Claudio Mancini - Mala vita

– Po velnių, kas gi... – išsprūdo Karlui, bet, pamatęs komendanto akis, pritariamai linktelėjo ir nutilo.

– Ar pažįstate tokią Rozaną Lorano?

Karlas sutriko.

– Žinau apie ją tik iš draugo, – išlemeno. – Ar jai kas nors negerai?

– Būtų galima pasakyti ir taip, – patvirtino d’Aventūra. – Turim informacijos, kad ji yra mafijos samdoma žudikė. Todėl man reikia žinoti viską, ką jums draugas pasakojo apie savo brolio palikimą.

Karlo veidas suakmenėjo; atrodė, jog žmogus karštligiškai svarsto. Iš pradžių užsikirsdamas, paskui vis sklandžiau jis išklojo komendantui visa, ką žino. Papasakojo apie Roberto kelionę į Premeną, apie tai, ką šis matęs automobilių stovėjimo aikštelėje, smulkiai apibūdino Kardonės susitikimą su Rozana, nepamiršo nė Enriko laiško. Karlas pabandė kuo tiksliausiai atkartoti jo turinį, paminėjo Antigvos banką ir net Enriko raštišką patarimą Robertui kreiptis į generalinį prokurorą Romoje, jei tik užuostų kokį pavojų.

Po valandos d’Aventūra jau buvo susidaręs apytikslį vaizdą.

– Ar jūs įsitikinęs, kad Rozana Lorano nuskrido su jūsų draugu į Antigvą?

– Aš pats internetu užsakiau viešbutį Robertui ir tai damai. Ar ji tikrai nuvyko ten su juo, nežinau. Į oro uostą vežiau jį vieną. Signora Lorano ketino susitikti su juo Amsterdame. Ten ji sakė turinti sutvarkyti kažkokį reikalą. Visos tos aplinkybės man pasirodė nežadančios nieko gero, bet Robertas nebuvo linkęs paisyti mano argumentų. O kodėl jūs paprasčiausiai nepaskambinat jam pačiam?

– Ar jis turi mobilųjį telefoną? – paklausė d’Aventūra.

– Turi, bet paliko namie ant virtuvės stalo. Pamiršo. Galiu jums duoti viešbučio numerį. – Karlas išsitraukė iš kišenės piniginę, surado joje raštelį ir padavė d’Aventūrai. – Jei nerasit jo ten, ieškokit pas brolio draugą serą Edviną Galacherį. Jis yra banko valdytojų tarybos pirmininkas ir aukštas vyriausybės pareigūnas, ar tik ne kabineto narys. Bent jau taip parašyta Enriko laiške.

D’Aventūra užsirašė vardą ir pavardę.

– Ačiū, – sumurmėjo. – Labai prašau jus jokiu būdu nebendrauti su Robertu! Kad ir kas būtų, nekelkite telefono ragelio, juoba savo bute! Ar pažadat man?

Karlas linktelėjo.

– O kodėl jūs taip pabrėžiate butą?

– Nes žinau, kad jūsų ten klausomasi. Jūsų butas pilnas prikaišiotas blakių. Aš atsiųsiu specialistus ir jie patikrins. Bet neįsižeiskit, kad dar ne šią valandą: juk man pirmiausia reikia susisiekti su signore Kardone.

Karlą toks nurodymas nelabai ir nustebino. Iš kelnių kišenių jis ištraukė ir padėjo ant stalo tris juodus plastikinius daikčiukus, du – ne ką didesnius už euro monetą, o trečią – didumo sulig degtukų dėžute.

– Ar tai ir yra tos blakės? – paklausė ir džiūgaudamas nusišypsojo.

Suraukęs kaktą d’Aventūra paėmė tuos daikčiukus ir pavartė delne, paskui pridėjo pirštą prie lūpų.

– Aš išėmiau baterijas, – vyptelėjo Karlas.

– Siųstuvai! Iš jūsų buto?

Karlas nusijuokė vien akimis.

– Vadinasi, tai ne jūs priveisėt mums blakių?

D’Aventūra papurtė galvą.

– Nesąmonė! Kaip mes būtume galėję...

– Tada kas?

– Neįsivaizduoju, – tarė comandante ir dar sykį pažvelgė į aparatėlius, laikomus delne.

– Meluoti leistina tik tapytojams ir poetams, – atšovė Karlas. – Aš jumis netikiu. Ar tik nepervertinat mano kvailumo? Aš paieškojau internete. Radau jų atvaizdus. Tai kvarciniai nanometrinių bangų siųstuvai, tokius, be kita ko, naudoja ir kariuomenė. Teigiama, kad jų veikimo nuotolis be kokybės nuostolių – šeši kilometrai. Tuodu apskriti buvo prilipinti po stalais, vienas virtuvėj, kitas svetainėj, o kampuotasis – Roberto darbo vietoj už kompiuterio.

