Claudio Mancini - Mala vita

– Dėl manęs galim važiuoti kad ir tuoj pat, – atsakė Kardonė ir vienu mauku ištuštino puodelį.

Sero Galacherio šoferiui neprireikė nė valandos atvažiuoti į Sent Džonsą. Mašina sustojo miesto centre, judrioje Kryžiaus gatvėje, prie neišvaizdaus triaukščio betoninio pastato, kurio Kardonė iš pirmo žvilgsnio tikrai nebūtų palaikęs banku.

– Štai ir atvažiavom, – pareiškė seras Galacheris, atsidarė mašinos dureles ir išlipo. – Žinau, – kalbėjo neslėpdamas pasididžiavimo, – kad lankytojai, pirmąsyk pamatę mūsų pastatą, nenori patikėti, jog galim pasigirti įspūdingiausiomis klientų sąskaitomis visame Karibų regione.

Kardonė žingsniavo paskui jį skeptiškai nusiteikęs. Įėjęs į operacijų salę smalsiai apsidairė ir neištvėrė nenusišypsojęs. Negi tikrai čia sukasi dideli pinigai?

– Užeikim į mano biurą, – šelmiškai šypsodamasis pakvietė seras Edvinas ir ėmė kopti laiptais. Viršutiniam aukšte, tuščio koridoriaus gale, buvo jo kabinetas – racionaliai įrengta patalpa be prašmatnybių ir brangių biuro baldų. Jaukumo jai teikė tik juodi odiniai krėslai kampe.

Seras Edvinas pakvietė Kardonę sėstis, o pats paskambino sekretorei.

– Man reikalinga Enriko Kardonės arba Roberto Kardonės byla. – Paskui vėl kreipėsi į svečią: – O jus, gerbiamasis Robertai, paprašysiu pateikti asmens dokumentą ir pasakyti slaptažodį, – ištarė lyg tarp kitko.

– Archimedas. Taip vadinosi mūsų šuo.

Seras Galacheris kilstelėjo kairįjį antakį.

– Enrikas niekada nestokojo humoro.

Pasibeldusi į duris vidun įėjo tamsiaodė jauna moteris. Ir vėl Kardonei teko nusišypsoti – Galacherio sekretorė, kokių dvidešimties, nors vilkėjo pilką dalykinį kostiumėlį, avėjo žemakulniais bateliais ir mūvėjo baltomis kojinėmis ligi kelių, tarsi būtų ką tik atlėkusi iš koledžo.

– Dokumentai, sere, – tarė ji oficialiu tonu, padavė aplankus ir tyliai pasišalino.

Seras Edvinas atsivertė geltono kartono aplanką, išėmė du sąskaitų išrašus, nieko neaiškindamas padavė Kardonei ir kažko abejodamas įsistebeilijo į jį.

– Paskaitykit pats! – sumurmėjo, atsilošė krėsle ir užsidėjo koją ant kojos.

Kardonė paėmė į rankas abu popieriaus lapus ir sustingo. Veidas išbalo, rankos ėmė virpėti. Paskui pakėlė akis. Galacheris vis dar sėdėjo tylomis ir žiūrėjo į svečią.

– Jums reikia tik pasirašyti pervedimo dokumentus, – pratarė jis pagaliau, – ir galėsite disponuoti savo brolio turtu.

– Aš nežinau Karibų dolerio kurso, – išstenėjo Kardonė. Jo akys buvo išsiplėtusios iš nuostabos.

– Sumos pateiktos JAV doleriais, – ramiai paaiškino Galacheris.

– Dio mio! – Kardonė persižegnojo ir tol spoksojo į skaičius, kol jam akyse ėmė mirgėti. Pagaliau susiėmė. – Tik jau nemėginkit manęs įtikinėti, kad toj sąskaitoj yra trys šimtai aštuoniasdešimt du milijonai dolerių!

– O kam įtikinėti, Robertai? Tai jūsų pinigai. Nuo šiol galite daryti su jais ką tinkamas. Be to, Enrikas turėjo dar vieną sąskaitą. – Bankininkas bakstelėjo į antrąjį sąskaitos išrašą, į kurį Kardonė dar nebuvo spėjęs žvilgtelėti. – Atidariau jo vardu prieš keliolika metų. Ten gan menka suma, – kalbėjo seras Edvinas.

Kardonė baimingai pažvelgė į antrąjį lapą.

– Menka suma!.. – pakartojo sumišęs; jo balsas skambėjo kone isteriškai. – Vos penki milijonai dolerių! – Kardonė garsiai šnopavo. – Vienas juokas! – ir pats sau pagalvojo: „Tuoj išprotėsiu.“

– Nusiraminkit, Robertai! – tyliai prabilo seras Edvinas, pakilo iš krėslo ir nuėjo prie spintos. – Man rodos, jums dabar pravers taurelė konjako. O paskui pašnekėsim apie tai, ką jums veikti su tuo lobiu.

– Ak, tiek tos bėdos, – vyptelėjo Kardonė. – Mažumėlę pasispausiu ir kuriam laikui užteks.

