Claudio Mancini - Mala vita

– Tikiuosi, kad perskaičius jums nekils dar daugiau galvosūkių, – pasakė seras Edvinas; jis atrodė kiek prislėgtas. – Ir informuokit mane, kai nutarsit, ką su tais pinigais daryti. Jei dabar pageidautumėt grynųjų, kad galėtumėt sau šį tą leisti, mielai jums pasitarnausiu. Šioj saloj viskas brangu, o jūs, kaip pats sakėt, šiuo metu nesat pertekęs pinigais.

– Ne, man nieko nereikia, – kiek padelsęs atsakė Kardonė. – Manau, ir ateity jais nesinaudosiu.

– Tik neskubėkit, jaunuoli! – nusišypsojo seras Galacheris. – Jums reikėtų bent kelias naktis pamiegoti turtingam. – Kiek patylėjęs paklausė: – Ar iškviesti taksi?

– Ačiū, nereikia, – atsisakė Kardonė. – Nusprendžiau kitaip.

Robertas suėmė kaktą pirštais, lyg tai padėtų mąstyti.

– Sere Galacheri, gal mano sprendimą pavadinsit neprotingu, bet noriu, kad tie trys šimtai aštuoniasdešimt milijonų būtų sugrąžinti tenai, iš kur buvo pervesti

– Jei tik anoji sąskaita dar neuždaryta... – nutęsė Galacheris; jis neatrodė nė trupučio nustebęs.

– Gal galima patikrinti?

– Žinoma! Bet ar jūs tikrai to norit?

– Taip, – ryžtingai pareiškė Kardonė. – Aš nenoriu tų pinigų. Turbūt nebeturėčiau nė akimirkos ramybės – nuolat persekiotų mintis, kad Enrikas turtą susisėmė iš nelegalių šaltinių.

Seras Galacheris tėviškai linktelėjo, jo veide galėjai išskaityti pagarbą.

– Jei turėtumėt šiek tiek kantrybės, galim tuoj sužinoti, ar tokia operacija įmanoma.

– Puiku, – atsakė Kardonė. – Būsiu dėkingas už pagalbą.

Seras Galacheris vėl linktelėjo ir išėjo į prieškambarį. Grįžo po kelių minučių.

– Sąskaitą galima atkurti nebent jūsų vardu, – pranešė ir nusišypsojo. – Taip jūs pinigais neatsikratysit. Bet neabejoju, kad sugalvosit ką nors tinkamo.

– Merda , – sušnypštė Kardonė ir dirstelėjo į laikrodį. – Man reikia pabūti vienam. Ar neįsižeisit, jeigu jus dabar paliksiu? Pasivaikščiodamas nueisiu lig uosto, pravėdinsiu galvą. Be to, eidamas geriau mąstau.

Galacheris supratingai linktelėjo.

– Nekvaršinkit sau galvos! Banke būsiu iki pat vakaro. Diena šen ar ten nieko nepakeis. Beje, kol nepamiršau: ar rytojaus priešpietei man planuoti mudviejų apsilankymą naujuosiuose jūsų apartamentuose?

– Ar galėčiau dar sykį jums paskambinti? – paklausė Kardonė. – O kol kas norėčiau viską apmąstyti...

Atradimas

Iš Kryžiaus gatvės Kardonė įsuko į judrią Žemutinę Redklifo gatvę ir mikliai žingsniavo dokų link pro parduotuves, prabangias krautuvėles ir prekybos centrus. Praėjo pro turgaus halę, kurios prieangyje grūdosi vietos gyventojai ir turistai, tarsi kas nors būtų dalijama dovanai. Tačiau jam nerūpėjo nei kunkuliuojantis gyvenimas, nei judrus gatvės eismas, nors čia netrūko keisčiausių transporto priemonių. Garsus ir spalvas, egzotikos žavesį ir gyvenimo žaismingumą jis juto lyg perkoštus per pilką filtrą. Nenusakoma, neapčiuopiama baimė, apėmusi jį Galacherio kabinete, nedavė ramybės ir kas žingsnis augo. Nuo pat banko durų juste juto, kad yra stebimas. Porą sykių sustojo apsimetęs, jog žiūrinėja prekes vitrinoje, ir pamėgino slapčia apsidairyti. Prie vienos kavinukės stabtelėjo ir kiek pasvarstęs įėjo vidun. Užsisakė kapučino ir atsisėdo prie laisvo stalelio palei langą. Paprastai jam būdavo nesunku nuslėpti jaudulį, bet dabar jis vargiai tramdė nervus.

Kardonė palaukė, kol oficiantas atneš kavą. Įsitikinęs, kad aplink ramu, atsidarė portfelį, išsiėmė paketą ir praplėšė. Be Roberto, kavinukėje buvo tik viena porelė, tad tikėjosi galėsiąs ramiai paskaityti.

