Claudio Mancini - Mala vita

– Na ir kas? – dirgliai atšovė d’Aventūra. – Kovos su mafija komisija tam ir sudaryta, kad nagrinėtų tokias bylas kaip šioji – nesvarbu, delikačiai ar ne. Tad klausiu jus dar sykį: kuo Kardonės byla skiriasi nuo kitų sensacingų mafijos bylų ir kodėl iš tiesų aš nušalintas?

– Neremkit manęs prie sienos, man jau ir taip nelengva, – atkirto Pontis. – Pats žinot, kad vertinu jus ir jūsų darbą. Tačiau turiu paklusti Generalinės prokuratūros nurodymams, gautiems iš Romos. Beje, Kardonės byla perduota Vidaus reikalų ministerijai. Ji nebepriklauso Palermo kompetencijai. Kitaip sakant, aš irgi nušalintas. Betgi sėskitės! Tas jūsų vaikščiojimas mane erzina.

D’Aventūra apstulbęs stabtelėjo. Jo ir Pončio žvilgsniai susikryžiavo, ir komendantas prokuroro akyse įžvelgė kai ką daugiau nei apgailestavimą. Tą trumpą mirksnį jis pajuto bežadę santarvę su Pončiu, visiškai nelauktą žmogišką ryšį.

Comandante sunkiais žingsniais grįžo prie krėslo ir atsisėdo.

– Ir kas toliau? – paklausė Minetį, kuris išsitempęs klausėsi prokuroro žodžių ir paikai šaipėsi.

– Jūs, d’Aventūra, galit keliauti namo. Manau, artimiausiomis dienomis paaiškės, kokios bus jūsų pareigos. Šiaip ar taip, aš tikrai neatsisakysiu tokio puikaus tyrėjo. – Ir su šleikščia gaidele balse kreipėsi į Pontį: – Argi ne taip?..

Prokuroras išsiblaškęs linktelėjo.

– Nebenorėčiau jūsų gaišinti, comandante , – pasakė. – Jūsų rašomasis stalas turbūt apkrautas kaip ir mano. Beje... – Pontis akimirką dvejojo. – Jeigu sumanytumėt keletą dienų atsipūsti, aš tik pritarčiau. Truputis ramybės ir poilsio jums išties praverstų. – Jis grįžtelėjo į d’Aventūrą ir vos pastebimai mirktelėjo. Minetis nieko nepamatė.

– Jūsų tiesa, signore procuratore , – atsiliepė d’Aventūra, supratęs Pončio užuominą. – Įteiksiu komisarui prašymą. Manau, savaitėlę galiu sau leisti patinginiauti.

– Tinka, – demonstratyviai patvirtino questore Minetis, kai Pontis su d’Aventūra atsistojo ir pasuko prie durų.

Juodu kartu išėjo į koridorių ir neskubėdami patraukė laiptinės pusėn. Laiptų aikštelėje Pontis stabtelėjo ir paėmė kolegą už alkūnės.

– Eime išgerti espreso į barą „Tėviškė“, čia pat už kampo! Turiu su jumis kai ką aptarti. Susitikim bare po dešimties minučių. Nenoriu, kad kiekvienas matytų mudu einančius tenai kartu, – ir kryptelėjo galvą į Minečio biurą, duodamas d’Aventūrai suprasti, kad „kiekvienas“ – tai questore . – Beje, – pridūrė tyliai, bet reikšmingai, – ačiū jums už išsamų pranešimą! Apie tai dar pasikalbėsim.

D’Aventūra linktelėjo ir širdyje nusišypsojo.

Po ketvirčio valandos abu vyrai sėdėjo kavinukėje „Tėviškė“, atokiausiame kampe. Prie bufeto būriavosi lankytojai: skubantys verslininkai, jaunos moterys, išėjusios apsipirkti, amatininkai, ištaikę valandėlę atokvėpio, ir pensininkai, susitikę paplepėti. Pontis mikliai surado tuščią staliuką, nors tai padaryti šiuo dienos metu nebuvo lengva. Jis ištuštino puodelį ir triukšmingai pastatė ant lėkštutės.

– Džiaugiuosi, d’Aventūra, kad biure jūs mane iš karto supratot.

Aristokratiškus prokuroro veido bruožus dar labiau paryškino žilstelėję smilkiniai. Dailūs ploni pirštai ir taupūs gestai bylojo apie kilnumą. Tačiau energingas smakras ir protingos juodos akys išdavė atkaklų ir nepalenkiamą būdą.