Seras Edvinas pastatė stiklą priešais Kardonę ir kuo ramiausiai vėl atsisėdo, tarsi ketintų kalbėti ne apie milijonus, o apie nuostabią vasarą dar nuostabesnėj saloj.

– Ką čia man pamėtėjo Enrikas? – kimiu balsu paklausė Kardonė. – Tiek pinigų jis niekuomet neturėjo! – Jo veidas ūmai sustingo, tapo negyvas it kaukė. – Nenutuokiu, kieno tie pinigai. Pagaliau man vis tiek. Nepaliesiu iš jų nė vieno cento!

Sero Edvino veidas nė nevirptelėjo.

Kardonė karštligiškai mąstė, jo žvilgsnis klaidžiojo po kambarį, lyg ieškotų ant sienos prikalto paaiškinimo, ką reiškia tas dolerių košmaras. Staiga jis įsitempė, ryžtingai ištiesė nugarą.

– Italijoj Enrikas paliko man penkiasdešimt tūkstančių eurų, – atsisuko į bankininką. – Jau ir tai man – milžiniškas turtas. – Roberto balsas trūkčiojo. Kiek pasvarstęs tyliai kalbėjo toliau: – Šiek tiek drabužių, automobilio remontas, šita kelionė į Antigvą, viešbutis ir maitinimas... Visa tai, sakyčiau, – saikingi norai. Ko man daugiau reikia? Gal keleto knygų, kartą kitą nueiti į teatrą...

– Kalbėkit, kalbėkit! – paragino seras Edvinas, kuriam neprasprūdo, jog Kardonei sunkiai sekasi rikiuoti mintis. Priešais jį sėdintis žmogus atrodė gerokai sutrikęs.

– Man vis tiek, ką apie mane pamanysit, – ištarė Kardonė jau tvirtesniu balsu, tarytum būtų apsisprendęs. – Net ir jūs manęs neįtikintumėt, jog tai dorai uždirbti pinigai. Niekas neįtikintų. – Jis sugniaužė kumščius, kad net krumpliai pabalo. Galvoje žaibu pralėkė žodžiai ir prisiminimai, ir kiekvienas dviejų paskutinių savaičių epizodas talžė jį tokia jėga, kad norėjosi tik sprukti kur akys veda.

Aštuonženklis skaičius niekuo dėtame popieriuje Roberto vaizduotėj virto gyvybei pavojinga lavina, galinčia ūžtelėti ir nusinešti jį su savim. Prisiminė ir Rozaną, ir pistoletą, kurį per vakarienę pamatė jos rankinėje. Kad ir ką jinai jam suoktų, dabartinėmis aplinkybėms tas daikčiukas galėtų suvaidinti visai kitokį vaidmenį, negu ji tvirtino. Comandante d’Aventūra, Sena ir Pantrinis, įtartini tipai, iš paskos sekioję Amsterdamo oro uoste, – visi tie įžūlūs snukiai, regis, piktdžiugiškai šaipėsi iš jo naivumo. Rodos, visas pasaulis ūmai sužinojo apie nesuskaičiuojamus Roberto turtus.

Galų gale Kardonė pastebėjo, kad seras Edvinas atsikėlė iš patogaus krėslo, sunėrė rankas už nugaros ir ėmė žiūrėti į jį išmintingomis akimis.

– Ko jūs taip spoksot? – nesivaldydamas šūktelėjo.

– Dovanokit! Aš tik stebiuosi, kokį stulbinamą poveikį tokiems žmonėms kaip jūs padaro lobis, – pabrėžtinai ramiai atsakė Galacheris. – Patikėkit, jūs prie to priprasit! – Jis nusišypsojo, bet veidas tuoj pat vėl surimtėjo, šypseną nupūtė susirūpinimas. – Kita vertus... – jis padarė reikšmingą pauzę, – kita vertus, tuose milijonuose slypi ir pavojus. Ir visai nesvarbu, norit tų pinigų ar ne. Kai apie jūsų turtus sužinos kiti, apipuls jus kaip alkani vilkai. Tik, dėl Dievo meilės, nepadarykit klaidos, niekam apie tai nepasakokit.

Kardonė tik purtė galvą, lyg netrokštų girdėti to, ką jam bando išaiškinti seras Edvinas.

– Gal pageidautumėt valandėlę pabūti vienas? – lyg per rūką išgirdo Galacherio balsą. Pabandė suimti save į nagą ir vėl papurtė galvą.

– Aš atvykau čionai tikėdamasis aiškumo. O dabar sėdžiu jūsų kabinete, ir prieš mane – visas kalnas klausimų. Ar suprantat?

Galacheris tylėjo.

– Galit mane laikyti naivuoliu, sere, gal net skrajotoju padebesiais, bet žinot ką? – Kardonė sekundėlę pamąstė, lyg ieškotų tinkamų žodžių. – Aš ilgiuosi savo paprasto pasaulio, savo keturių sienų ketvirtame aukšte nuomojamame bute Šventosios Liucijos skersgatvyje. Man ten visai patinka. Turiu gerą draugą, darbą, kuris mane džiugina, ir gyvenimą, kuriame viskas aišku.