Prieš jį gulėjo storas sąsiuvinis odiniais viršeliais, su auksu įspaustais brolio inicialais: E. C. Sentimentalus liūdesys apėmė Robertą. Tamsiai raudonos odos viršeliai jam priminė jaunystę, kai juodu su Enriku tėvų namo rūsyje pasišviesdami žvakėmis skaitydavo nuotykių romanus ir apysakas, kupinas paslapčių. Kardonė neryžtingai atskleidė sąsiuvinį.

Ir krūptelėjo. Jau pirmame puslapyje akis užkliuvo už žodžių, kuriuos buvo matęs Premene, popieriaus lape, gulinčiame ant Senos rašomojo stalo. Trylikės sąskaitos. O virš jų užrašas spausdintinėmis raidėmis: RIZZOLO.

Išraiškinga, kiek skubria brolio rašysena buvo surašyta trylika pavardžių – tvarkingai, viena po kita.

Dauguma jų Kardonei buvo girdėtos, nes mirgėdavo ekonomikos ir politikos žiniose. Sąrašą galėjai skaityti kaip Italijos verslo pasaulio katalogą „Kas yra kas“. Toliau vartant, Kardonės antakiai vis labiau raukėsi. Užrašai, puslapis po puslapio, panašūs į sąskaitų išrašus. Numeriai, datos ir sumos, įmokėtos į sąskaitas Vanuatu, Naujųjų Hebridų salų valstybėje. Iš švarko kišenės Kardonė išsitraukė sąskaitų išrašus, kuriuos buvo ten įsikišęs, ir palygino banko adresą. Taip, tas pats. Ir vėl įsigilino į skaičius. Po kiekviena suma buvo nuoroda: honoraras už konsultacijas, papildoma įmoka, komisiniai arba pervedimas už technologinę informaciją.

Kardonė pakėlė akis nuo sąsiuvinio ir dirstelėjo pro langą. Pastebėjo du elegantiškai apsitaisiusius vyriškius, kurie stovėjo atsirėmę į automobilį, rūkė ir gyvai šnekučiavosi. Iš pažiūros – turbūt vietiniai, kad pietiečiai, tai jau tikrai. Neatrodė, kad jie būtų domėjęsi Robertu, bet jo neapleido miglotas pojūtis, jog gatvėje kažkas netaip. „Man jau ima vaidentis“, – sumurmėjo ir įniko skaityti toliau.

Nors jis nieko neišmanė apie buhalteriją, bet du esminiai dalykai iškart krito į akį. Sąskaitų likučių suma apytiksliai sutapo su ta, kurią jis ką tik ketino sugrąžinti.

Taip pat jam buvo akivaizdu, kad ministrai, valstybės sekretoriai, partijų lyderiai ir net profsąjungų bosai per advokatų kontorą Geoffrey Gee &Partners pervedinėjo milijonus dolerių į mokesčių rojų. Kad ir kokia buvo nurodyta tų įmokų paskirtis – komisiniai, honorarai ar kita, – akivaizdu, jog tai nelegalūs pinigai, paimti iš juodosios kasos. Sumišęs Kardonė toliau vartė lapus, kol susidūrė su dar viena antrašte: „Una proposta che non si può rifiutare!“ – „ Pasiūlymas, kurio negalima atmesti“.

Nuo Enriko užrašų jo broliui kraujas stingo gyslose. Kuo toliau Robertas skaitė, tuo labiau jį kaustė baimė. Keletą kartų teko giliai įkvėpti. Štai kaip! Viskas juodu ant balto! Enrikas buvo didžiojo Romano Graso patikėtinis, papirkinėjo politikus ir valdžios žmones. Jis be jokių skrupulų ir sąžinės graužaties, pamynęs moralę padėdavo vyriausybės nariams įžūliai dėtis pinigus į kišenę. Iš Enriko užrašų aiškėjo, kad jis buvo pagrindinis nelegalių kapitalo pervedimų tvarkytojas.

Robertui prieš akis gulėjo Enriko prisipažinimas. Brolis surašė, nuo ko viskas prasidėjo, kaip jis įsipainiojo į pinigų plovimo tinklą. Iš pradžių būta mažų pavedimų, paskui – vis didesnės sumos, kaskart vis stambesni užsakovai, kol vieną gražią dieną Enriko biure pasirodė pats Romanas Grasas ir atvirai išklojo, ko iš jo nori.

Romanas Grasas, kurį Enrikas storajame sąsiuvinyje apibūdino kaip pavojingą ir nenuspėjamą nusikaltėlį, jį šantažavo. Labai vaizdžiai nupasakojo Enrikui, kokio galo šis susilauksiąs, jeigu neteisėtos machinacijos iškils aikštėn. Kardonė pasijuto atsidūręs spąstuose. Taip prieš keliolika metų viskas ir prasidėjo.

Priblokštas ir įsitempęs Robertas skaitė apie brolio evoliuciją, apie iki šiol nepažintą jo gyvenimą, galų gale atvertė dar vieną puslapį ir staiga apmirė. Kurį laiką kiūtojo negalėdamas atsitokėti. Paskui pamažėle suvokė trumpos pastraipos prasmę.