– Ir kaip jūs juos radot?

– Mano mobilusis telefonas svetainėj ir virtuvėj vis dvejindavo garsą. Tokia reverberacija. O viršuje, stogo terasoje, veikė normaliai. Kiek prisimenu, tie keisti garsai atsirado rytojaus dieną po Enriko nužudymo. Pastarųjų dienų įvykiai sukėlė man įtarimų ir aš ėmiau ieškoti. Bet labiausiai mane privertė suklusti netikėtas jūsų apsilankymas kavinukėj.

– Pagirtina! – pripažino d’Aventūra, atvirai žiūrėdamas Karlui į akis. – Deja, tikrai nežinau, kas prikaišiojo blakių jūsų bute. Galiu tik patvirtinti, jog pasidarbavo profesionalai.

– Tikrai ne mafija, – karščiavosi Karlas. – Kai jie nori ką nors sužinoti, jiems neprireikia jokios aparatūros. Tokiomis kiaulystėmis užsiima tik valstybinės įstaigos. Atvirai šnekant, nelabai pasitikiu ir jumis.

– Ar mudviem būtų lengviau bendradarbiauti, jei pasakyčiau, kad jūs neturit jokio pagrindo manim abejoti?

Karlas gūžtelėjo pečiais.

– Ką aš galiu pasakyti? Kai valdžia leidžia savo organams nepaisyti nei teisės, nei įstatymo, kaip, jūsų nuomone, man jaustis? Sakykit ką tinkamas, bet šioje šalyje padorūs piliečiai gali bet kurią dieną pakliūti po ratais. Demokratijoj kvailiai išsirenka valdžią, diktatūroj valdžia renkasi kvailius. Štai man ir kyla klausimas, katrai grupei priklausot jūs?

– Padoriųjų piliečių grupei, – atkirto d’Aventūra. – Kitaip man būtų nusispjaut į jus ir į jūsų draugą ir mudu čia tikrai nesišnekėtume.

Juodu tylomis sėdėjo priešpriešiais ir žiūrėjo vienas kitam į akis.

– D’accordo . – Karlas ryžtingai pakėlė galvą. – Vakar Robertas atsiuntė man elektroninį laišką. Jums reikėtų jį perskaityti. Deja, neturiu jo išsispausdinęs ir neatsinešiau.

D’Aventūra prisimerkė ir stipriai sugniaužė kumščius.

– Ir jūs tik dabar man tai sakot?

– Gal galėčiau pasinaudoti kompiuteriu?

Comandante mostelėjo į gretimą kambarį.

– Eikšekit!

Karlas nusekė jam iš paskos į kitą kabinetą. D’Aventūra parodė į vieną iš monitorių.

– Šitame galit atsidaryt savo pašto dėžutę. Tik paskubėkit! Nenorėčiau, kad apie tai kas nors sužinotų.

– Negi jūs nepasitikit savo paties sistema?

D’Aventūra mįslingai šyptelėjo.

– Jei jau taip, teks jumis pasitikėti, – prisipažino Karlas, atsisėdo prie kompiuterio ir įvedęs slaptažodį atsidarė savo pašto dėžutę. – Štai! – bakstelėjo į monitorių. – Skaitykit pats, ką man atsiuntė Robertas!

D’Aventūra paskubom peržvelgė laiško eilutes.

– Dio mio! – priblokštas sušnabždėjo. – Aš išsispausdinsiu laiškelį, signore Alberti.

Jis spustelėjo nuorodą „spausdinti“, ištraukė iš spausdintuvo išlindusį lapą, sulankstė ir įsikišo į vidinę švarko kišenę. Niūrus jo veidas nežadėjo nieko gero.

– Žinau, jog tai, ko dabar pareikalausiu, sukels jums nepatogumų. Bet jei norit apsaugoti bičiulį ir patį save, kitos išeities nėra. Turėsite tiksliai vykdyti mano nurodymus! Šiukštu neikit namo, nei pas tėvus ar giminaičius. Ar turite draugų, pas kuriuos galėtumėt kurį laiką paviešėti nekrisdamas į akis pašaliniams? Gal kur nors kaime?

Karlas sutrikęs dėbtelėjo į comandante .

– Bet kodėl?

– Dabar neklausinėkit manęs, kodėl, kaip, už ką! Jums gresia pavojus, kaip ir jūsų bičiuliui. Supraskit: negaliu ir neturiu teisės pasakyti jums daugiau. Tai va, pagalvokit!

– Dio mio! Bet kaip tai padaryti? Juk negaliu dingti lyg niekur nieko!

– Mažiausiai – porai dienų, daugiausia – savaitei, – kalbėjo d’Aventūra, nepaisydamas Karlo prieštaravimo. – O tada žiūrėsim toliau.

Karlas susigūžė ir nesusigaudydamas papurtė galvą.