

Vos d’Aventūra įėjo pro duris, Karlas pašoko kaip įgeltas.

– Ir vėl jūs čia! – pratrūko. – Tik to aš ir telaukiau!

– Buon giorno, signore Alberti, – pasisveikino d’Aventūra ir kuo šilčiausiai nusišypsojo. Buvo bepaduodąs jam dešinę, bet Karlas demonstratyviai susikišo rankas į kelnių kišenes ir sviedė į komendantą nuodingą žvilgsnį.

– Aš iš principo neleidžiu niekam veiksmais pažeisti mano orumo, – pareiškė jis. – Jau vien dėl daugybės neplautų rankų.

– Nusiraminkite, signore ! – taikingai kreipėsi į jį d’Aventūra. – Jūsų pasipiktinimas visai suprantamas, bet paklausykit! Deja, mes neturėjom kitos išeities. Todėl teko kokia nors dingstimi atvesdinti jus čionai. Labai atsiprašau už nepatogumus. Ar išgertumėt su manim espreso?

Karlas neryžtingai linktelėjo ir nustebęs pažvelgė į komendantą.

– Kokia dar dingstis?

– Dėl tam tikrų priežasčių aš negalėjau aplankyti jūsų namie. O išaiškinti, kaip ir kodėl, ilgokai truktų. – D’Aventūra atsisuko į karabinierių, vis dar lūkuriuojantį prie durų. – Ar nepasirūpintumėt, kad mums atneštų du puodelius espreso?

– Suimti mane už žmonių kiršinimą! Kam šovė tai į galvą? Jums? Žinoma, kam gi dar! Kas kitas būtų galėjęs sugalvoti tokią nesąmonę!

– Nagi, sėskitės! – nusijuokė d’Aventūra, numetė kelionmaišį greta stalo ir prisislinko kėdę. – Nežinau, kaip jums pasirodys... Bet juk jūs rašytojas, taigi toks kaltinimas neturėtų labai stebinti.

Karlas susigriebė už galvos.

– Madonna mia! Aš lyrikas! Paaiškinsiu, jei nežinot: agitatorius – tai toks nenaudėlis, kuris purto kaimyno obelis, kad išlįstų kirminai.

– Aš gi jau sakiau! Dingstis. Jūsų bičiulio Kardonės gyvybei gresia pavojus! Ir aš neturėjau kitos galimybės atgabenti jus čionai, o tik tokiu nerizikingu būdu, prieinamu mūsų tarnybai.

Karlas taip ir susmuko kėdėje, išraudęs jo veidas tapo baltas kaip sniegas.

– Madonna! Kas, dėl Dievo meilės... Viešpatie!

– Klausykitės atidžiai, signore , – Karlo mikčiojimą raminamu mostu nutraukė d’Aventūra. – Norėdami pagelbėti Robertui Kardonei, turim būtinai bendradarbiauti su jumis. Ar suprantat, ką sakau?