– Leiskite man, gerbiamas comandante , pirmiausia pareikšti štai ką: politikai ir valdininkai yra, ko gero, vieninteliai gyvi reinkarnacijos įrodymai. Nes šitiek kvailumo, polinkio į rietenas ir pasipūtimo per vieną gyvenimą niekaip nesukaupsi. Beje, brangusis, tai jums sako valdininkas, kuris mieliau būtų tapęs kompozitorium, literatu arba tapytoju. – Pontis atsikvėpė, lyg ketindamas pasisemti jėgų tolesniam sakiniui. – Aš atidžiai perskaičiau jūsų pranešimą. Kai judu su commissario Venaru visa tai man pateikėt ir kai mes visi tai aptarėm, privalėjau informuoti generalinį prokurorą. Tai, ką jūs nustatėt tirdamas Kardonės bylą, visos išvados, ryšiai ir sąsajos – logiška ir įtikinama. Tik, deja, kaip mudu žinome, to tvirtai įrodyti kol kas neįmanoma.

– Suprantu, – atsiliepė d’Aventūra ir papurtė galvą. – Kai kurie šios bylos epizodai labiau nei keisti.

– Aš pavadinčiau tai kitaip, – procuratore iškalbingai pažvelgė į d’Aventūrą. – Galima sakyti, Kardonės nužudymas sukėlė Gynybos ministerijoje seisminę grandininę reakciją. Aš įsitikinęs, kad jūs pataikėt. Būtent Romanas Grasas parengė dirvą kvapą gniaužiančiam finansiniam skandalui, kuris taip išsikeroti galėjo tik todėl, kad vienoje valtyje su juo sėdi kai kurie aukšti politikai.

Iš d’Aventūros veido galėjai matyti, kas Pončio žodžiai jam įtiko. Bet nespėjo įsiterpti, nes prokuroras kalbėjo toliau:

– Mes irgi sėdim toje pačioje valtyje. Mane nustūmė į šalį taip pat kaip jus. Ir aš, lygiai kaip jūs, norėčiau nusausinti tą pelkę. Dėl to man kyla svarbus klausimas.

– Nagi, nagi! – d’Aventūra palinko į priekį labai susidomėjęs.

– Žinau, kad jūs gerai sutariat su Venaru, – atsidusęs prabilo Pontis. – Ar tikrai galit pasikliauti juo, ar jis moka laikyti liežuvį už dantų? Kitaip sakant, ar jis jums lojalus?

– Taip.

– Jeigu sugalvosit per atostogas toliau rinkti įrodymus, ar tai nesutrukdys jums bendradarbiauti su commissario Venaru?

– Priešingai, signore procuratore.

Pontis suraukė kaktą ir kiek pamąstė.

– Vyriausiasis Italijos kaltintojas, generalinis prokuroras dottore Silvijus Santapola davė jums leidimą veikti.

Comandante net išsižiojo iš nuostabos.

– Kas dar žino apie tai?

– Tik jūs, dottore Santapola ir aš.

– Cit... – d’Aventūra šyptelėjo ir pro langą dėbtelėjo į gatvę. – Ar yra žinoma, kad karinė žvalgyba užsisėdusi ant Kovos su mafija komisijos ir ypač ant manęs?

– Taip. Atvirai sakau, – atsiliepė Pontis. – Skaitydamas jūsų pranešimą, aišku, ir apie įvykius Albergerijos kvartale, kur jūs buvot užpultas, galutinai įsitikinau, kad abi žvalgybos, SISMI ir SISDE, ne tik tarp savęs riejasi, bet turi ir bendrą priešą – Kovos su mafija komisiją. Tai dar labiau komplikuoja padėtį. Vyksta ne vien banali kova dėl valdžios, o daug aršesnė – kas laimės ministro pirmininko rinkimus, nes nuo to priklauso būsima slaptųjų tarnybų pertvarka. Jos turėtų būti sujungtos. Užkulisiuose jau deramasi dėl naujojo šefo kandidatūros. Kai jėgos apylygės, Kardonės byla – svarus argumentas.

– Tai kur kas daugiau, – paprieštaravo d’Aventūra. – Tai raktas. Ši byla apnuogins nusikalstamą jėgos politiką.

– Aš taip griežtai netvirtinčiau. Šiaip ar taip, man išsyk tapo aišku, kad tos bylos eigos aš nebeseksiu. Peržengęs subordinacijos rėmus tik nagus nusvilčiau. Kaip jau minėjau, pirmiausia paprašiau generalinį prokurorą leisti man apklausti colonnello Fesonį ir tą maggiore Kazagrandę. O neatpažintasis negyvėlis, spėjama – pavarde Montis, niekur nėra registruotas. Tai skatina manyti, kad ir jis buvo slaptosios tarnybos agentas. Kad Montis susijęs su Kardonės nužudymu, akivaizdu. Deja, leidimo tardyti negavau, ir tai mane dar labiau nustebino.

– Porca miseria! Prie Fesonio ir Kazagrandės jūs niekada neprisikasit, – pertraukė prokuroro šneką d’Aventūra, pamojo oficiantui ir užsakė dar du puodelius kapučino. – Agentai visuomet dangstosi savo tarnybos slaptumu.